Ричард Йейтс - Vasara Long Ailande

— O, Jėzau, Mere, buvo puiku, — į jos plaukus sušnibždėjo Evanas. — Ar nieko, jei vėl kada užsuksiu? Noriu pasakyti, iš anksto paskambinęs?

Atsakyti ji uždelsė šiek tiek per ilgai.

— Na, manau, žinoma, — pasakė pagaliau, — tol, kol neįprasi.

Tai buvo vienintelė karti nata, vienintelė labai nuvilianti dalis to vakaro, kuris sukosi jo atmintyje visą kelią namo ir rytojaus dieną gamykloje.

„Neįprask”, — taip gali pasakyti tik šalta, „kieta” mergina. Evanas žinojo, jog tie žodžiai niekad neišdils jam iš atminties, nes niekada anksčiau, kai dar buvo kartu — net per pačius baisiausius pykčius — jis nė karto nepamanė, kad Merė — tokia.

Vienuoliktas skyrius

Vieną rytą Reičelė vilkėdama ne itin švariu chalatėliu atsargiai nulipusi laiptais atsistojo svetainės pakraštyje, tarsi ruošdamasi paskelbti pranešimą. Ji nužvelgė visus dvigubos šeimynos narius — Evaną, kuris santūriai atsivertė rytinį laikraštį, Filą, jau kelios valandos kaip grįžusį iš Costello’s, bet dar nepasijutusį mieguistu, į savo motiną, kuri dengė stalą pusryčiams, ir staiga netikėtai pareiškė:

— Aš jus visus myliu.

Netvirtai šypsodamasi Reičelė žengė į svetainę. Gal jos pareiškimas būtų turėjęs paprastą raminamą poveikį, kaip ji ir norėjo, jei motina nebūtų jo nusitvėrusi ir pasinaudojusi su visa įmanoma sentimentalia potekste.

— O, Reičele! — sušuko Glorija. — Kaip miela, kaip nuostabiai pasakei! — Atsisuko į Evaną ir Filą, tarsi tiedu būtų per daug kvaili bukagalviai, kad patys įvertintų, ir pareiškė: — Argi nenuostabu, kad mergaitė taip pasakė niekuo neišsiskiriantį penktadienio rytą? Reičele, manau, privertei mus visus gėdytis dėl smulkmeniškų ginčų ir savanaudiško tylėjimo, šito niekada nepamiršiu. Tu tikrai turi nuostabią žmoną, Evanai, o aš turiu nuostabią dukterį. Žinai, Reičele, gali neabejoti, kad visi šiuose namuose taip pat tave myli ir baisiai džiaugiamės, jei tu gerai jautiesi.

Reičelė taip sutriko, kad, atrodė, net vengia užimti savo vietą prie stalo. Skubiai metė apgailestaujančius žvilgsnius į vyrą ir brolį, tačiau šiedu jos akių pranešimą pražiopsojo.

O Glorija dar net nebaigė.

— Nuoširdžiai tikiu, kad šitą akimirką visi mes prisiminsime visą gyvenimą, — suokė. — Mažoji Reičelė nulipa laiptais... oi, ne, tiksliau — mažoji suaugusioji Reičelė, ir sako: „Myliu jus visus”. Žinai, ko norėčiau, Evanai? Vienintelis mano noras — kad tavo tėvas būtų čia ir pasidalytų šio ryto džiaugsmu su mumis.

Bet tada gal jau ir pati Glorija pajuto, kad reikalai nuėjo per toli. Vos jai nustojus taukšti, visa ketveriukė dalykiškoje tyloje palinko ties pusryčiais, kol Filas, sumurmėjęs „Atsiprašau” atstūmė savo kėdę.

— Kur gi dabar susiruošei, jaunuoli? — pasiteiravo Glorija. — Nemanau, kad kur nors eisi, kol nesuvalgei kiaušinio.



— Klausyk, bet iš tiesų, brangioji, — kitoje miestelio pusėje prie savojo pusryčių stalo kalbėjo žmonai Čarlzas Šepardas, — man jau pasibaigė atsiprašymai. Tai gali būti kur kas lengviau nei tu galvoji. Pasirodysim ir viskas, tik kartą, ir bus atlikta.

Bet Greisė atsakė, kad ji vis dar nemato priežasties, kodėl verčiau negalėtų tos moters pasikviesti čia.

— Argi svarbu kur? Ar tai nebūtų net suprantamiau, jei ji žino, kad aš negaliu išeiti iš namų?

— Ne, nebūtų, — atkirto Čarlzas.

Jau anksčiau mėgino paaiškinti, kad nenori kviestis Glorijos Dreik, nes negalės sukontroliuoti, kiek ilgai ji užsisėdės ir, dar blogiau, paskui ji gali pasijusti laisva užgriūti kitomis popietėmis, nuolat. Jis pradėjo dar kartą kantriai viską aiškinti, bet Greisė buvo per daug irzli klausytis.

— Klausyk, tai kvaila, — pareiškė. — Visa tai niekai. Ir tikrai nesuprantu, kodėl šitaip valdingai su manimi kalbi, Čarlzai, jei žinai, kokį poveikį toks tonas daro mano kraujospūdžiui.

Taigi jis liovėsi valdingai kalbėjęs. Kai žmona susiruošė į saulėtą verandą, viena ranka apglėbęs nugarą lėtai padėjo jai ten nusigauti, tarsi viena galėtų parpulti.

Tik Evanas ir pora artimiausių kaimynų žinojo, — Čarlzas daugiau niekam nesakė, — kad Greisė iš tikrųjų visai nėra „pririšta prie namų”. Kelis kartus per metus, jei rodydavo filmą, kurį ypač norėdavo pamatyti, ji primygtinai prašydavo, kad vyras nuvestų ją į kino teatrą, netgi skubindavo blausiai apšviestais laiptais į balkoną, kur būdavo leidžiama rūkyti, o jis vogčiomis dairydavosi baimindamasis tarp žiūrovų pamatyti kokį pažįstamą iš miestelio, tarkim, bakalėjos ar skalbyklos klientą.

Jautėsi įsitikinęs, kad pamažu įkalbėtų ją aplankyti Gloriją Dreik, bet ši diena tam nebuvo tinkama. Viskas, ko galėjo griebtis tą rytą, kai su plona vasarine antklode ir žurnalu įtaisė ją šezlonge, tai eiti į virtuvę ir sutaisyti rytinį gėrimą.



Tą dieną Filas Dreikas beveik nemiegojo. Jis nepaliovė kovojęs su savo pagalve, grumdė ją į visokias formas, tarsi tai galėtų padėti, bet užplūdusi miego banga atnešdavo tik slogius sapnus, kokius vaikai paprastai sapnuoja karščiuodami, taigi jis greitai prabusdavo. Pabudęs pakliūdavo į atsitiktinių netvarkingų minčių, kurių nė suprasti negalėjo, nagus. Nesuprasdamas, kas darosi, prisiminė tuos kartus mokykloje, kai pusantros valandos prasėdėdavo tobuloje skaityklos tyloje neperversdamas vadovėlio puslapio ir neperskaitydamas nė eilutės.

Pirmąją Filo dieną šiuose namuose motina smiliumi praskyrė taškuotą muslino užuolaidėlę ant Evano ir Reičelės durų („O, gerai, ji nemiega”) ir nuo tada, net nenorėdamas apie tai galvoti, Filas žinojo, kaip lengva būtų užmesti akį į juos besimylinčius. Tokia galimybė galėjo pasitaikyti kiekvieną vakarą ir kiekvieną popietę, o kadangi Filas dirbo pas Costelb’s, ir ankstyvais rytais taip pat, bet tai atrodė ne kaip pagunda, o kaip tikros pagundos parodija. Jis žinojo, kad niekada netaps taip besielgiančiu išsigimėliu, tad kiekvieną kartą einant pro lengvai tepridengtas duris jo pasididžiavimas savimi automatiškai išaugdavo.

Paskui vieną rytą, grįžęs iš darbo ir besimaldamas po namus, nes nesijautė norįs gulti, stebėdamas, kaip dienos šviesa skverbiasi į visus kambarius, tik ne į jaunosios poros, jis susivokė rimtai galvojąs apie duris ir užuolaidėlę. Netgi pastovėjo ten kiek laiko vos kvėpuodamas, vieną pirštą ištiesęs per porą colių nuo audinio, tiesiog kad sužinotų, koks jausmas taip priartėti prie neatleidžiamo veiksmo. Nusisukęs suprato, kad daugiau nebegali to laikyti pagundos parodija — pagunda buvo tikra.

Tysodamas be miego ir laukdamas, kol praslinks diena, jis jautėsi nepajėgus sudėlioti kokius suprantamus mintijimus, išskyrus vieną niūrią ir įkyrią idėją, kad niekas pasaulyje neturi jokios prasmės. Nėra jokios prasmės mėginti sprukti nuo jėgų ir įvykių šiuose namuose, šį vakarą pėdinti po stovėjimo aikštelę renkant ketvertukus ir dešimties centų monetas taip pat bus beprasmiška. Gal tai apskritai ne ką daugiau nei elgetavimas: jei jis naktimis nustotų rodytis aikštelėje, abejojo, ar kas nors pastebėtų. Vairuotojai statytų automobilius į tinkamas vietas, planavimas savaime išsispręstų, žmonės rastų kelią į restoraną ir be kvailo Filo Dreiko žibintuvėlio. Tačiau vis tiek keliauti į darbą buvo geriau nei pasilikti namuose.



Reičelė virtuvėje sukiojosi viena — buvo jos eilė virti — taigi vakarienę pateikė ji. Labai gerai, nes Filas tą vakarą nebūtų galėjęs ištverti motinos draugijos.

— Žinai, aš įsitikinusi, jog vaikelis gims dar prieš tau grįžtant į mokyklą, — užsiminė sesuo, — tai jūs bent jau... na, supranti, šiek tiek pažinsite vienas kitą.