Ричард Йейтс - Vasara Long Ailande

— Na, argi ne dailiai atrodai? — pagyrė Evanas. — Nauja suknelė?

— Taip. Mama nupirko Niujorke.

— Puiku.

Evanas girdėjo kitus tėvus sakant, kad septyneri — „puikus mergaitės amžius”, o dabar lengvai galėjo suprasti, ką jie turėjo omenyje. Iš toliau Ketlina gal ir atrodė trapi ar sutrikusi, bet iš arčiau, glėbyje, galėjai justi raminančią jėgą, liudijančią sveiką jauną širdį. Atrodo, septynmetes dukteris tėvai myli noriai ir besąlygiškai, o tai tiesiog puiku.

— Ką šiandien norėtum veikti? — paklausė Evanas, rūpestingai nuleidęs dukrą ant šaligatvio ir imdamas už rankutės. — Galime daryti viską, ką sugalvosi.

— Oi, nesvarbu, — patikino mergytė, — nuspręsim vėliau, gerai?

Įsitaisius mašinoje, jis apžvelgė kelias galimybes.

— Taigi galime važiuoti palei pietinę pakrantę nuošaliais keliukais ir gėrėtis į krantą dūžtančiomis vandenyno bangomis, — pasiūlė. — Arba, jei nori, manau, užteks degalų nusibelsti iki pat Montoko kyšulio, kur stovi švyturys. Ten tarp mūsų ir Europos nebebus nieko, tik šimtai jūrinių kirų, danguje keliančių siaubingą alasą.

— Gerai, — sutiko mergytė ir susigrūdo plaštakas tarp liesų šlaunų. — Būtų šaunu, tėti.

Tą popietę, apie pirmą ar antrą valandą, lauko restoranėlyje prie popierinių lėkštučių su jūros maisto priešpiečių likučiais Evanas pasijuto pakankamai ramus, kad užduotų Ketlinai keletą atvirų klausimų apie motiną.

— O, ji laikosi puikiai, — atsakė vaikas, vis dar sukišusi riebaluotus pirščiukus į apytuštį krabo kiautą. — Neseniai susirado naują darbą, jis labai patinka.

— O koks tas darbas, širdele?

Uždavinėti šiuos klausimus jau savaime buvo malonumas, bet Evanas žinojo, kad negali suklysti ir klausinėti pernelyg daug, reikės pajusti, kada dera sustoti.

— Ji dirba vakarais valdytojo pavaduotoja Bill Baileys, Dvyliktajame maršrute, — atsakė Ketlina.

— Nori pasakyti — senojoje ledainėje?

— Taip, tik dabar ten viskas pasikeitę, kur kas daugiau vietos. Jie viską pakeitė ir išsiplėtė. Dabar galima gauti beveik visko, pavyzdžiui, mėsainių ir skrudintų bulvyčių, visko. Oi, taip pat keptų viščiukų, o mama sako, kad žmonės ten tikrai labai puikūs.

— Taip, nuostabu, — pasakė Evanas. — Skamba gerai. Tik paklausyk, širdele, dar nieko nepasakojai apie mokyklą. Kaip mokykloje?

Ketlinos kaktą išvagojo gana ryškios pykčio raukšlelės.

— Tėti, juk vasaros atostogos, — papriekaištavo. — Dabar liepa, dar visas rugpjūtis, nebus jokios mokyklos iki...

— Žinau, — pertraukė jis, paskubomis mėgindamas gelbėtis. — Manai, kad nežinau tokių dalykų? Kuo mane laikai, kažkokiu kvailiu, neišsimokslinusiu nevėkšla tėvu ar dar kuo? Tokiu tėvu, kurį pristatydama draugams sutriktum?

Dabar ji juokėsi, akyse švysčiojo beveik neapsakomai dailios kibirkštėlės, o Evanas puikiai žinojo, kaip išnaudoti šį akimirksnio pranašumą. Reikia skubiai paskelbti ką nors esminio ir rimto, arba jos juokas išblės ir pavirs blyškiu, apstulbusiu žvilgsniu, kurio jis niekaip neperpras.

— Norėjau pasakyti, žinoma, žinau tai, Kete, — pasakė. — Tiesiog norėjau paklausti, kaip jautiesi, perėjusi į trečią klasę. Nes žinau, kad antroje tau kai kas nepatiko — nelabai mėgai keleto bendraklasių ir šiaip. Taigi norėjau pasiteirauti, kaip tau atrodo, kokie bus kiti mokslo metai, tik tiek.

— Aišku, — pasakė Ketlina ir atidėjo savo prikrautą popierinę lėkštę į šalį judesiu užbaigusio reikalus žmogaus. — Manau, kad šiaip viskas bus gerai... noriu pasakyti, beveik visi vaikai yra tiesiog puikūs ir visa kita, tačiau yra vienas berniukas — siaubingas.

Evanas iš karto suprato, jog vėl suėmė pokalbį į savo rankas. Dabar jam tereikia tinkamose vietose linksėti ir raukytis, kol ji pasakos apie baisųjį klasioką, paskui dukrytė tikėsis iš tėvo išgirsti kokį gerai skambantį patarimą (jau dabar Evanas neabejojo, kad bus lengva), po to juodu bus pasiruošę tęsti dienos užmačias.

Siaubingasis berniūkštis, vardu Sonis Espozitas, buvo baisiai bjaurus ir labai jau didelis pagal amžių: toks stambus ir stiprus, kad kiti berniukai jo bijojo — tiesa, kai kurie apsimetinėjo, kad nebijo, bet iš tikrųjų bijojo. Jis visada labai garsiai juokiasi iš visai nejuokingų dalykų. Nuo praeito rudens jis Kedinai vieną po kitos iškrėtė keletą šunybių: įstūmė ją į balą mokyklos kieme, pačiupęs geriausią megztą kepuraitę įgrūdo į ventiliacijos angą taip giliai, kad nebebuvo galima pasiekti, kitą kartą pasistvėręs mokytojos lazdelę nusivijo mergaitę mokyklos koridoriumi, bet jai pavyko pasislėpti mergaičių tualete.

— Galų gale paskutinę mokslo metų dieną jis beveik visą kelią sekė mane iki namų vien tik tam, kad būtų pastebėtas, paskui sustojęs gatvėje nusijuokė ir pagrasino: „Aš dar tik pradėjau su tavimi, Šepard. Tik palauk kitų metų”, — užbaigė pasakojimą Ketlina.

Evanui užėmė kvapą. Per pauzę tarp vieno ir kito įkvėpimų jis negirdėjo nieko daugiau, tik tai, kad berniukas pavadino ją „Šepard”. Seniausiai, netrukus po skyrybų, Donovanai taktiškai užsiminė Evanui apie Merės sprendimą susigrąžinti mergautinę pavardę. Taip būsią patogiau ir koledže, ir sprendžiant kitus galimai iškilsiančius asmeninius ar teisinius klausimus, nuo tada Evanas visą laiką manė, kad jo dukters pavardė irgi yra Donovan, taigi dabar įvyko tarsi apsireiškimas. Girdi, kalės vaike — Ketlina Šepard!

— Taigi, Keti, — pradėjo jis, — manau, kad neverta dėl nieko jaudintis. Gali būti, kad tas berniūkštis tiesiog mėgina parodyti, kad labai jam patinki. Ar kada apie tai galvojai?

Paskubomis atsiradęs nepasitenkinimas veide parodė, kad vien pati mintis yra absurdiška.

— Baik, tėti , — pasipiktino ji.

— Ne, aš rimtai, — nenusileido tėvas. — Rimtai. Paklausyk: kai pats buvau dar berniukas, visada siaubingai elgdavausi su tomis mergaitėmis, kurios man labiausiai patikdavo. O tai, ką galvojau, galima prilyginti...

— Tu taip elgeisi?

— Tikrai. O tai, ką galvojau, galima prilyginti štai kam: įsivaizdavau, kad jei padarysiu įspūdį mergaitei — bet kokį įspūdį — tai bus geriau, negu jokio įspūdžio. Štai taip. Žinai kaip pabandyk elgtis su tuo Soniu Espozitu?

— Kaip?

— Pamėgink būti jam maloni. Na, tik ne per daug maloni... ne tai sakau... ir net ne labai maloni, ta prasme. Tiesiog tarsi mandagi, rami. Pavyzdžiui, pirmą mokslo metų dieną galėtum pasakyti: „Labas, Soni” ir pažiūrėk, kas bus. Nenustebčiau, jei jis taip pat nuo tada pradėtų elgtis su tavimi mandagiai. Pažiūrėsim, gal suveiks.

Atrodė, Ketlina viską permąsto.

— Gerai, galbūt, — pasakė pagaliau, nors skambėjo taip, tarsi nebūtų visiškai įtikinta. Jos dvejojančioje šypsenoje buvo matyti atlaidi tolerancija. Atrodė, ji supranta, koks šiuo atveju nenaudingas toks patarimas, bet tai nesvarbu, juk jis — tėvas, kitą kartą gali labai praversti.

Jam prireikė šiek tiek laiko prisiminti, kur dar matė tokią šypseną: šitaip į jį žvelgdavo Merė geriausiomis dienomis draugystės pradžioje, kai jis iškilmingai išsakydavo savo nuomonę kokiu sudėtingu klausimu ne itin suvokdamas esmę. Tas krislelis atlaidumo jos akyse visada taip meiliai spindėdavo.

Tačiau dabar Evanas pasigailėjo, kad per atlaidžiai pasižiūrėjo į Sonio Espozito problemą. Paties kuo ryškiausi prisiminimai apie tai, jog siaubingai elgėsi su mergaitėmis, buvo iš kur kas vėlesnių mokyklos laikų: šeštos, septintos, aštuntos klasės ir dar vėliau. Jis negalėjo garbingai pasakyti, koks buvo sulaukęs Ketlinos metų, tai nereikėjo ir apsimesti, kad gali. O kas, jei tas Sonis Espozitas tikrai kažkoks grėsmingas, peraugęs italų išpera, kurio bet kurios kitos mergaitės tėvas akimirksniu imtų nekęsti?