Ричард Йейтс - Vasara Long Ailande

— Geras. O koks tas darbas?

— Stovėjimo aikštelės padėjėjas restorane Costello’s, Devintajame maršrute.

— Moki vairuoti?

— Ne. Bet ten nereikia nieko vairuoti — negali net svajoti, bent taip sakė valdytojas. Viskas, ką reikia daryti, kai atvažiuoja automobilis, pasiėmus žibintuvėlį palydėti jį į tinkamą stovėjimo vietą. Kai žmonės susiruošia išeiti, nuvedi juos prie automobilio. Teks šiek tiek paplanuoti, nes reikia viską taip suorganizuoti, kad nė viena mašina neužblokuotų kitos ir panašiai, bet, manau, susitvarkysiu. Man mokės tik simbolinius penkis baksus per savaitę, bet tas vyrukas sakė, kad galiu tikėtis kokių trisdešimties, gal ir daugiau, arbatpinigių.

Flešas akivaizdžiai sunerimęs maišė sugrūstą ledą popieriniu šiaudeliu.

— Tai ar galėsi dar varyt pasivažinėt?

— Na, gal retkarčiais, vėlyvą popietę, tačiau iš darbo negalėsiu ištrūkti iki ketvirtos ryto, supranti. Paskui turėsiu pamiegoti. Ir taip septynias naktis per savaitę.

— Jo, — atsiduso Flešas, — gerai, bet vis tiek, kam tau tas darbas? Kam dirbti?

— Dėl pinigų, dėl ko gi dar? O pinigų man reikia dėl baisybės priežasčių.

— Kokių?

— Jėzau, Ferisai, neklausinėk niekų. Jei nebūtum turtingas, niekada neklaustum „kokių”.

— Aš nesu turtingas.

— O, Kristau, nejuokink, — Filas, pakilęs nuo baro, bandė mesti kantrios paniekos kupiną žvilgsnį. — Tai einam, — pasiūlė, — jei jau baigei, varom.

Tikriausiai nesugalvotum geresnio būdo suorganizuoti privalomą išsiskyrimą su Flešu Ferisu. Geriausioji dalis įvyko šiek tiek po penktos, kai riedėdami namo Devintuoju maršrutu jie pasiekė sankryžą, nuo kurios Filo namų link vedė trumpesnė atšaka.

— Tikriausiai geriau čia nukirsiu, Flešai, — šūktelėjo Filas prieš vėją. — Pavalgysiu ir varysiu į darbą. Paklausyk, nusiramink, gerai?

Devintas skyrius

Aukšta didelė neoninė iškaba „Costellos” kvietė žmones į erdvų seną barą restoraną, suręstą ant polių virš tyliai teškenančių Saundo įlankos vandenų. Vieta buvo pakankamai puiki, gal kiek neskoninga, bet trykšte trykštanti tam tikrų rūšių romantiškomis galimybėmis. Atrodė, jog čia niekas niekada nenuobodžiauja.

Vargu ar kuris iš nuolatinių darbuotojų atkreipė dėmesį į Filą Dreiką — visi žinojo, kad tai tik vasarai priimtas vaikis, rikiuojantis automobilius, bet keletas į darbą atskubėjusių padavėjų pasisveikino, o stambus nusklembtais pečiais padavėjo padėjėjas, nurinkinėjantis nešvarius indus, vardu Aronas, kartkartėmis, leidžiantis sutemoms, sustodavo persimesti vienu kitu žodžiu.

— Kaip sekasi, Filai?

— Ne taip jau ir blogai, ačiū, Aronai, o tau?

— Negaliu skųstis. Rūpesčių neturiu.

— Puiku.

Filas kiekvieną naktį tobulindavo automobilio durelių darinėjimą, tarsi iš to būtų galima išspausti rimtas ir pagarbias apeigas. Ilgomis valandomis sutemus jis su į akis krintančiu patyrimu darbavosi žibintuvėliu, bet iš pradžių arbatpinigiais nusivylė. Dauguma lankytojų apskritai nepalikdavo arbatpinigių, taigi rytais namo jis mindavo su keliomis ketvirčio dolerio ir dešimties centų monetomis kišenėje, kurias kažin ar buvo verta skaičiuoti. Vieną dieną jis nulėkė į Hantingtoną ir pervertęs daugybę prekių nuobodžioje armijos ir laivyno krautuvėje rado, ko ieškojo: tamsiai pilkos saržos vairuotojo kepuraitę su akivaizdžiai odiniu snapeliu, panašią į iš pažiūros brangesnę Ralfo uniforminę kepurę. Skirtumas iš karto pasijuto. Tvarkingai ant kaktos užmaukšlinta kepuraitė tarsi rodė, kad vyrukas savo reikalą išmano, tad arbatpinigiai pasipylė. Antrosios savaitės pabaigoje jis perlenkė ir įdėjo dvi dešimties ir vieną penkių dolerių kupiūras kartu su dailiai surašytu mažu padėkos laiškeliu į voką, adresuotą poniai Talmadž. Įmetė jį į pašto dėžutę su puikiu vis stiprėjančiu jausmu, jog supranta, kaip elgtis teisingai.

Gal darbas stovėjimo aikštelėje ir nebuvo kažin koks, bet tai buvo apskritai pirmasis jo turėtas darbas, tad Filas dirbo jį taip rimtai, kaip tik leido aplinkybės. Šitai, atrodė, daro įspūdį jo seseriai, kurią tomis dienomis taip mažai matė.

— Manau, tiesiog nuostabu, kad taip šauniai tvarkaisi, Filuži, — kartą pasakė ji, — visi taip manome.

„Planavimą“ jis atliko pakankamai gerai, tad niekieno mašina nė karto nebuvo užblokuota, nepasitaikė ir kitokių sunkumų, netgi su girtuokliais, nors tokios akimirkos keldavo nerimą.

Nors labai puikus bei išmintingas buvo sprendimas daug negalvoti apie merginas, kiekvieną vakarą jis keletą kartų būdavo sukrėstas. Dauguma atvykstančių klientų buvo beveik neverti jo dėmesio, bet niekada negalėjai pasakyti, kurią valandą — vos sutemus ar gerokai po vidurnakčio — nustebins daili mergina. Automobilis įsuks į jam nurodytą vietą, viduje pasklis blausus viršutinės lempelės švytėjimas, o ten sėdės ji: šukuosis plaukus ar lūpdažiu ryškins lūpas. Paskui kiek pasirangiusi perkels svorį ir rūpestingai suspaudusi kelius išslys iš keleivio sėdynės, o jis sustingęs laikys žibintuvėlį, kad ji lengvai pamatytų, kur statyti koją. Iš vairuotojo pusės atėjęs pretenduojantis į gražuolę vyriškis dažnai būdavo kareivis, apsivilkęs pakietintos gelsvai rudos medvilnės vasarinę uniformą, bet stebėtinai dažnai jis būdavo ir civilis — kartais netgi civilis, atrodantis ne ką vyresnis už Filą.

Kai jie žingsniuodavo ryškiai apšviestų Costelb’s laiptų link, merginos būdavo arba įsikabinusios palydovui į parankę, arba apsivijusios jį per liemenį, arba neliesdavo visai — Filas nusprendė, jog tie trys stiliai visai nereikšmingi — ir atrodydavo, kad jos ne eina, o plaukia. Jų šviesios suknelės laisvai krisdavo ir sūpuodavosi šešėliuose, tarsi laikas joms nieko nereikštų. Laikydamasis saugaus atstumo Filas kartais pasekdavo porelę ir pamėgindavo nugirsti, ką kalba merginos: iš panašių slaptų nuogirdų galima nuspręsti apie visą merginos asmenybę, bet dažniausiai jis išgirsdavo tik erzinančias nuotrupas:

„...gerai, bet tik vieną gėrimą. O paskui tiesiai namo“.

„...ar tau niekad nešovė į galvą, kad man truputį atsibodo girdėti, ką Linda mėgsta ir ko nemėgsta? Kaip Linda jaučiasi? Ką Linda sakė apie tą, apie aną ir apie šitą?..”

Vieną vėlyvą naktį jis iš baro į tamsą lydėjo kareivį su dailia mergina, kurios balsas buvo saldus kaip daina. Ji bandė kareivį kažkuo įtikinti. Nors pirmi ištarti žodžiai buvo neapibrėžti, vėliau ji pasakė: „Bet tu nesi bejausmis, Martinai. Tu nuostabiai jautrus.”

Filas suprato, kad visą tą vasarą neišgirs nieko malonesnio. Žodžiai sukosi jo galvoje, kai jis be reikalo patruliavo stovėjimo aikštelėje ar stovėjo, pro grandinių tvorelę žiūrėdamas į šlapius polius ir juodą ramų vandenį.

„Tu nuostabiai jautrus”. Būtent taip pasakys mergina Filui Dreikui, kai jis bus pakankamai suaugęs šitai užsitarnauti — o taip gali nutikti jau net po dvejų metelių, kai jis atsidurs armijoje ir visos jo gyvenimo sritys bus valdomos.

Jis dažnai trokšdavo sekti paskui lankytojus į Costello’s ir pažiūrėti, kaip ten atrodo didžiausio antplūdžio metu — viskas, ką jam buvo leista pamatyti, tai kaip ten atrodo vėlyvą popietę, kai vienmarškiniai vyrukai nuiminėja nuo stalų apverstas kėdes, ir kaip būna vakaro pabaigoje, kai tie patys vyrukai krauna kėdes atgal. Tačiau jis žinojo, kad trijuose patalpos pasieniuose yra gilios dirbtine oda išmuštos kabinos, ir spėjo, jog būtent tenai dauguma merginų norėdavo įsitaisyti. Žaisdamos su džino taure ar romu su kola gaudžiant ir aimanuojant automatiniam patefonui jos galėdavo švelniai uždėti ranką ant savo vyriškio šlaunies. Filas žinojo, kad niekada nepamirš kai kurių populiarių tos keturiasdešimt antrųjų vasaros dainų, miglotai atskriedavusių į aikštelę tarp išrikiuotų automobilių.