Ричард Йейтс - Vasara Long Ailande

Trys nepavykusios, iširusios santuokos ir vienintelis vaikas, dar kūdikis paliktas auginti Harietai, o dabar šitas gluminantis „draugų” paradas — kas čia per gyvenimas toks, brangus Dieve, moteriai, kuri nuo gimimo turėjo visus privalumus?

— Pažiūrėk, argi ji nežavinga, Harieta? — ne kartą klausė velionis Džonas Talmadžas. — Argi nepritrenkianti? Ar nemiela mergytė?

Tam tikra prasme tikriausia palaima, kad Džonas nesulaukė ir nepamatė, kokia moterimi jo dukra tapo. Jis nebūtų žinojęs, ką su ja daryti, be to, ji nebebuvo dailutė. Pernelyg liesa, aštraus veido, sarkastiška. Įsikūrė čia su tuo Vorenu Koksu. O Vorenas Koksas, Dievas mato, ne dovanėlė: komersantas, prekybininkas, žmogus, kuris kartoja tokius dalykus kaip „nežinoma pinigų suma”. Šiandien per priešpiečius, kruopščiai stengdamasis paaiškinti kažkokią verslo procedūrą, „nežinoma pinigų suma” pakartojo tris kartus.

Bet pagaliau atėjo metas Harietai Talmadž kilti nuo krėslo ir tarti: „Kaip malonu”, nes tarnaitė į kambarį atlydėjo svečius.

— Kaip malonu su jumis susipažinti. Čia mano duktė ponia Feris ir jos draugas ponas Koksas. Neturiu supratimo, kur Džeraras, bet, įsitikinusi, netrukus pasirodys. Gal norėtumėte prisėsti?

Kai Flešas Ferisas, aukštas ir tiesus su mokykline uniforma, atėjo, Filui Dreikui pasidingojo, kad vienintelė galimybė susitaikyti su likusia popiete — tai ją prastumti, nurašyti ir apsimesti, kad nieko nebuvo.

— Tai kaip lig šiol atostogos, Filai? — pasiteiravo Flešas, kai visi susėdo prie žemo, gausiai nukrauto arbatos staliuko.

— Neblogai.

— Turi dvirką?

— Neturiu.

— Kodėl?

— Kaip kodėl? Neturiu ir viskas.

Flešas pasičiupo porą trejetą dailiai suteptų sumuštinių su rėžiukais.

— Supranti, tiesiog nežinau, ką vasarą be dviračio čia veikčiau, — paaiškino. — Kiekvieną dieną važinėjuosi. Išmaišiau visus keliukus ir visas gyvenvietes. Man niekada nepatiko sėdėti vienoje vietoje, štai kur šuo pakastas.

Filas sutiko, kad jam taip pat nelabai patinka, paskui, kad dar ką nors pasakytų, pridūrė, jog ieškosi kokio nors vasaros darbo.

— Ką gi, puiku, — pritarė Flešas, — sėkmės.

— ...na, tikriausiai jūs juos pažįstate, — pro rūpestingai laikomą lėkštelę su puodeliu kitoje stalo pusėje įsitaisiusiai poniai Talmadž kalbėjo Glorija Dreik, — kapitonas ir ponia Šepardai? Jie nuostabūs žmonės, žinau, kad jums patiktų. Suprantat, jų sūnus vedęs mano dukterį, todėl ir persikraustėme visi čia. Kapitonas Šepardas kilęs iš senos šiaurinės pakrantės giminės, tačiau, atrodo, jo žmona kilusi iš Bostono. Jei atvirai, aš esu vienintelė tikra pašalietė: gimiau ir užaugau Ilinojuje, bet jau taip seniai laikau save niujorkiete, kad, manau, išmokau jaustis kaip namuose beveik visur, kol esu tarp puikių draugų...

Atrodė, ponia Talmadž linkusi viską sugerti su nekintančia, draugingai malonia šypsena, tačiau ponia Feris kramtė pravira burna ir spoksojo į Gloriją taip, kaip neišauklėtas vaikas kartais spigina į luošį. O ponas Koksas, jaukiai įsitaisęs sofutėje, atrodo, susiruošė nusnūsti popiečio.

Tarsi apsisprendęs šią dirbtinės draugystės vasarą pradėti daugiau neatidėliodamas, Flešas Ferisas ištempė Filą iš svetainės iš karto, vos padorumas leido, ir mikliai nusivedė viršun sakydamas: „Parodysiu tau savo kambarį.”

Filas turėjo pripažinti, kad nebuvo taip jau nemalonu sėdėti šiame puikiai apstatytame kambaryje ir keistis pokštais bei juokeliais. Kaip buvo galima numatyti, ne mokykloje Ferisas pasirodė esąs visiškai šaunus. Problema tik ta, kad jei leisi dalykams užsitęsti, gali kilti rimtų bėdų vėliau, kai rudenį vėl prasidės mokslo metai. Ferisas buvo kaip tik iš tų, kurie žino, kaip primesti atsitiktines vasaros mandagybes ir tuo pasinaudoti.

Bet staiga Flešas droviai paskelbė:

— Kitais metais neketinu grįžti į Irvingą.

— Neketini? Kodėl?

— Nes mane priėmė į Dirfildą, o tai kur kas geresnė mokykla. Štai kodėl.

— Ką gi, bus puiku, — su stipriu palengvėjimo jausmu pasakė Filas. — Galėsi pradėti iš naujo.

— Aha, — vos įžiūrimas įsižeidimas švystelėjo Flešo veide supratus „pradėti iš naujo” potekstę. — Tikrai, Irvinge nemažai kvailai prisidirbau, tas tiesa, — pasakė. — Taigi manau, dabar pavyks geriau.

— Įsitikinęs, tau pavyks.

Flešas atsistojo ir lėtai nužingsniavo grindimis, laikydamas pečius nenatūraliai ištiestus ir pakeltus, beveik regimai mėgino praktikuotis, kaip elgsis Dirfilde. Kurį laiką pastovėjo prie lango, tarsi jau iš ten įžvelgtų neribotas Dirfildo galimybes, paskui atsisuko ir paklausė:

— Gal nori asų sulčių?

— Kokių?

— Ananasų sulčių, — paaiškino šypsodamasis, ir pirmą kartą tą dieną pasirodė toks pat paikas kaip ir anksčiau. — Vadinu jas „asų” sultimis.

— Tikrai.

Filui neliko nieko kita, tik sekti paskui šeimininką koridoriumi pro daugybę kitų kambarių, paskui laiptais žemyn ir pro duris į platų betonu užlietą plotą, kuris tikriausiai skirtas automobiliams apsisukti ir statyti. Tolimame krašte buvo matyti garažų eilė, kuri atrodė tokia pat ilga kaip ir pats namas. Artėliau įraudęs vienmarškinis vyriškis vandeniu iš sodo žarnos plovė limuziną.

— Sveikas, Flešai, — tarė vyriškis, atlenkdamas vairuotojo kepurės snapelį, o platų jo veidą nutvieskė nemaloni šypsena. — Kaip šiandien laikaisi?

— Sveikas, Ralfai, — atsargiai ištarė Flešas ir, atrodo, paspartino žingsnį.

— Vis dar čiupinėjiesi, Flešai? — smalsavo vyriškis. — Vis dar smaukaisi?

— Nekreipk dėmesio, — pasakė svečiui Flešas.

— Kas tavo draugužis, Flešai? — kamantinėjo vyriškis. — Subingalvis bičiukas? Ar jis ima į burną?

Berniukai turėjo pereiti visą drėgną betoninį plotą, kol pro duris įsmuko į milžinišką virtuvę.

Ten viena ne vyresnė nei devyniolikos metų mergina, labai tvarkingai atrodanti su beveik balta tarnaičiukės uniforma, prie plautuvės plovė daržoves.

— Labas, Eime, — pasisveikino Flešas.

— Sveikas.

Ji neatsigręžė, bet Filas atpažino tarnaitę, kuri jiems su mama paskambinus atidarė duris, o paskui į svetainę atnešė arbatos reikmenis. Flešas kuitėsi prie didelio šaldytuvo: ištraukė ledukus ir dviejų litrų Dole skardinę. Kai pripylė dvi skambančias taures ir padėjo ant virtuvės stalo, mergina, metusi darbą, grakščiai nuskubėjo per stovėjimo aikštelę pasišnekučiuoti su Ralfu, kuris, atrodo, apsidžiaugė ją pamatęs.

— ...į tą vyruką geriausia nekreipti jokio dėmesio, — aiškino Flešas. — Jis — niekas. Tiesiog didelis stambus lenkas, tas kalės vaikas. Matai, jis pakankamai drąsus, nes žino, kad niekada nepaskųsiu senelei, kaip jis kalba — tiek nuovokos dar turi — bet visais kitais atžvilgiais kvailas kaip bato aulas. Viskas, ką moka, tai vairuoti tą sušiktą mašiną.

Filas, mažais gurkšneliais siurbčiodamas saldų gėrimą, nenorėjo spoksoti pro langą ir galvoti apie vairuotoją ir tarnaitę. Savaime suprantama, jis per senas būti jos vaikinu — iš pažiūros kokie penkiasdešimt — galbūt jis tėviškai ja rūpinasi, galbūt atėjo išgirsti tiesaus, paprasto patarimo susidūrusi su įvairiais jaunystės netikrumais.

Bet kuriuo atveju, kai berniukai vėl žygiavo per stovėjimo aikštelę, anie buvo ką tik baigę savo pasitarimą. Prisidengusi ranka mergina juokėsi iš kažko, ką Ralfas jai pasakė, tada apsisuko ir pradėjo žingsniuoti atgal į virtuvę.

— Tai pasimatysim, Eime, — įkandin šūktelėjo jis.