Ричард Йейтс - Vasara Long Ailande

— Tada sutarta, — pradėjo Evanas, — varysim po priešpiečių ir... o, ne, palauk, po velnių. Šeštadienį manęs nebus.

Po tų žodžių Reičelės veidas kiek priblėso. Vadinasi, tai vienas tų pasikartojančių šeštadienių, kai Evanas išvyksta iš namų, kad visą dieną praleistų su dukterimi.

— Ką gi, susiruošime kurią kitą dieną, Evanai, — guodėsi Filas, — vis tiek ačiū. Tai kažkas, kuo tikrai norėčiau užsiimti.

Jei Evanas su Filu rastų bendrą užsiėmimą, taptų beveik draugai, gal tada viskas pasikeistų? Be to, vien pagalvojus, kad žinos, kaip vairuoti automobilį, net kraują gyslomis greičiau varinėti pradėjo užgimęs brandumo jausmas.

Evanas pašnairavo į savo rankinį laikrodį ir susiraukė. Tada dar kartą užmetė akį ir akivaizdžiai pagyvėjęs pasakė:

— O jeigu pradėtume dabar pat? Dar porą valandų bus šviesu. Gal ir ilgiau.

— Taip, žinoma, Evanai, jei tik tu ne... na, žinai, ne per daug pavargęs ar ką.

— Nea, nea, viskas gerai. Nesijaudink, — Evanas išmaukė likutį burbono ir padėjo stiklinę ant kavos staliuko. — Jeigu įdėtum mums porą alaus, brangioji, mes ir lėktume. O gal įdėk keturis. Ne, geriau šešis.

— Tučtuojau, pone, — pasišaipė Reičelė ir išskubėjo į virtuvę.

Filui buvo smagu matyti seserį tokią laimingą, bet geidė, kad ji nors kiek tą džiaugsmą slėptų. Subtilesnis džiūgavimas gal mažiau trikdytų.

Jiedu su Evanu laukė prie laukujų durų sustingę vienodomis pozomis, už diržų užkišę nykščius, kai ji pasirodė nešina sunkiu popieriniu paketu su dzingsinčiais buteliais.

— Prašom, ponai, — tarė, — puikiai pasilinksminkit.

Bet paskui Reičelę, dar labiau suglumusi nei paprastai, į svetainę atsekė Glorija.

— Kas čia vyksta? — pasiteiravo.

— Vairavimo pamoka, — paaiškino Reičelė.

— Oi! — vienoje rankoje laikydama gėrimą, kita ji išreiškė baimės gestą: riešo išorinę pusę prispaudė prie kaktos, pirštus išskėtusi ir nusvarinusi kaip palaužtą sparną. — Oi, tik būk atsargus, Evanai, sutarta?

— Kaip suprasti, „atsargus“?

— Na, matai, aš tik kvaila moteriškė, bet bijausi automobilių. Visada bijojau automobilių.

Filui buvo per daug gėda pažiūrėti, kur dabar atsidūrė jos gestikuliuojanti ranka, bet galėjo lažintis, kad žino, taigi vis tiek pažvelgė: plaštaka spaudė kairiąją krūtį.

Šitokio motinos apsigėdinimo visiškai pakako, kad nuo tos akimirkos, kai įsiropštė į keleivio sėdynę Evano automobilyje, Filas pabūgtų, jog gali bet kuriuo metu susimauti. Kai atsidūrė kelyje, pasijuto šiek tiek geriau, suprato, kad gali pasikelti nuotaiką vis godžiai trukteldamas alaus. Ramino ir Evano maloniai šaltakraujiškas elgesys su vairu.

Evanas pasakė, kad už keturių penkių mylių yra beveik tuščias skalda grįstas kelias — tai bus puiki vieta pradėti. Tada pradėjo naują temą: paklausė, ką Filas mano apie vykstantį karą.

— Matai, aš neskaitau laikraščių, nieko panašaus, — prisipažino Filas, — bet spėju, nekas. Atrodo, kad iki pergalės labai toli.

Evanas nužvelgė jį šiek tiek pašiepiamai.

— O kodėl tu toks įsitikinęs, kad laimėsim?

— Na, nesakiau, kad įsitikinęs, Evanai, norėjau pasakyti, manau, gali būti ir kitaip, tenorėjau...

— Tu sušiktai teisus. Velniškai teisus, gali būti ir kitaip. Būtų įdomu, tiesa?

Tada Filas pirmą kartą išgirdo Evaną sakant „sušiktai”, nors tikriausiai darbe jis dažnai vartojo tą žodį. Gal net kada išsprūdo ir prie Reičelės, kai jie buvo vienudu, gal ir ne, bet, kita vertus, ką, po galais, jiedu su Reičele kalba, kai lieka dviese? Ką, be to „mielasis”, jam sako?

— Argi nebūtų įdomu? Viskam vadovautų Hitleris. Kiaurą parą klausytume Vokietijos armijos įsakymų, o gal ir japonų. Ar gali įsivaizduoti?

Ne, negalėjo. Filas Dreikas apie karą ne kaži ką nutuokė, jis net neįsivaizdavo savęs kariuomenėje, nepaisant mokykloje pasklidusių kalbų apie neišvengiamą šauktinių amžiaus mažinimą iki aštuoniolikos. Tačiau šito jam dar laukti daugiau nei dvejus metus, o nieko taip toli į ateitį įsivaizduoti neverta. Tačiau niūri Evano Šepardo vizija apie šalies pralaimėjimą kėlė nerimą. Tiksliau, būtų kėlusi, jei nebūtų įkvėpusi Filą prisiminti Evano Šepardo perforuotus ausų būgnelius, tada jis leido sau labiau atsipalaiduoti automobilio sėdynėje.

— Na, bet kuriuo atveju, — pasakė, — manau, kol mane paims, dar spėsiu baigti mokyklą.

Filas Dreikas sulaukęs aštuoniolikos gal ir nebus daug stambesnis ar sunkesnis, bet tikrai stipresnis, sumanesnis ir daugiau nebebus paikas. Neminint kelių plačiai po visą šalį pabirsiančių Irvingo bendramokslių, niekas neprisimins, koks pašlemėkas buvo, tad gal armija taps jo sėkmės pradžia, jo laikas. Prieš išvykdamas už jūrų jis parvyks namo kareiviškų atostogų vilkėdamas uniformą, kurią pamatęs Evanas Šepardas nuslops iš pavydo, o Filas pasiteiraus: „Tai kaip reikalai gamykloje, Evanai?”

Gerai, jei Evanui pavyks prasmukti į kokią antrarūšę mechanikų mokyklą. Jis bus daug vyresnis už bendramokslius, o Reičelė pluš kokiame prastame darbe, kad šeimynėlė sudurtų galą su galu. Bet netgi frazė: „Kaip sekasi koledže, Evanai?” būtų pakankamai puiki, nuskambėjusi iš kareivio lūpų karo metu. Suvaldytų situaciją, padarytų savo darbą.

— Čia bus visai gerai pradėti, — pasakė Evanas, sustabdęs automobilį tiesiame tuščiame juodame kelyje tarp daugybės medžių. Tada išlipo ir išdidžiai apėjo automobilį iš priekio.

Visaip rangydamasis Filas įslydo į vairuotojo sėdynę taip sunkiai, tarsi nutuokdamas, kad jam niekada nepriklausys čia sėdėti. Jis raukėsi ir palengva linksėjo dėdamasis dėmesingas, kai svainis susikūprinęs aiškino apie pavarų svirtį.

— Įsivaizduok raidę „H”, — aiškino Evanas, — pavaros išdėstytos „H” raidės forma, ir, kai jau kartą išmoksti, labai nesunku prisiminti: tarsi įauga į kraują. Pažiūrėk: pirma, antra, trečia, atbulinė. Supratai?

— Tikriausiai, taip, — pasakė Filas, — bet turiu kelis kartus pasikartoti. Kol dar neįaugo į kraują, jei supranti, ką noriu pasakyti. Dar vienas dalykas: ne visiškai suprantu, ką daro skirtingos pavaros. Turiu omeny, trys priekinės pavaros.

— Ką jos „daro”?

— Na, gal neteisingai paklausiau. Noriu pasakyti, suprantu, kad jos užtikrina tris skirtingus galios laipsnius, bet nevisiškai...

— Tai kad ne, galia yra variklyje, Filai, — kantriai pertraukė Evanas.

— Žinau, noriu pasakyt, žinoma, žinau, kad galia yra variklyje, norėjau pasakyt, užtikrina jėgos transmisiją trimis skirtingais...

— Ne, transmisija suka užpakalinį tiltą.

— Aha. Gerai, klausyk, nemanyk, kad aš tikrai toks bukas šioje srityje, kaip gal atrodo, Evanai, tikriausiai taip daug klausinėju, nes nervinuosi, ir viskas.

Evanas jį pašaipiai nužvelgė.

— O dėl ko tu nerviniesi?

Vėliau, kai Filo valdomas automobilis atsargiai pajudėjo, reikalai tik pablogėjo.

— ...ne, švelniau, švelniau su sankaba, — ne kartą buvo priverstas pakartoti Evanas, nes drebanti kairioji Filo koja spausdama pedalą nepaliaujamai trūkčiojo. Paskui automobilis kelis šimtus pėdų šauniai greitėjo, Filas jau pradėjo jausti didėjančio greičio keliamą virpulį, kai staiga Evanas suriko: „Jėzau!” ir staigiai stipria ranka atėmė vairą. Kaip pasirodė, pačiu laiku, nes būtų įriedėję į kokių keturių pėdų gylio pakelės griovį.

Kitą kartą, kai Filas bandė išgauti spragtelėjimą vis nuspausdamas ir atleisdamas pavarą, automobilis truktelėjo ir visiškai užgeso, pasklido erzinantis benzino tvaikas.