Ричард Йейтс - Vasara Long Ailande

— Kas atsitiko tavo švarkui, branguti?

— Atsitiko mano švarkui?

— Tavo puikiajam tvido švarkui. Jis atrodo kažkoks... slidus.

— Tiesiog jis baisiai purvinas, štai ir viskas. Kai teturi vieną, niekaip negali atiduoti į valyklą, supranti, nes privalai vilkėti jį kasdien.

— Apsisuk, — paliepė Glorija, o pamačiusi skylę rankovėje pratarė: — Vaje, kokia gėda. Gerai, paklausyk: pasakysiu, ką darysim. Dabar pat sausai išvalysim, o ant alkūnių prisiusime dailius odinius lopus. Kaip manai?

Pats vos galėjo išgirsti silpnutį savo balselį, patikinusį, kad bus puiku.

— Reičelė miršta iš nekantrumo tave pamatyti. Ji viršuje, atsigulusi. Tiesa, nieko rimta, tiesiog kažkokia menka nėštumo komplikacija, bet gydytojas rekomendavo kelias dienas pailsėti. Taigi. Pasiimk savo krepšį. Einam, nuvesiu į viršų, į tavo kambarį... Žinai, taip tikiuosi, kad jis tau patiks, branguti, nes tą pačią akimirką, kai jį pamačiau, pagalvojau: „Štai kambarys mano Filužiui.”

Laiptų sienelė buvo iš tos pačios izoliacinės plokštės kaip ir visos kitos sienos. Vaikas pagalvojo, kad čia tikriausiai kažkoks pigus longailendiškas statybos būdas.

— Tikrai puikus, — pasakė apie savo kambarį. — Noriu pasakyti, jis labai gražus.

— Oi, aš taip džiaugiuosi, — šūktelėjo motina, — džiaugiuosi, kad tau patinka. Tik pažiūrėk, kokia erdvi spinta. Eikim kitapus koridoriaus, parodysiu savo kambarį.

Dar kartą vaikštinėdamas ir dairydamasis jis patikino mamą, kad viskas gerai. Tada ji nusivedė sūnų į kitą koridoriaus galą prie uždarytų įstiklintų durų, ant kurių iš išorės kabojo aklinai užtrauktos taškuotos muslino užuolaidėlės.

— Luktelk, branguti, — paprašė motina. — Gal ji miega? Pažiūrėsiu. — Smiliumi praskyrusi užuolaidėlę ji dirstelėjo vidun ir pasakė: — Puiku, Reičelė pabudusi. — Tada pastukseno į stiklą ir šūktelėjo: — Reičele? Grįžo tavo puikusis broliukas. Ar gali užeiti?

— Taip, žinoma.

Jis rado seserį atsirėmusią į pagalves, atidėjusią į šalį iš pažiūros detektyvą. Užsiklojo patalais, tarsi slėpdama nėštumą, bet jis vis tiek spėjo po plonais naktinukais pastebėti netikėtai didelį ir, atrodo, sunkų pilvą, kai pakėlusi rankas jį apkabino.

— Atsinešk tą kėdę ir pasėdėk su manimi, Filai, — paprašė sesuo. — Taip ilgai tavęs nemačiau.

Ji norėjo žinoti viską apie mokykloje praleistus metus, tad jis pateikė trumpą puikiai suredaguotą ataskaitą, leisdamas suprasti, kad jis smagiai leido laiką, o viską užbaigė pakankamai juokingu epizodu, privertusiu ją juoktis.

Jųdviejų motina kiek užgaišo prie pravirų durų, tarsi būtų tikėjusis įsitraukti į pokalbį, o paskui nulipo žemyn.

— ...ką ten, nieko tokio, — savo negalavimą apibūdino Reičelė. — Tik kvaila šlapimo pūslės infekcija, bet tikriausiai gydytojas nusprendė laikyti mane lovoje, kol surinks visą šlapimo mėginių kolekciją. Iš pradžių davė man raudonų tablečių, taigi siųsis pasidarė raudonas, paskui davė mėlynų, tai nusidažė mėlynai, ir taip toliau. Manau, nesiliaus, kol surinks visą vaivorykštę. Bet iš tikrųjų man viskas gerai. Niekada gyvenime nesijaučiau geriau.

Tuo buvo lengva patikėti žiūrint į jos skaistų veidelį. Filas pastebėjo, kad sesuo per metus taip pat pasikeitė: atrodė vyresnė ir dailesnė, vos pastebimai, tad jis pradėjo spėlioti, ar visos mergaitės šitaip pasikeičia, kai pradeda kruštis.

— Tavo kambarys didelis ir gražus, — pasakė.

— O, taip.

Jis atsistojo ir pristūmė kėdę prie sienos, ten kur ji ir turėjo būti. Paskui pridūrė:

— Mano kambarys taip pat gražus. Spėju, kad visas namas nebrangiai kainuoja, tiesa? Kaip manai, iš kur apskritai jį iškasė?

— Klausyk, baik, — paskubomis reikšmingai jį nužvelgė Reičelė. — Tikriausiai padėtų, jei visą gyvenimą skaitytum nekilnojamo turto skiltį, kaip manai?

Tik labai retai Dreikų vaikai leisdavo sau šyptelti ar susimirkčioti dėl motinos silpnybių — toks elgesys atrodė šventvagiškas — bet abu įtarė, kad būtų visai šaunu paleisti vadžias. Tada galbūt sugebėtų prabilti ir apie tokius dalykus kaip, pavyzdžiui, dvokas.

— Supranti, pagrindinė šio namo problema — drėgmė, — aiškino Reičelė. — Ar pajutai? Visas namas drėgnas. Kol neįsikraustėme, nė vienas nieko nepastebėjome, bet dabar nebėra išeities. O Evanas nekenčia drėgnų pastatų.

Savo kambaryje iš lagaminėlio kraustydamas bet kaip sumestą mantą Filas pagalvojo, kad pradeda jausti drėgmę — ore tarsi tvyrojo silpnas pelėsių kvapas — bet netikėjo, kad ši problema pagrindinė, ir nemanė, kad šitaip galvoja ir sesuo. Svarbiausioji problema, dalykas, nuo kurio šiame name nepabėgsi ir kurio visą laiką nekęs Evanas Šepardas, yra gyvenimas su Glorija Dreik.

Kadangi nebuvo daugiau ko veikti, jis nulipo ir pusvalandį prasėdėjo svetainėje, iš pradžių viename giliame krėsle, paskui, be jokios priežasties, kitame. Spėjo, kad motina virtuvėje. Tikėjosi, kad ten ir pasiliks, nors tai reikštų, kad vis gurkšnos. Negalėjo patikėti, jog kartais Irvinge ilgėdavosi namų, kad taip trūkdavo motinos, tarsi jam būtų septyneri aštuoneri.

Iš koridoriaus išdidžiai įpėdino senas katinas.

— O, sveikutis, Perkinsai, — apsidžiaugė Filas, — eikš čia.

Jis pastvėrė katiną, iškėlė abiem rankom, pats įsmuko giliau į krėslą, o kulnus susikrovė ant krašto, kaip kartais daro vaikai, tada prinešė katino snukutį sau prie veido ir pabučiavo į nosį.

Štai tada dirstelėjęs pamatė kambaryje stovintį ir jį stebintį Evaną Šepardą.

Jis akimirksniu sviedė katiną ant grindų, sumosikavęs kojomis šoko iš krėslo ir išpylė:

— Ei, labas, Evanai, tiesiog sveikinausi su katinu, ir viskas. Kaip laikaisi?

Netgi rankos paspausti nenusisekė: Evano plaštaka susigniaužė taip staiga, kad suspaudė tik Filo pirštus, o ne delną. Tikriausiai jausmas buvo tarsi sveikinantis su mergiote.

— Smagu tave matyti, Filai. Kaip tu... kaip tuos metus sekėsi?

— Viskas gerai, ačiū.

Taip ir stovėjo, vienas nuo kito nenuleisdami akių. Filas pirmą kartą matė Evaną su gamyklos darbo drabužiais: tamsios medvilninės saržos marškiniais ir kelnėmis, su prie kairiosios krūtinės kišenėlės prisegtu identifikavimo ženkleliu. Matydamas tokią svainio aprangą Filas kone troško pulti apgailestauti, kad lanko privačią mokyklą.

— Tuomet puiku, — pasakė Evanas ir linktelėjo atsiprašydamas. — Susitiksime vėliau, — mestelėjo skubėdamas laiptais.



Nuo pat pradžių šitoje dirbtinėje šeimynoje labiausiai slegiantis dienos įvykis buvo vakarienė. Prieš susėdant Reičelė ant stalo padėdavo nediduką elektrinį ventiliatorių, nes oras kaip birželį buvo neįprastai karštas ir tykus, bet tarp patiekalų įkalintas zvimbiantis ir lėtai besisukiojantis prietaisas tesiuntė naujas šilto oro sroves.

— Štai , argi nepuiku, — dažnai prieš pat vakarienę nė iš šio, nė iš to tarstelėdavo Glorija.

Jeigu Filas į ją dėbteldavo, visada pamatydavo, kaip ji bijosi, jog šį vakarą aplink stalą nesigirdės kitų balsų, tik jos pačios. Per pirmą savaitę maždaug du kartus ji privertė visus pasijusti itin nejaukiai graudžiai pareiškusi:

— O aš visada maniau, kad vakarienės laikas skirtas pokalbiams.

Net jos sūnus nedrįso į ją pažvelgti, kai taip pasakė.

Evanas Šepardas vargu ar apskritai pakeldavo akis nuo lėkštės net atsakydamas į žmonos pašnibždėtą klausimą, o jo santūrus susitelkimas, atrodė, teigia, jog valgymas nė kiek ne mažiau kaip kasdienis darbas ar vaikų auklėjimas yra tiesiog dar viena žmogaus prievolė žemėje. Kai nereikėdavo abiejų rankų maistui pjauti arba smeigti, raumeningas laisvosios rankos dilbis visada ilsėdavosi taip pat — kampu atremtas į stalo kraštą, o plaštaka būdavo laisvai suspausta į kumštį arba laikydavo sulenktą duonos riekelę. Tokia maniera Filui atrodė intriguojanti: šitaip filmuose valgo darbininkų klasės didvyriai. Kelis kartus pabandė pamėgdžioti, bet natūraliai nepavyko, taigi Filas tik susidrovėjo. Vienas iš paprastesnių dalykų, kurių nejučiomis išmoko Irvinge, buvo privačios mokyklos valgymo stilius. Tai reiškė vieną alkūnę ant stalo, o laisvoji ranka patraukta iš regos lauko, laisvai padėta ant kelių. Prie tokios pozos net nenorėdamas jis grįžo, todėl nereikia stebėtis, kad dauguma žmonių apie privačią mokyklą galvoja kaip apie užslėptą, manieringą gyvenimo būdą.