Ричард Йейтс - Vasara Long Ailande

— Užpylei, — pareiškė Evanas.

— Ką padariau?

— Užpylei sušiktą karbiuratorių.

Tai šitaip iki pat sutemų ir tęsėsi pamoka — nieko aiškiai nemokant, nieko iš tikrųjų neišmokstant. Kai Evanas tylomis vairavo namo, atrodė, tarsi pyktų, tarsi būtų įsižeidęs. Buvo aišku, kad daugiau vairavimo pamokų nebus, nebent Reičelė rastų kokį priimtiną būdą jiems padrąsinti. Tačiau iš dailaus Evano profilio išraiškos atrodė, kad jis tikriausiai šiuo metu apgalvoja, kaip vakare žmonai pasakyti, koks beviltiškas suknistas kvailys yra jos brolis.

Filas suprato, kad neapykanta svainiui neturi ateities ir naudos jokios neduos, tad nekęsti neverta, bet tai nereiškia, kad negalima jo perprasti ir kiaurai permatyti. Šitas bežadis šunsnukis niekada nepateks į koledžą. Šitas neišsimokslinęs, neaiškiai kalbantis, vairo įsitvėręs kalės vaikas niekada negaus net ir pusėtino darbo. Šitas Subingalvis visą likusį gyvenimą praleis prie staklių su kitais tokiais pat apsileidėliais tinginiais, taip jam ir reikia. Eina šikt!

— O, sveikučiai! — šūktelėjo Reičelė, sužiurusi nuo sofutės jiems įeinant, lūpos jau dėliojosi tarti: „Kaip sekėsi?”, bet nutylėjo. Bėgant metams, gal nuo kokių dešimties vienuolikos, jos veidas įgaudavo šią suglumusią, baimingą išraišką, kai tik numanydavo, kad netrukus išgirs apie nesėkmingą Filo pasirodymą išoriniame pasaulyje.

Glorija, sėdinti priešais dukrą ir užklupta prisiminimų epizodo viduryje, toliau ramiai kalbėjo. Nudavė net nepastebėjusi, kad Evanas su Filu jau namuose — akivaizdžiai pamiršo baimes apie baisią katastrofą kelyje ir, atrodė, net nepastebi, kad Reičelė jos nebesiklauso.

Paskui atėjo vakarienės metas. Įkišusi į lizdą ventiliatoriaus kištuką Reičelė ant stalo pasidėjo ir įsijungė dar ir radiją.

— Pats laikas, — pranešė, — „Gyvenimui Mirties slėnyje.

— Kam, brangute? — pasitikslino Glorija.

— „Gyvenimui Mirties slėnyje”. Tai mano mėgstamiausia laida. Be to, kiekvieną savaitę skaitoma vis kita istorija, supranti, tai ne tas pats kaip serialas. Jei kelias savaites praleidi, nesumenkina malonumo kitą kartą.

Atrodė, tą vakarą niekas nesukliudys Reičelės mėgavimosi. Sugėrusi radijo dialogo pradžią, ji įniko į mėsą ir bulves su nepajudinamai ramios mergaitės išraiška.

Už bičiuliškų kaubojų balsų galėjai girdėti tuščiu mediniu šaligatviu taukšinčius jų batus, pasigirdo netikėtas pistoleto šūvis. Kelis kartus vyriškas balsas šūktelėjo komandą, vieną — falcetu, o netrukus kartu su vis garsėjančia, dramatišką akimirką žadančia muzika didele tuščia lyguma nudundėjo arkliai.

Glorija, pakėlusi prie lūpų sulamdytą popierinę servetėlę, keliose vietose nusišluostė. Jos veidą iškreipė silpnumas ir priekaištas. Vienaip, kitaip pasirangė, pabandė patogiau įsitaisyti ant kėdės, bet akivaizdžiai nesijautė saugi. Tada nušlavė nuo kaktos porą drėgnų plaukų sruogų, kad būtų išgirsta per kaubojų keliamą triukšmą, pakėlė smakrą ir paskelbė:

— Asmeniškai aš visada maniau, kad vakarienės valanda skirta pokalbiams.

Aštuntas skyrius

Kartais, kai Evanas išeidavo į darbą, namas tarsi panirdavo į tingulį. Beveik jokios veiklos, atrodė, nei vėjelis nedvelkteli, nei musė nepraskrenda.

— Žinau, ką veiksime, — šūktelėjo Glorija, kai jiedvi su Reičele plovė priešpiečių indus. — Eisime į kiną.

Filas iš karto pastebėjo, kad Reičelė neįsitikinusi, ar jai ši mintis patinka. Ar brandi jauna moteris, puikiai susipažinusi su lytiniais santykiais ir kitokiais intymiais malonumais, tikrai galėtų popietę praleisti kine su savo broliu ir motina? Tačiau ji akivaizdžiai gundėsi.

— Gerai, — viską pergalvojusi sutiko, — puiku, jei tikrai grįšime anksčiau už Evaną. Nenoriu, kad jis pareitų į tuščius namus.

— Ką tu, nesąmonė, brangute. Dar marios laiko, tik duokit man minutę persirengti. Ar tu irgi nori persirengti?

Reičelė pasakė norinti ir užgaišo tikrai ilgiau nei minutę, tačiau greitai jų trijulė buvo pasiruošusi pėdinti į miestelį. Kaip senais laikais.

Kai Dreikų šeimyna traukdavo į kiną, nesvarbu, kur gyvendavo, niekad nesivargindavo aiškintis, kada filmas prasideda: dalį malonumo suteikdavo laukimas mėginant išsiaiškinti ekrane užsitęsusią painiavą. Pamažu, po daugybės erzinančių momentų siužetas įgaudavo vis daugiau aiškumo. Filmo viduryje arba pabaigoje kiekvienas iš Dreikų trokšdavo būti pirmas, kuris atsisuks ir sušnibždės: „Štai kada atėjom”, paskui dažniausiai visi sutardavo pasilikti iki galo, kad sustiprintų istoriją, kurią jau žino. Filmai nuostabūs, nes tarsi atskiria tave nuo kūno ir kartu leidžia jaustis vientisu. Pasaulis ant kiekvieno kampo primena, kad tavo gyvenime maišatis arba jis pavojingai nevisavertis, kad baimė visada tūnos kamputyje netoli širdies, tačiau tas suvokimas beveik visiškai, tegu ir trumpam, išnyksta vėsioje ir gaiviai kvepiančioje bet kurio kino teatro tamsoje. Filui Dreikui šviesomis mirguliuojantys šio konkretaus filmo šešėliai buvo ypač malonūs: jis jautė nebylų motinos ir sesers buvimą šalia, kur joms ir dera būti. Deja, tai tik dar vienas įrodymas, koks jis vaikiškas ne pagal amžių ir kokius varganus metelius apturėjo mokykloje — šios dvi moterys vis dar buvo jam svarbiausios.

Turbūt geriau eiti į kiną vakarais, kai paskui jau nieko nesitiki, tik miegoti. Jei eini dieną, vadinasi, po seanso išeisi į akinančias tikrovės gatves ir būsi priverstas kaip nors susitaikyti su likusia popiete. Nors taip, Dreikai mėgdavo skirti šiek tiek laiko filmui išsivadėti iš smegenų — nenorėdavo prarasti išsigalvoto komforto greičiau nei būtina — tad dažnai kokį šimtą jardų ar dar daugiau žingsniuodavo drauge tylėdami, kol kuris nors prašnekęs išsklaidydavo blėstančius kerus.

— Taip, — nutęsė Glorija, — buvo labai gražu, tiesa?

— O, tikrai, — pritarė Reičelė, — būtų nuostabu, jei Evanas taip pat būtų ėjęs.

— Na, aš nežinau, — pareiškė Filas. — Man visai patiko, kad vėl buvome tik trise.

Sesuo nudelbė jį piktai.

— Kaip bjauriai kalbi, — papriekaištavo, — nejau pavydi Evanui filmo?

— Oi, tik nereikia, — atkirto Filas, — Jėzau, „pavydžiu”. Kodėl visada taip keistai kalbi?

Gal abudu visą kelią iki namų būtų kumščiavęsi ir ėdę vienas kitą, jei prie šaligatvio nebūtų stabtelėjęs aukštas berniukas su dviračiu. Viena ranka prisidengęs akis nuo saulės, kita sveikindamasis ekstravagantiškai pamojavo.

— Labas! Filai Dreikai!

Tai buvo Džerardas Flešas Ferisas, vienas beviltiškiausių Irvingo mokyklos draugijos atstumtųjų. Atrodė, jis taip džiaugiasi, tarsi būtų netikėtai laimėjęs loterijoje.

— Tikrai, kaip šaunu, — pastebėjo Glorija, kai baigėsi supažindinimas. — Koks atsitiktinumas, tiesa? Iš visų vietų būtent čia sutikti dar vieną Irvingo berniuką! Ar čia gyvena tavo šeima, Flešai?

— Taip, ponia, čia gyvena mano senelė. Netoli Devintojo maršruto.

— Ar čia svečiuojiesi? Ar viešėsi visą vasarą?

— Ne, aš čia būsiu. Noriu pasakyti, matot, gyvenu su senele.

— Nuostabu. Tuomet judu su Filu kada nors galite... — ji vos nepasakė „pažaisti”, bet laiku susiturėjo. — ...kur nors pasibastyti, — pasakė, tačiau ne visiškai įsitikinusi. Tik vylėsi, kad tokia frazė paaugliams turėtų būti priimtina.

Stebėdamas juos kalbančius Filas kone skaitė motinos mintis. Kai kurie Flešo Feriso bruožai — geros manieros, nepriekaištingi sportiniai drabužiai, brangus dviratis — rėkte rėkė, kad šie žmonės turi pinigų. Čia, Kold Springe, gali lengvai paaiškėti, jog tai ir yra kokie nors „paveldėti turtai”, taip aiškiai figūruojantys jos troškimuose.