Ричард Йейтс - Vasara Long Ailande

Leido tarnaitei nutolti dvylika penkiolika pėdų, tada apsuko žarną ir staigiu kaip gyvatės šuolis judesiu pasiuntė pliūpsnį vandens jai ant kulkšnių.

— Liaukis, Ralfai, — suspiegė mergina ir virtuvės durų link pasileido bėgte.

Kaip nuostabu buvo stebėti ritmiškai judančius šios merginos su kreminiu sijonu sėdmenis! Filas Dreikas, davęs sau tvirtą protingą pažadą šią vasarą apie merginas daug negalvoti — verčiau palaukti, kol hormonai prisivys smegenis arba kol smegenys prisivys hormonus — tokiomis akimirkomis suprasdavo, koks tas sprendimas apgailėtinas. Jei netrukus apie merginas neišsiaiškins kelių dalykėlių, tikriausiai išsikraustys iš proto.

— Na, Eimė puikus kąsnelis, — pareiškė Ralfas, vėl nukreipęs žarną į putotą varvantį limuziną. — Ar bent galėjo būti nebloga, jau tikriausiai per vėlu kokiam vyrui ją pataisyti. Žinot, kokia bėda? — jis atsuko savo šypseną į berniukus, kurie kvailai laukė atsakymo. — Ji per dažnai kruša save pirštu. Viskas paprasta.

Ponia Feris ir ponas Koksas iš svetainės buvo dingę — grįžo į Niujorką, iš kur buvo atsibeldę, arba buvo viršuje, ruošėsi kuo greičiau grįžti. Filas pastebėjo pakankamą įkaltį, kad jo mama šią popietę iškalbėjo visą širdį, plaučius ir smegenis: greta jos kėdės ant rytietiško kilimėlio kūpsojo apgailėtina išdavikiška cigaretės pelenų krūvelė, o Glorija atrodė labai pavargusi.

— Būtinai privalote vėl apsilankyti, ponia Dreik, — sakė ponia Talmadž. — Buvo taip šaunu.

— Rytoj tau paskambinsiu, Filai, — pridūrė Flešas Feris. — Gerai?

— Gerai.

Visą kelią namo, ar bent jau kol nenuvargo žingsniuodamas, Filas žinojo, kad neturėtų prieštarauti savo motinai, teigiančiai, kad jie abu šauniai praleido laiką.



— ...bet iš tikrųjų baisiai blogai, kad neturi dvirko, — pastebėjo Flešas, prie šaligatvio krašto apžergęs savąjį. — Kaip manai, kada galėtum gaut?

— Jau sakiau, — atkirto Filas. Jis stovėjo atsišliejęs į lempos stulpą ir bandė atrodyti panašus į normalų, sveiką, atsipalaidavusį vietinį jaunuolį. — Jei vasarai susirasiu darbą, spėju, pavyks susitaupyti, kol kas neįstengiu, ir viskas.

Jiedu pasibastė po mažą miesteliuką nei turėdami daug apie ką kalbėti, nei ką veikti. Buvo antra ar trečia lengvos Flešo planuotos draugystės diena, ir viskas klojosi ne itin šauniai.

Kino teatre rodė naują filmą, taigi jie įsitaisė ten, kad užmuštų porą valandų. Bet abu, atrodė, žino, kad paskui, kai vėl išeis į saulę, jausis atbukę ir suirzę. Taip ir buvo.

— ...ką gi, gerai, tai pasimatysim, — per petį metė Flešas, šoko ant sėdynės ir nukūrė Devintojo maršruto link.

Stebėdamas jį nuvažiuojantį Filas ironiškai pagalvojo, kad tik ir betrūko šią bjaurią vasarą susimesti su Flešu Ferisu.

Bet kai kitą kartą susitiko, Flešas buvo įsitempęs ir tiesiog apsėstas naujo sumanymo. „Edo dviračių remonte” Hantingtone esąs puikus, kruopščiai sutaisytas dviratis, parduodamas tik už dvidešimt penkis dolerius. Kaip skamba?

— Per brangu, — sumurmėjo Filas, o Flešas dirstelėjo į jį manydamas, kad tas turbūt juokauja. Tokių situacijų tarp privačios mokyklos moksleivių nepasitaikydavo.

— Negali surinkti netgi dvidešimt penkių dolerių?

— Tai ir mėginu pasakyt. Negaliu.

— Gerai, bet ar mamos negali paprašyt, kad padėtų, kol pats...

— Ne, negaliu. Ji neturi.

Nepasitikėjimas Flešo veide kiek apmalšo — jis, atrodė, suvokia, kad tokioje vietoje kaip Irvingas gali pasitaikyti keletas berniukų, besimokančių iš labdaros, nors nesitikėjo, kad kuris jų gyventų Kold Springe, tad pasakė:

— Ką gi, supratau. Žinau, ką padarysim. Paprašysiu, kad dvirką nupirktų mano senelė.

— Ne, jokiu būdu, — kategoriškai pareiškė Filas. — Jokiu būdu. Nenoriu, kad prašytum ko nors panašaus.

— Kodėl?

— Todėl, kad bus neteisinga, štai kodėl. Nenoriu paskui blogai jaustis.

Filas miglotai girdėjo savo balse skambesį atkaklaus teisuoliško išdidumo, kurio, spėjo, tikriausiai išmoko iš filmų apie Depresiją.

— Ei, liaukis, Dreikai, nekvailiok, — pareiškė Flešas ir laimėjo ginčą.

Po poros dienų Filas sėdo į lėtą vietinį autobusą ir nudardėjo į Hantingtoną, kur prie „Edo dviračių remonto” susitiko Flešą. Ten stovėjo ir jis — realus, tvirtas ir švytintis, laukiantis, kol jį nupirks. Tai nebuvo pats pirmas dviratis, kurį Filas mynė, nors taip galėjo atrodyti žiūrint, kaip jis išsvirduliavo į Hantingtono gatves, bet tikrai pirmasis jo turėtas.

— Kaip sekasi? — atsigręžęs šūktelėjo Filas, važiuojantis šiek tiek priekyje.

— Gerai. Puikiai.

Bet susikūprinęs virš rankenų Filas turėjo pripažinti, kad tai tik dar vienas pavyzdys, koks nesubrendęs jis pagal savo amžių: stengiasi neatsilikti nuo keturiolikmečio, pradeda justi, kad pamėgsta dviratį, kai visi žino, kad šešiolikmečiai berniukai ir netgi mergaitės tikriausiai vairuoja automobilį.



Atrodė, Flešas Ferisas pažįsta visus šunkelius ir atokiausias gyvenvietes. Per kitas porą savaičių jiedu apkeliavo vakarus nuo Oister Bėjaus ir rytus už Hantingtono iki Grinlano ir Kings Parko, aplankė kelis toliau nuo jūros esančius miestelius. Filas turėjo pripažinti, kad puikiai leidžia laiką, nors tik dėl to, kad labai retai pasirodydavo namuose. Jam patiko atrasti, kokie ryškūs ir kviečiantys šie kol kas nepažinti Long Ailando pakraščiai.

— Žinai, apsisprendžiau dėl kitų metų, — vieną popietę, kai abu sustojo pailsėti žolėtame paplūdimio ruoželyje greta pakrantės kelio, pareiškė Filas. Jis sėdėjo ant smėlio keistai nepatogiai surietęs kojas ir atrodė dar nerangesnis nei paprastai. — Sausį, kai sukaks penkiolika, pameluosiu apie amžių ir pabandysiu pakliūti pas jūrų pėstininkus.

Daug galimybių mestelti Flešui Ferisui niekinančią repliką, kokių jis nuolat prisiprašydavo Irvinge, nebuvo, bet štai pasitaikė puiki proga ir Filas nedvejodamas ja pasinaudojo. Pasirėmęs ant alkūnių skersakiavo į vandenį ir prieš atsisukdamas į pažeidžiamą Flešo veidą kelias akimirkas patylėjo.

— Nesąmonė, — pasakė. — Čia kvailiausias sušiktas kada mano girdėtas dalykas.

— Kodėl gi, — Flešas akimoju pasiruošė gintis. — Aš — aukštas, pakankamai stiprus, jau dabar galiu lengvai būti palaikytas septyniolikmečiu, tik gal luktelėjęs iki sausio kiek pastorėsiu. Beje, tarp jūrų pėstininkų pilna vaikų, primelavusių apie amžių. Nejau neskaitai laikraščių?

— Ne iš laikraščių ištraukei, mulki, iš sušiktų filmų. Tavęs niekas nepalaikys septyniolikmečiu. Niekas net nepatikėtų, kad gali būti penkiolikmetis.

— Lažinamės? Lažinamės, kad atrodau ne jaunesnis už tave? Gal net vyresnis?

Taigi diskusija pasuko nepageidaujama linkme, o Filas neturėjo gerai paruošto atsakymo.

— Klausyk, tu svaičioji, Ferisai, — pareiškė. — Tu paprasčiausiai svaičioji.

— Na ir kas, jei svaičioju? — visai logiškai atsikirto Flešas. — Juk vis tiek verta pabandyti, tiesa? Tai ir pabandysiu, štai ir viskas, nematau čia nieko juokinga.

— Aha, taip. Aha, gerai.

Nebuvo sunku ištrinti tą mažą nesusipratimą prieš baigiant dienos pasivažinėjimą. Kartais tereikėdavo pažvelgti į Flešą Ferisą, kad jį visą nutviekstų raudonis ir dėkingas atsakytų šypsena. Paskui, po kelių dienų, Filas pats paskelbė svarbų pranešimą.

— Šį rytą gavau darbą, — pareiškė, kai abu Hantingtone užkandžiavo prie baro be perstojo maukdami kokakolą. — Vakare pradedu dirbti.