Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Richard Yate s

Nerimo dienos

Romanas

Iš anglų kalbos vertė

DALIA URŽAITĖ ir

GIEDRĖ TARTĖNIENĖ

OBUOLYS

Versta iš: Richard Yates Revolutionary Road

Methuen, 2008

ISBN 978-9955-700-88-3

Copyright © Richard Yates, 1961, 1989. Ali rights reserved.

© Vertimas į lietuvių kalbą., Dalia Uržaitė ir Giedrė Tartėnienė, 2008

© Viršelio dizainas , Andrius Morkeliūnas, 2008

© MEDIA INCOGNITO, 200 8

Anotacija

Tai kandus, jaudinantis, o kartais labai linksmas kūrinys. Užburiantis pasakojimas apie gyvenimą priemiestyje, apie nevaldomą laimės troškimą ir neišvengiamą amerikietiškos svajonės žlugimą. Nepamirštama knyga...

Pratarmė

Romanas Nerimo dienos spausdinamas užsienyje jau keturis dešimtmečius. Apmaudu, kad lietuvių skaitytojas atsivers šią knygą pirmą kartą. Šis kūrinys taip reikšmingai ir stipriai paveikė dvi amerikiečių kartas, kad, atrodo, neįmanoma nežinoti puikiojo Jeitso romano. Kalbėdamas apie jį jautiesi truputėlį nerangiai, tarsi pristatytum seną išmintingą draugą naujam bičiuliui. Beveik nesinorėtų to daryti, nes visų svarbiausių dalykų pakartoti neįmanoma. Bet privalome, nes puikiomis knygomis ir nuostabiais draugais reikia dalytis.

Priminsime, jog Amerikos grožinės literatūros skaitytojai Nerimo dienas , išleistas 1961 metais, sutiko labai audringai. Nuo septintojo dešimtmečio pradžios jis tapo savotišku kultiniu reiškiniu.

Kiti rašytojai liaupsino šį kūrinį, mokėsi iš jo, kartais nesąmoningai jį mėgdžiojo. Lengvumas, visiškas prieinamumas, aiškus detalumas, požiūrio į žmogų gilumas. Visa tai nukreipta į pribloškiančias žmogaus įžvalgas ir netikėtus vertinimus. Mes žavimės visišku šio romano nerašytojiškumu. Tai toks patvarus žodžių kūrinys, kuris atlaiko visus klasifikacijos bandymus.

Realizmas, natūralizmas, socialinė satyra — standartinės kritikos kategorijos — čia rasite viską. Kritikai keliaklupsčiavo prieš šią nuostabią knygą.

Ričardas Jeitsas gimė 1926 metais Jonkeryje, Niujorke, mirė 1992 metais Veteranų ligoninėje Birmingeme, Alabamoje. Baigęs vidurinę mokyklą, nesimokė koledže, tarnavo JAV kariuomenėje, dalyvavo Antrajame pasauliniame kare. Buvo du kartus išsiskyręs ir turėjo tris dukteris. Po karo kurį laiką dirbo reklamų kūrėju Remington Rand korporacijoje. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje trumpai rašė kalbas senatoriui Robertui Kenedžiui. Didžiausią laiko dalį Ričardas Jeitsas buvo tik rašytojas. Tik retomis progomis prasimanydavo papildomų pajamų mokydamas arba rašydamas kino scenarijus. Jis sukūrė septynis romanus, (vienas iš jų Nerimo dienos) bei dvi apsakymų knygas. Dauguma jo kūrinių šiandien laikomi XX a. amerikiečių literatūros klasika.

Kaną Jeitsas pareiškė, kad jaučiąs per mažai sukūręs, o didžiausia nesėkmė, jog geriausią knygą parašė pačią pirmą. Jeitso reputacija per tris dešimtis jo kūrybos metų tai kilo, tai leidosi. Nė vienas iš jo kūrinių nebuvo taip aukštai įvertintas kaip Nerimo dienos (buvo nominuotas Nacionalinei knygos premijai).

Nerimo dienų fabula labai paprasta. Tai pasakojimas apie vakarų Konektikuto Revoliucijos kalvos priemiesčio bendruomenės gyvenimą 1955 metų pavasarį ir vasarą. Apie Vilerių šeimą — Eiprilę, Frenką ir du vaikus, prarandančius tarpusavio ryšį. Toji šeima jau niekada nebus tokia, kokia buvo.

Atsitiktiniam praeiviui Vilerių gyvenimas atrodytų niekuo nesiskiriantis nuo jų kaimynų. Jų malonumai ir nerimas labai tikėtini. Dalyvavimas bendruomenės teatre, išgertuvės, pietūs su panašiai mąstančiais kaimynais, kandžios, bet nepiktos replikos. Patogus plūduriavimas kultūros terpėje, tuo pat metu tvirtas vadovavimasis esminiais gyvenimo principais. Be to, sekinantis nesugebėjimas apsisaugoti nuo nusivylimų, nuovargis dėl nuobodulio darbe, sumišimas dėl užslėptų troškimų apie įdomų ir aistringą gyvenimą, ir siekis išlaikyti tvirtą šeimos branduolį.

Vilerių šeimą aplanko daugybė negandų. Tačiau nė viena nėra tokia didelė, kad sukeltų nesutarimus. Deja, Frenką ir Eiprilę sieja itin menkas prieraišumas. Nė vienam nepatinka priemiesčiai, pora dažnai tuo skundžiasi. Vaikai pateikia nuolatinius išbandymus. Frenko darbas mieste, kaip jis pats pripažįsta, yra „pats nuobodžiausias darbas, kokį tik galima įsivaizduoti. O Eiprilė, neturinti kuo užsiimti, todėl vaidinanti nedideliame teatriuke, patiria itin karčią viešą nesėkmę. Be to, Vileriai per daug geria, miršta iš nuobodulio su netikusiais kaimynais ir šiek tiek bijo patys pasirodyti banalūs. Viso to pasekmė — ateitis atrodo miglota ir nieko gera nežadanti.

Vis dėlto Eiprilė įrodo sumanumą ir randa romantišką vaistą jos ir Frenko negalavimui. Jie paprasčiausiai nusprendžia parduoti namą ir išvažiuoti į Paryžių. Frenkas ten „atras“ save, Eiprilė dirbs NATO sekretoriato biure, vaikai mokysis prancūzų kalbos. Pora įgis pasitikėjimo ir suvoks, kad gyvenimas tikrai nesibaigė.

Tačiau Frenkas Vileris bijo pasikeitimų, kuriuos atneštų Paryžius, todėl užmezga tarnybinį romaną su Morina Grube ir, prieštaraudamas savo paties kartiems pastebėjimams apie nieko vertą darbą, leidžiasi įkalbamas „geresniam“ darbui. Jis rašo absurdiškas išpardavimų kalbas. Nokso verslo masinos rekonstruoja senamadiškų produktų linijas ir mėgina žengti koja kojon su naujuoju laikmečiu.

Galų gale porai tenka galvoti apie namo pardavimą. Frenko romanas prasideda, sustoja, vėl įsiliepsnoja. Nenoras persikelti vis auga. Vaikai visiškai sutrinka. Galop Frenkas ir Eiprilė pradeda beprasmiškai ginčytis, išgyvena kaltinimus ir atsižadėjimus. Antausiai, pabėgimai, sugrįžimai, įžeidimai. Galop jie atsisako minties persikelti į Paryžių.

Su šiuo sprendimu naujo gyvenimo viltys staigiai, žiauriai ir tragiškai subliūkšta. Atrodo, viskas sugriuvo per vieną kvailą vasarą, galėjusią baigtis laimingai kokiai nors kitai, tik ne Vilerių šeimai.

1961 metais pasirodžiusios Nerimo dienos , matyt, atrodė labai griežtas kaltinimas pokariniam priemiesčių pasauliui, į kurį persikėlė vilties kupinos sielos, išvykusios iš miesto ieškoti tinkamos pusiausvyros tarp šiurkščios kaimo tikrovės ir miesto galimybių bei gaudesio. Pagrindinis romano veikėjas Frenkas Vileris — dvidešimt devynerių, kovų veteranas, baigęs Kolumbijos universitetą, iš pažiūros yra žmogus, einantis į sėkmę. Tačiau Jeitsas aprašo jį sarkastiškai kaip susikompromitavusį, išpuikusį, prisitaikiusį, neišsiskiriančios išvaizdos vartotoją. Romane pastebima, kad Frenkas apimtas iliuzijų, palaidai gyvenantis nuoboda, įsivaizduojantis save „stipriu, pageltusiu nuo nikotino, Žano Polio Sartro stiliaus vyru“. Tačiau jis tėra svetimautojas, pagardinantis savo šneką literatūrinėmis užuominomis taip bukai ir beprasmiškai, kad net pats iš savęs juokiasi.

Eiprilė Viler jaunatviška, dvidešimt devynerių metų amžiaus moteris. Liūdna, tačiau vyras jos visiškai nevertina. Jeitsas įsivaizduoja Eiprilę geraširdiškiau — truputį apsvaigusią, truputį išlepintą aktorę, nepuoselėjančią jokių gerų jausmų sutuoktiniui. Nepaisant visko, ji kovoja dėl naujo gyvenimo kelio, kuris nuvestų šeimą (labiau negu šeimą) į Paryžių, atsirastų išsilaisvinimo galimybė.

Tačiau Eiprilė pamažu tampa melo ir apgaulės bendrininkė, amorali, įsiutusi, galop aplinkybės ją taip nukamuoja, kad moteris pritrūksta moralinių galių viską suimti į rankas.