Ричард Йейтс - Nerimo dienos

— Palauk truputį. Prakeikimas!

Eiprilė atsirėmė šlaunimis į automobilio sparną, susidėjo rankas demonstruodama tobulą nuolankumą, kol Frenkas mosikavo pirštu jai prieš akis.

— Paklausyk. Šį kartą tau nepavyks išsisukti nuo mano žodžių. Čia tas atvejis , kai, po velnių, žinau , kad neklystu. Žinai, kokia esi, kai būni tokia?

— O, Dieve, kad tik būtum pasilikęs namie.

— Žinai, kokia esi, kai būni tokia? Tu esi ligonė. Tikrai.

— O tu žinai, koks esi? — pareiškė Eiprilė, nužvelgusi jį nuo galvos iki kojų. — Tu esi pasibjaurėtinas.

Mūšis tapo nekontroliuojamas. Poros rankos ir kojos drebėjo, veidus iškreipė neapykanta. Jie vis giliau draskė skaudžiausias vietas. Klastingai keitė taktiką, apgaulingai manevravo, vis kirto. Vos atsikvėpę mintyse sukurdavo naujų būdų nuplėšti šašus nuo senų žaizdų.

— Ach, tu nesi manęs apkvailinęs, Frenkai, nė karto. Visos brangios moralės normos, tavo „meilė“ ir saldžialiežuvavimas. Manai, kad pamiršau, kaip trenkei man į veidą, kai pasakiau, kad neatleisiu? Ak, visada žinojau, kad turiu būti tavo sąžinė, tavo stiprybė ir bokso kriaušė. Vien dėl to mane saugiai įgrūdai į spąstus, manai, kad...

— Tu spąstuose! Tu spąstuose! Jėzau, nejuokink!

— Taip, spąstuose, — Eiprilė nagais tarsi žnyplėmis įsikibo sau į raktikaulį. — Aš. Aš. Aš. Ak, tu vargšelis, apgaudinėjantis net pats save. Pažiūrėk į save! Pažiūrėk į save ir pasakyk, kaip be jokių pastangų, — ji krestelėjo galvą, balti dantys blykstelėjo mėnesienoje, — pasakyk, kaip be jokių vaizduotės pastangų gali save vadinti vyru!

Frenkas staigiai pasisuko ir atgalia ranka užsimojo smogti jai į galvą. Eiprilė susigūžė prie mašinos sparno ir išsigandusi bjauriai susikūprino. Mėgdžiodamas boksininko žingsnelius Frenkas atsitraukė nuo jos ir iš visų jėgų trenkė kumščiu į automobilio stogą. Bumbt! Bumbt! Bumbt! Bumbt! — trankė automobilį, o moteris stovėjo ir spoksojo. Kai liovėsi, tylą perskrosdavo tik skysta cyplių giesmė.

— Būk prakeikta, — tyliai ištarė vyras. — Būk prakeikta, Eiprilė.

— Gerai. Ar dabar galėtume važiuoti namo?

Sunkiai gaudydami kvapą, perdžiūvusiomis burnomis, svyrančiomis galvomis, virpančiomis galūnėmis susėdo į mašiną kaip labai seni ir pavargę žmonės. Frenkas užvedė variklį ir rūpestingai išvairavo Revoliucijos kalvos papėdės posūkio link. Kilo tamsia, vingiuojančia Revoliucijos kelio įkalne.

Prieš dvejus metus tuo keliu važiavo pirmą kartą. Abu sėdėjo nekilnojamo turto agentės, ponios Helenos Givings, mikroautobuse ir nuoširdžiai linksėjo galvomis. Telefonu agentė buvo mandagi, bet atsargi — labai daug miestiečių buvo nusiteikę švaistyti jos laiką ir reikalavo neįmanomų sandėrių. Tačiau vos jiems išlipus iš traukinio — vėliau taip aiškino savo vyrui — pajuto, kad su šia porele didelių problemų nebus, nors ir mažų kainų kategorijoje. „Jie mielu — pasakojo vyrui. — Mergina neabejotinai žavi. Vaikinas, mano manymu, mieste turėtų veikti kažką nuostabaus. Jis labai malonus, gana uždaras. Tikrai, kaip miela turėti reikalų su tokiais žmonėmis“. Ponia Givings iš karto suprato, kad jie norėtų ko nors ypatinga. Nedidelio namuko, perdirbto iš svirno, namelio ant ratų ar seno svečių namelio. Ko nors žavaus. Jai buvo labai nemalonu pasakyti, kad tokių dalykų jau nebėra. Ponia Givings maldaute maldavo neprarasti vilties, ji žinanti vieną vietelę, kuri jiems galėtų patikti.

— Žinoma, privažiavimas nėra toks, kokio norėtųsi, — pasakė, mestelėjusi paukštišką žvilgsnį nuo kelio į jų patenkintus ir dėmesingus veidus, pasukusi iš Dvyliktojo maršruto . — Kaip matote, čia daugiausia šlakbetonio namai pikapų vairuotojams: santechnikams, dailidėms ir panašiems vietiniams žmogeliams. O galų gale, — sužvanginusi metalines apyrankes, grasindama nutaikė tvirtą smiliaus „pistoletą“ tiesiai į priekinį stiklą ir vėl padėjo ranką ant vairo, — galų gale kelias kyla link visiškai bjauraus naujo gyvenamojo rajono — Revoliucijos kalvos būstų. Dideli, griozdiški, išskaidytomis plokštumomis, nudažyti šlykščiomis spalvomis ir, nesuprantu, kodėl baisiai brangūs. Ne, bet vieta, kurią noriu jums parodyti, neturi su jais nieko bendra. Tuoj pat po karo, prieš prasidedant šiai bjauriai statybai, jį surentė vienas puikus vietinis meistras. Namelis tikrai gana žavus, mažytis, mieloje aplinkoje. Paprastos, dailios linijos, graži veja, nuostabiai tinkanti vaikams. Jis tuoj už kito posūkio, matot, kelias geresnis, ar ne? Dabar pamatysit — štai. Tas mažytis, baltas. Mielas, ar ne? Tupi sau išdidžiai ant mažyčio šlaito...

— Ach, taip, — Eiprilė atsikvėpė, kai pro ištysusius atsodintų ąžuoliukų kamienus pasirodė namelis. Mažytis medinukas, aukštai pakilęs ant pliko pamato, lėtai atsisuko į juos. Milžiniškas vidurinysis langas spoksojo kaip didelis juodas veidrodis. — Taip, manau, savotiškai gražus, o tau, mielasis? Tiesa, tas didysis langas, bet, manau, šitai neišvengiama.

— Manau, ne, — paantrino Frenkas. — Manau, kad vienas didelis langas nesugriaus mūsų asmenybių.

— O! Tai nuostabu! — sušuko ponia Givings.

Jos meilikaujantis juokas gaubė tarsi šilta skraistė kylant įvažiavimu aukštyn ir išlipus apsidairyti. Ji sukinėjosi aplinkui — raminanti ir globėjiška. Tuo metu pora vaikščiojo nepridengtomis grindimis ir svarstydami šnibždėjosi. Vieta tikrai teikė vilčių. Sofa galėtų stovėti čia, o didysis stalas — ten. Ištisinė knygų spinta nuimtų didelio lango prakeiksmą. Išsklaidžius ir sumaniai išdėliojus baldus pasikeistų per daug simetriškos, manieringos svetainės vaizdas. Kita vertus, ta pati simetrija buvo žavi — to negalėjai paneigti. Visi kampai buvo statūs, kiekviena grindų lenta gulėjo tiesiai ir taisyklingai, durys kabėjo tobulai, užsidarinėjo švelniai spragtelėdamos, nelikdavo nė plyšelio. Palietę lengvus ir švelnius durų rankenų bumbulus pasijuto namuose. Apžiūrinėdami nepriekaištingą vonios kambarį jie vaizdavosi, kaip lepinsis erdvioje vonioje, o basi vaikai lakstys prieškambaryje. Vaikams nereikės saugotis pelėsių, rakščių, tarakonų bei grindų girgždesio. Galbūt pavyks sutvarkyti susikaupusią gyvenimo netvarką ir prisitaikyti prie gyvenimo šiuose medžių apsuptuose kambariuose. O jeigu ir užtruks? Kas galėtų išsigąsti tokio erdvaus ir šviesaus, švaraus ir tylaus namo?

Namas išplaukė iš tamsos. Linksmai spindėjo virtuvės ir automobilio pašiūrės šviesos. Poros pečiai buvo įtemti, žandikauliai suspausti, veiduose atsispindėjo beprasmė įtampa. Eiprilė ėjo pirma. Aklai nulingavo per virtuvę, norėdama suimti save į rankas, sustojo prie didžiulio šaldytuvo. Frenkas mirksėdamas sekė iš paskos. Kai palietė elektros jungiklį, svetainė nušvito skaidria šviesa. Nuo pirmojo šviesos pliūpsnio atrodė, tarsi visi daiktai plūduriuotų. Net vaizdui nusistovėjus, kambarys buvo kažkoks neapibrėžtas. Sofa buvo čia, o didysis stalas — ten, tačiau juos buvo galima sukeisti vietomis. Knygų spinta per visą sieną, trokšdama pirmauti, varžėsi su didžiuoju langu, bet ramiausiai būtų pakakę iš bibliotekos parsineštų knygų. Kiti baldai iš tikrųjų panaikino manieringumą, tačiau jo nepavyko pakeisti kuriuo nors kitu stiliumi. Kėdės, kavos stalelis, toršeras, rašomasis stalas atrodė tarsi atsitiktinai aukcionui surinkti daiktai. Tik viename kambario kampe buvo matyti malonūs žmogaus buvimo požymiai — susidėvėjęs kilimas, įdubusios pagalvėlės, pilnos peleninės. Šią nišą jie nenoromis susikūrė vos prieš pusmetį: kampelis prie televizoriaus („Kodėl gi ne? Ar neturėtume padėkoti vaikams? Beje, kvaila ir toliau snobiškai vertinti televiziją...“).