Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Tačiau bebaigiantį koledžą Frenką pradėjo persekioti aibė nedidelių nusivylimų. Baigus koledžą neviltis tik augo. Kitiems dviem vaikinams vis rečiau prireikdavo raktų. Jis likdavo vienas Betuno gatvėje, dirbo atsitiktinius darbus, kol sykį gerai viską apsvarstė. Nedavė ramybės faktas, kad nė viena iki šiol pažinta mergina nesuteikė jam tikro tyro džiaugsmo. Viena buvo labai graži, bet nedovanotinai storomis kulkšnimis. Kita buvo protinga, bet turėjo erzinantį polinkį motiniškai juo rūpintis. Be to, turėjo pripažinti, kad nė viena nebuvo aukščiausios klasės. Nors pats abejojo, kas yra aukščiausios klasės mergina, tačiau nė su viena dar nebuvo taip suartėjęs, kad norėtų prašyti jos rankos. Mokyklose, kurias teko lankyti, pažinojo dvi ar tris, bet jos žiūrėjo iš aukšto ir nepasitikėdamos, merginoms labiau rūpėjo koledžo vaikinai iš užmiesčio. Kariuomenėje šokių muzikai skambant merginos trumpam šmėkštelėdavo pro auksinius karininkų klubo langus. Nors nuo tų laikų matė daugybę tokių čia, Niujorke, įlipančių į taksi arba išlipančių, aplink jas grėsmingai sukinėdavosi vyrai, atrodantys taip, tarsi niekada nebūtų buvę berniukais.

Kodėl visko nepalikus po senovei? Ar nebuvo logiška stipriam, pageltusiam nuo nikotino Žano Polio Sartro stiliaus vyrui apsiriboti stipriomis, pageltusiomis nuo nikotino, Žano Polio Sartro stiliaus moterimis? Taip bylojo nesėkmė. Viename vakarėlyje Morningsaido aukštumose, pasidrąsinęs keturiais gurkšniais viskio, jis pabandė planą, turėjusį atnešti sėkmę.

— Manau, kad nenugirdau jūsų vardo, — pasakė neabejotinai aukščiausios klasės merginai. Viduryje kambario, pilno nepažįstamų žmonių, žvilgsnį patraukė jos spindintys plaukai ir puikios kojos. — Ar tu Pamela?

— Ne, — atsakė toji, — Pamela štai ten. Aš Eiprilė. Eiprilė Džonson.

Po penkių minučių Frenkas suprato, kad ne tik prajuokino Eiprilę, bet sugebėjo išlaikyti jos didelių pilkų akių žvilgsnį. Frenkui kalbant, merginos vyzdžiai tai plėtėsi, tai siaurėjo, lakstė aukštyn, žemyn, tarsi jo veido forma magiškai trauktų dėmesį.

— Ką tu veiki?

— Esu uosto darbininkas.

— Ne, iš tikrųjų?

— Taip ir yra.

Frenkas būtų parodęs delnus, bet bijojo, kad ji neatskirs nuospaudų nuo pūslių. Praėjusią savaitę, vadovaujamas netašyto koledžo draugo, kiekvieną rytą nevikriai „treniravosi“ dokuose linguodamas nuo vaisių dėžių svorio.

— Nuo pirmadienio turėsiu geresnį darbą. Naktinio užkandinės kasininko.

— Bet aš klausiau ne to. Kuo tu iš tikrųjų domiesi?

— Mieloji, — (jis vis dar buvo labai jaunas, tad po tokios trumpos pažinties įžūliai ištaręs „mieloji“, sodriai nuraudo), — mieloji, jei pradėčiau atsakinėti į šį klausimą, lažinuosi, kad jau po pusvalandžio ir tau, ir man pasidarytų mirtinai nuobodu.

Po penkių minučių šokdamas pajuto, kad smulkutė Eiprilės Džonson nugara tiesiog plaukė jo rankose, tarsi tam būtų sutverta. Po savaitės Betuno gatvėje, vos brėkštant, ji nuostabiai nuoga gulėjo šalia ir, gležnu smiliumi tirdama jo veidą žemyn nuo antakio iki smakro, šnibždėjo:

— Tai tiesa, Frenkai. Tikrai. Tu pats įdomiausias mano sutiktas žmogus.

Dabar, paskutinėje magistralės mylioje leidęs mėlynai šviečiančiai spidometro rodyklei peršokti šešiasdešimt, pareiškė:

— Todėl, kad nevertėjo to daryti.

Buvo beveik namie. Jie išgers, gal Eiprilė truputį paverks, jai palengvėtų. Tada iš visko pasijuoks ir užsidarys miegamajame. Nusirengs, jos mažos putlios krūtys supsis, linguos ir rodys į jį. Nėra jokios priežasties, kodėl negalėtų būti kaip senais gerais laikais.

— Sakau, blogai, kad reikia gyventi tarp šitų prakeiktų priemiesčio tipų. Ir Kempbelai vieni iš jų. Blogai, kad reikia gyventi tarp tų žmonių, saugotis, kad tavęs neįžeistų kiekvienas mažas beprotis — ką sakei?

Frenkas trumpam atitraukė dėmesį nuo kelio, žvilgtelėjo ir išsigando, prietaisų skydelio šviesoje pamatęs, kad žmona abiem rankom užsidengusi veidą.

— Aš pasakiau taip . Viskas gerai, Frenkai. Gal galėtum užsičiaupti, kol neišvarei manęs iš proto?

Skubiai pristabdęs, Frenkas pasuko į smėlėtą kelkraštį, išjungė variklį ir šviesas. Pasilenkęs per sėdynę, bandė ją apkabinti.

— Ne, Frenkai, prašau, nereikia. Palik mane ramybėje, gerai?

— Mažyte, aš tik noriu...

— Palik mane ramybėje. Palik mane ramybėje!

Pasislinkęs atgal prie vairo uždegė šviesas, bet rankos nekilo užvesti variklio. Minutę sėdėjo klausydamasis ausų būgneliuose pulsuojančio kraujo.

— Mane stulbina, — pagaliau prabilo, — kad šitaip išsidirbinėji. Atrodo, gana puikiai vaidini madam Bovari, bet yra vienas ar du dalykai, kuriuos noriu išsiaiškinti. Pirma, ne aš kaltas, kad pjesė buvo bjauri. Antra, po velnių, ne aš kaltas, kad nesi aktorė. Kuo greičiau baigsi šitą muilo operą, tuo geriau bus mums visiems. Trečia, aš netinku kvailo, stipraus priemiesčio vyro vaidmeniui. Viską bandai suversti man nuo pat mūsų persikėlimo čia. Aš to neleisiu. Ketvirta...

Ji iššoko iš automobilio ir nuskuodė priekinių žibintų šviesoje, greita ir grakšti, tik kiek per plačiais klubais. Akimirksnį, kol išsiropštė ir nubėgo paskui, galvojo, kad ji sumanė nusižudyti. Eiprilė panašiais atvejais galėjo padaryti bet ką. Tačiau moteris sustojo už trisdešimties jardų, tamsiame kelkraštyje tarp žolių, šalia švytinčio ženklo su užrašu „NEITI“. Prisiartinęs Frenkas abejodamas sustojo, kvėpavo sunkiai, bet laikėsi atstumo. Ji neverkė, tik stovėjo atsukusi nugarą.

— Kas, po velnių, — paklausė vyras, — kas, po velnių yra? Grįžk į automobilį.

— Ne. Po minutės grįšiu. Tik leisk man čia pastovėti, gerai?

Suplojęs nuleido rankas. Išniro šviesos ir pasigirdo besiartinančio automobilio ūžimas. Frenkas įkišo ranką į kišenę ir atvažiuojantiesiems suvaidino, kad ramiai vaikštinėja. Lenkdamas automobilis apšvietė ženklą ir įsitempusią Eiprilės nugarą. Nutolo užpakalinių žibintų šviesos, padangų gaudesys virto dūzgimu, galop visai išnyko. Dešinėje juodavo pelkė, iš jos sklido pašėlusi pavasarinių cyplių daina. Priešais, už dviejų ar trijų šimtų jardų, iškilusi virš mėnesienos apšviestų telefono laidų buvo matyti Revoliucijos kalva. Išilgai viršūnės draugiškai mirksėjo Revoliucijos kalvos namų langai. Kempbelai gyveno viename iš jų. Kempbelai galėjo būti viename iš artėjančių automobilių.

— Eiprilė?

Jokio atsakymo.

— Klausyk, — paprašė Frenkas, — gal galėtume susėsti automobilyje ir pasikalbėti? Užuot bėgioję Dvyliktajame maršrute?

— Gal neaiškiai pasakiau? Kad nelabai noriu kalbėtis? — atrėžė moteris.

— Gerai, — sutiko Frenkas, — gerai. Jėzau, Eiprilė, stengiuosi kiek įmanydamas, bet...

— Kaip miela iš tavo pusės. Kaip baisiai, baisiai miela iš tavo pusės.

— Palauk , — Frenkas ištraukė ranką iš kišenės ir išsitiesė, bet tuojau įsikišo atgal, nes pasirodė kiti automobiliai. — Paklausyk, — bandė nuryti seiles, bet burna buvo visiškai sausa. — Nesuprantu, ką čia bandai įrodyti. Atvirai kalbant, manau, kad nė pati nesupranti. Bet žinau vieną dalyką. Aš, po velnių, žinau, kad to nenusipelniau.

— Tu visada tikras, ar ne? — išrėžė Eiprilė. — Žinai, ko nusipelnei, o ko ne.

Mostelėjusi ranka nuėjo į automobilį.

— Klausyk, palauk truputį!

Automobiliai lėkė į vieną ir į kitą pusę, bet Frenkas nebekreipė dėmesio, klupinėjo per žoles paskui savo moterį.