Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Antras skyrius

FRANKLINAS H. VILERIS buvo vienas iš nedaugelio, plaukiančių prieš srovę. Slinko labai lėtai, tikėjosi, kad scenos link sėlindamas šonu tarp eilių atrodys oriau.

— Atleiskite... atsiprašau... — kartojo, linktelėjo ir nusišypsojo keliems pažįstamiems. Viena ranką laikė kišenėje — bandė išdžiovinti ir paslėpti spektaklio metu apkandžiotus ir apčiulptus krumplius.

Vyrukas buvo dailus ir tvirtas, iki trisdešimtmečio — vos kelios dienos. Trumpai kirptais juodais plaukais, neblogos išvaizdos: ją reklamos fotografas galėtų panaudoti gerai pagamintų, bet nebrangių prekių vartotojo portretui (Kam mokėti brangiau?). Šiaip niekuo neišsiskiriantis veidas buvo neįprastai judrus — vos matomas grimasos pasikeitimas atskleisdavo visiškai skirtingas asmenybes. Šypsodamasis atrodė kaip žmogus, puikiai žinantis, kad neverta jaudintis dėl mėgėjiško vaidinimo nesėkmės: mielas, sąmojingas, tikrai suras tinkamų žodžių žmonai užkulisiuose nuraminti. Bet tomis akimirkomis, kai kūprino per minią nesišypsodamas, o akyse degė jaudulys ir sumišimas, atrodė, kad jam pačiam reikia paguodos.

Visą popietę voliojęs durnių tarnyboje, kurią vadino „pačiu nuobodžiausiu darbu, kokį tik galima įsivaizduoti“, Frenkas sėmėsi stiprybės mintyse dėliodamas šio vakaro planus. Skubiai parlėks namo, pamėtys krykštaujančius vaikus, gurkšnodamas kokteilį paplepės su žmona, paskui veš ją į vidurinę mokyklą, raminamai uždėjęs ranką ant jos tvirtos ir šiltos šlaunies („Jeigu aš taip nesinervinčiau , Frenkai!“). Paskui sėdės sužavėtas ir išdidus, o uždangai nusileidus prisijungs prie griausmingų ovacijų. Prasibraus per triumfuojančią minią į užkulisius paprašyti pirmojo ašaroto bučinio („Mielasis, ar tikrai buvo gerai? Ar tikrai buvo gerai?“). Kartu su susižavėjusiais Šepu ir Mile Kempbelais sustos išgerti, kalbėdamiesi po stalu laikysis už rankų. Bėda ta, kad šiuose planuose nebuvo numatyta vietos pribloškiančiai realybei. Niekas neįspėjo, kad jį taip sukrės spindinti seniai nematytos mergaitės vizija, kurios kiekvienas žvilgsnis ir judesys ilgesingai spaudė gerklę („Ar nenorėtum, kad tave mylėčiau?“). Paskui spindinti vizija tiesiog išskydo ir pavirto negrakščia, kenčiančia būtybe, kurios egzistavimą jis bando paneigti kiekvieną savo gyvenimo dieną, bet pažįsta ją taip gerai ir skausmingai, kaip save patį — nusikamavusia, suvaržyta moterimi, kurios paraudusiose akyse blykčioja priekaištas. Pakilus uždangai dirbtinė šypsena buvo tokia kasdienė, kaip jo skaudančios kojos, susiglamžę apatiniai ir rūgštus prakaito tvaikas.

Prie durų stabtelėjo, ištraukęs iš kišenės apžiūrėjo paraudusią ranką. Beveik tikėjosi pamatyti minkštą kraujo ir kremzlių pliurzę. Pasitaisęs švarką, įėjo pro duris ir pakilo laiptais į aukštą dulkėtą kambarį, kuriame atvirų elektros lempučių šviesa skleidė šaltą spindesį ir metė gilius šešėlius. Blizgantys nuo grimo „Tikri aktoriai“ stovėjo ir kalbėjosi su pablyškusiais, plačiai, grupėmis po du ar tris visame aukšte išsklidusiais lankytojais. Eiprilės čia nebuvo.

— Ne, aš rimtai, — skambėjo balsas, — ar tu klausaisi?

— Na, bet kuriuo atveju, buvo smagu, — įsiterpė kažkas kitas.

Režisierius, apsuptas nedidelio būrelio draugų iš Niujorko, godžiai traukdamas cigaretę purtė galvą. Išpiltas prakaito Šepas Kempbelas vis dar laikė Tomio ginklą, bet aiškiai vėl tapęs savimi, stovėjo prie uždangos pakėlimo virvės, laisvąja ranka apkabinęs savo mažytę susitaršiusią žmoną. Jiedu mėgino viską paversti juokais.

— Frenkai! — Milė Kempbel pasistiebusi pamojavo ir sudėjusi rankas šūktelėjo jo vardą, tarsi minia būtų buvusi daug tirštesnė ir triukšmingesnė negu iš tikrųjų. — Frenkai! Susitiksime su tavimi ir Eiprilė vėliau. Gerai? Išgersime?

— Gerai! — atsakydamas šūktelėjo Frenkas. — Po kelių minučių! — Ir prisimerkęs linktelėjo, nes Šepas juokingai sveikindamasis pakėlė netikrą ginklą.

Už kampo pamatė vieną iš gangsterių, kalbantį su putlia mergina. Pirmame veiksme ji pamiršo įžanginę repliką, pjesė pusei minutės nutrūko. Mergina, akivaizdžiai apsiverkusi, dabar reikšmingai pabaksnojo sau į smilkinį ir pareiškė:

— Dieve! Aš galėjau nusižudyti!

— Ne, tačiau bet kuriuo atveju buvo smagu, supranti, apie ką aš? Tai ir yra dalyko esmė, — paaiškino gangsteris nuo veido negrabiai šluostydamasis riebius dažus.

— Atsiprašau, — ištarė Frenkas Vileris prasisprausdamas pro juos persirengimo kambario, kuriuo žmona dalijosi dar su keliomis moterimis, link. Pasibeldė, palaukė, ir, išgirdęs žmonos kvietimą: „Užeik“, nedrąsiai pravėręs duris žvilgtelėjo vidun.

Ji buvo viena. Labai tiesi sėdėjo priešais veidrodį ir valėsi grimą. Akys vis dar buvo paraudusios, mirkčiojo. Tačiau, prieš vėl nusisukdama į veidrodį, padovanojo jam šypsenos, matytos pakėlus uždangą, kopiją.

— Sveikas, — pasakė, — nori važiuot?

Uždaręs duris, Frenkas priėjo artyn. Tvirtai suspaudė lūpas tikėdamasis, kad atrodo mylintis, geranoriškas ir užjaučiantis vyras. Planavo pasilenkti, pabučiuoti ir pasakyti: „Klausyk, tu buvai nuostabi“, tačiau beveik nepastebimai atitraukti pečiai parodė, kad ji nenori būti liečiama. Frenkas nežinojo, kur dėti rankas. Tada suprato, kad „tu buvai nuostabi“ galbūt visiškai ne tai, ką reikėtų sakyti. Pernelyg globėjiška, pernelyg naivu ir sentimentalu, o gal per rimta.

— Na, — galų gale tarė, — manau, kad tai nebuvo triumfas ar kažkas panašaus.

Mikliai įsidėjo cigaretę ir spragtelėjęs plačiu mostu prisidegė Zippo žiebtuvėliu.

— Ko gera, ne, — atsiliepė moteris. — Po minutės būsiu pasiruošusi.

— Ne, viskas gerai, neskubėk.

Susikišo rankas į kišenes, žiūrėdamas į batus pajudino nuvargusius kojų pirštus. Ar, galų gale, būtų geriau pasakyti: „tu buvai nuostabi“? Dabar atrodo, kad bet kas būtų geriau, negu tai, kas išsprūdo. Reikėtų pamąstyti, ką gražesnio galėtų pasakyti vėliau. Bet įstengė galvoti tik apie dvigubą burboną, kurį išmauks, kai, pakeliui į namus, susitiks su Kempbelais. Pažvelgė į save veidrodyje. Sukando žandikaulius, truputį pasuko galvą suteikdamas labiau pasitikinčią ir įsakmią išraišką. Šią išraišką dar vaikystėje išmoko prieš veidrodį, tačiau nė vienam fotografui nepavyko jos iki galo atskleisti. Krūptelėjo, pajutęs, kad žmona jį stebi. Moteris žiūrėjo Frenkui į akis, bet nejaukiai pasijutusi įsispoksojo į vidurinę palto sagą.

— Klausyk, — paprašė, — gal padarytum man paslaugą. Reikalas toks... — rodės, prisiėjo sukaupti visą negausią stiprybę, kad balsas nesudrebėtų. — Esmė ta, kad Milė ir Šepas norėjo po visko su mumis kur nors nueiti. Gal pasakytum, kad negalime? Pasakyk, kad dėl auklės ar šiaip ką nors sugalvok?

Jis dar labiau atsitraukė, stovėjo sustingusiomis kojomis, susikūprinęs, susikišęs rankas į kišenes — kaip koks juristas, vertinantis scenos etiką.

— Na, — tarstelėjo, — tokie popieriai, kad aš jau sutikau. Ką tik mačiausi su jais ir kalbėjau.

— Ak, gal galėtum nueiti ir pasakyti, kad apsirikai? Tai būtų gana paprasta.

— Klausyk, — paprieštaravo Frenkas, — nepradėk. Juk maniau, kad bus smagu. Tik tiek. Be to, būtų nemandagu, ar ne? Tikrai?

— Vadinasi nepasakysi, — ji užsimerkė. — Gerai, tada pati pasakysiu. Labai ačiū.

Veidrodyje apnuogintas ir blizgantis nuo kremo jos veidas atrodė kaip keturiasdešimtmetės. Išsikamavęs, suakmenėjęs — tarsi kęstų fizinį skausmą.