Ричард Йейтс - Nerimo dienos

— Palauk, — paprašė Frenkas, — nusiramink. Aš taip nesakiau. Aš tik sakiau, kad jie, po velnių, manys, jog mes nemandagūs — viskas. Taip ir manys. Kitaip nebus.

— Gerai. Jeigu nori, važiuok su jais. Duok man raktelius.

— O, Jėzau, nepradėk su tais rakteliais. Kodėl visada turi...

— Klausyk, Frenkai, — ji vis dar sėdėjo užsimerkusi, — neketinu niekur eiti su tai žmonėmis. Prastai jaučiuosi ir...

— Gerai, — jis atsitraukęs užsimojo drebančiomis rankomis taip, tarsi bandytų parodyti, kokio ilgio buvo nedidelė žuvis, — gerai jau, gerai. Atsiprašau. Pasakysiu. Tuoj grįšiu. Atsiprašau.

Einant atgal į užkulisius, grindys šoko po jo kojomis kaip laivo denis. Kažkoks žmogus fotografavo mažyčiu fotoaparatu („Dabar gerai — pabūkite. Gerai“). Aktorius, vaidinęs Gabrielės tėvą, sakė besiruošiančiai vėl pravirkti putliai merginai, kad dėl visko kalta patirties stoka, ir tiek.

— Žmonės, jūs jau pasiruošę? — pasiteiravo Šepas Kempbelas.

— Na, — išspaudė Frenkas, — tiesą sakant, bijau, kad mes atkrentam. Eiprilė pažadėjo auklei, kad anksti grįšime, suprantate, mes tikrai...

Anų abiejų įžeisti ir nusivylę veidai nutįso. Milė prikando apatinę lūpą, paskui lėtai atleido.

— Na, — pratarė, — manau Eiprilė bjauriai jaučiasi dėl viso šito reikalo, ar ne? Vargšas vaikas.

— Ne, ne, ji gerai jaučiasi, — melavo Frenkas, — tikrai ne dėl to. Jai viskas gerai. Suprantat, viskas dėl tos auklės.

Taip melavo pirmą kartą per dvejus draugystės metus. Atsisveikindami ir linkėdami vieni kitiems labos nakties visi trys žiūrėjo į grindis. Bet jau buvo po visko.

Eiprilė laukė persirengimo kambaryje. Buvo nutaisiusi malonų ir draugišką veidą visiems „Tikriems aktoriams“, kuriuos galbūt sutiks išeidami, bet kolegų pavyko išvengti. Išsliūkino pro šonines duris, atsivėrusias į penkiasdešimties metrų ilgio aidintį mokyklos koridorių. Judėjo nesiliesdami vienas prie kito, netardami nė žodžio įeidavo — ir išeidavo iš mėnulio šviesos stačiakampių ant marmurinių grindų.

Mokyklos kvapas tamsoje: pieštukai, obuoliai, bibliotekos klijai — užliejo Frenką saldžiu nostalgišku skausmu. Jis vėl buvo keturiolikos — tada jie gyveno Česteryje, Pensilvanijoje, ne, Inglvude, Naujajame Džersyje. Laisvalaikiu berniukas planuodavo kelionę geležinkeliu į Vakarų Krantą. Geležinkelio žemėlapyje nusibraižė keletą skirtingų maršrutų. Daugybę kartų kartojo kelią, kurį įveiks vienas (bus mandagus, bet, reikalui esant, paleis kumščius į darbą), nakvodamas vargšų nakvynės namuose. Armijos ir laivyno parduotuvės vitrinoje išsirinko visus drabužius: Levis džinsus ir švarką, chaki spalvos kariškus marškinius su antsiuvais ant pečių, aukštus darbinius batus plienu kaustytais kulnais ir nosimis. Sena fetrinė tėvo skrybėlė (kaip tik, jei už vidinės juostelės užkiši sulankstytų laikraščių gniužulą) būtų deramas aprangos skurdumo simbolis. Visus reikalingus daiktus susikraus į skauto kuprinę. Skauto emblemą meistriškai užmaskuos lipnia juostele. Geriausia, kad planas buvo visiškai slaptas. Tačiau vieną dieną mokyklos koridoriuje impulsyviai pakvietė lyg ir geriausią draugą, storulį Krebsą, važiuoti kartu. Krebsas buvo priblokštas:

— Prekiniu traukiniu? — prapliupo garsiai juoktis. — Viešpatie, žudai mane, Vileri. Kur nuvažiuotum prekiniu traukiniu? Kaip tau šauna tokios kvailos mintys? Iš filmų ar dar balažin iš kur? Nori kai ką žinoti, Vileri? Nori žinoti, kodėl visi mano, kad esi bukagalvis? Taigi kad ir esi bukagalvis, štai kodėl.

Dabar uosdamas tuos pačius kvapus žiūrėjo į blyškų šalia einančios Eiprilės profilį. Taip pat sugniaužė širdį prisiminus ir jos vaikystę. Jam nedažnai taip nutikdavo, daugumą prisiminimų Eiprilė išdėstė glaustai ir aiškiai, toli gražu nesentimentaliai („Aš visada žinojau, kad niekam nerūpiu, ir visiems leidau suprasti, kad tai žinau“). Bet mokyklos kvapas sužadino prisiminimą apie vieną jos pasakotą įvykį. Gegužinės rytą viduryje pamokos ją pribloškė neįprastai staigiai ir gausiai plūstelėjęs mėnesinių kraujas. „Iš pradžių aš tiesiog sėdėjau, — pasakojo jam Eiprilė. — Kvailai dariau, o paskui jau buvo per vėlu“. Frenkas galvojo apie tai, kaip ji išsvirduliavo iš savo suolo ir bėgo iš klasės su klevo lapo dydžio raudona dėme ant balto lininio sijono. Trisdešimt berniukų ir mergaičių spoksojo netekę žado iš nustebimo. Kaip ji lyg baisiam sapne tylėdama turėjo sprukti koridoriumi pro kitas šnabždančias klases, išbarstė knygas, susirinko ir toliau bėgo, ant grindų palikdama platų, tvarkingą kraujo lašų taką.

Nubėgusi prie pirmosios pagalbos kabineto durų pabūgo užeiti vidun. Kitu koridoriumi nulėkė prie atsarginio išėjimo. Nusivilkusi megztinį, apsirišo juosmenį bei klubus. Girdėjo ar įsivaizdavo iš paskos artėjančius žingsnius, perėjo saulėtą pievelę ir pasuko namų link. Žingsniavo lėtai, aukštai iškėlusi galvą, kad bet kas, žvilgtelėjęs pro langą, pamanytų, jog mergaitė vykdo kažkokią mokyklinę užduotį, o megztinis taip ir turi būti užrištas.

Jos veidas turėjo atrodyti taip pat kaip dabar. Jie atvėrė kito atsarginio išėjimo duris, žingsniavo kitos mokyklos, netoli nuo Rajaus, pievele. Šitas ėjimas priminė aną.

Frenkas tikėjosi, kad automobilyje Eiprilė prisislinks arčiau, norėjo vairuodamas ją apsikabinti. Tačiau moteris susigūžė, prisispaudė prie keleivio durelių ir nusisukusi žiūrėjo į pro šalį bėgančias šviesas ir šešėlius. Frenko akys suapvalėjo, veidas surimtėjo. Vairavo, perjunginėjo pavaras, kol galų gale apsilaižęs lūpas ištarė:

— Žinai ką? Tu buvai vienintelė asmenybė toje pjesėje. Nejuokauju, Eiprilė. Tikrai.

— Gerai, — atsiliepė moteris, — ačiū.

— Nereikėjo tau painiotis į tą kvailą reikalą, tik tiek.

Laisva ranka atsisegė apykaklę. Norėjo atsivėsinti ir atgauti pasitikėjimą palietęs prašmatnų subrendusio žmogaus šilkinį kaklaraištį bei Oksfordo marškinius.

— Aš tik norėčiau pričiupti tą, kuo jis ten vardu, tik tiek. Tą režisierių.

— Tai ne jo kaltė.

— Na, tada visos šutvės. Jie visi buvo niekam tikę. Dalykas tas, kad mes patys pirmi turėjome susiprasti. Aš turėjau, štai kas. Niekada nebūtum prisidėjus prie tos prakeiktos trupės, jeigu aš su Kempbelais nebūčiau įkalbėjęs. Prisimeni, kai pirmą kartą apie juos išgirdome? Tu pasakei, kad jie turbūt pasirodys esą idiotų kompanija. Na, turėjau tavęs paklausyti, tik tiek.

Pasitikėdamas savimi Frenkas grakščiai išsuko iš duobėto šalutinio kelio į tiesų, lygų Dvyliktąjį maršrutą. Jautė, kad pagaliau tvirtai pagrindė savo požiūrį. Gaivus vėjelis taršė trumpus plaukus ir vėsino smegenis. Jis aiškiai matė, kad „Tikrų aktorių“ tikroji ateitis — žlugimas. Dėl to nevertėjo blogai jaustis. Protingi, mąstantys žmonės turėtų tokius dalykus sutikti ramiai, kaip ramiai priima dar absurdiškesnius mirtinai nuobodžius darbus mieste ir mirtinai nuobodų gyvenimą priemiestyje. Ekonominės sąlygos gali priversti gyventi tokioje aplinkoje, bet svarbiausia — išsaugoti orumą. Svarbiausia visada prisiminti, kas tu esi.

Kaip paprastai, stengdamasis prisiminti, kas esąs, Frenkas mintimis sugrįžo į pirmuosius pokario metus. Apgriuvę namai Betuno gatvėje, toje Niujorko dalyje, kur švelnus vakarinis Vilidžo pakraštys subyra į uosto rajono sandėlius. Čia sūrus vakaro ir gilios upės brizas įsibrauna į naktį ir pripildo orą kelionių pažadų. Sulaukęs dvidešimties išdidžiai gaubėsi „veterano“ ir „intelektualo“ skraistėmis. Panaši narsa pasireikšdavo dėvint gerokai panešiotą tvido švarką ir nuskalbtą chakį. Be to, toje gatvėje jam priklausė vienas iš trijų raktų nuo vieno kambario buto. Kiti du raktai ir teisė „naudotis vieta“ kas antrą ir trečią savaitę priklausė dviem Kolumbijos koledžo bendramoksliams. Kiekvienas mokėjo trečdalį dvidešimt septynių dolerių nuomos mokesčio. Tiedu, atsargos naikintuvo pilotas ir jūrų pėstininkas, buvo vyresni ir labiau išdykę negu Frenkas. Atrodė, kad atsargos merginų, norinčių tame butuke su jais paūžti, niekada nesibaigs. Neilgai trukus Frenkas net pats sutrikęs stebėjosi, kaip greitai juos pasivijo. Tuo laiku gerokai pasistūmėjo daugelyje sričių, pasitikėjimas savimi augo kaip ant mielių. Vienišas geležinkelio žemėlapių tyrėjas niekada nenugalėjo savo baimių, bet tapo aišku, kad joks Krebsas nebevadins jo bukagalviu. Į kariuomenę paimtas aštuoniolikos ir pasiųstas į paskutinį pavasario puolimą Vokietijoje, dar metus prieš paliekant pajėgas painiu, bet puikiu maršrutu keliavo po Europą, ir nuo to laiko gyvenimas vis gerėjo. Iškrikusios jo charakterio gijos — tie patys bruožai, dėl kurių buvo vienišas tarp mokinių, o vėliau tarp kareivių — atrodo, staiga susijungė į tvirtą ir patrauklią visumą. Pirmą kartą gyvenime juo žavėjosi. Faktas, kad merginos gali norėti su juo gultis į lovą, buvo tik truputį nuostabesnis negu kitas nesenas atradimas, kad žmonės, išsilavinę žmonės, gali norėti jo klausytis. Mokykloje retai gaudavo aukštesnių nei vidutinių pažymių, bet neliko nieko vidutiniška pasirodymuose prie alaus. Draugijos, susibūrusios aplink jį, visą naktį trunkantys pokalbiai dažniausiai baigdavosi bendru pritariančiu murmėjimu, lydimu reikšmingais smilkinių patapšnojimais — senio Vilerio smegeninė tikrai ne tuščia. Viskas, ko, paties žodžiais tariant, jam reikia — laiko ir laisvės atrasti save. Frenkui pranašavo puikią karjerą. Buvo prieita prie bendros nuomonės, kad jo darbas bus susijęs su „humanitariniais mokslais“. Jei ne tiesiogiai su menu, tai bent su tuo, kas reikalauja nuolatinio atsidavimo. Tikriausiai tą nulėmė ankstyva ir ilga kelionė po Europą, kurią Frenkas dažnai apibūdindavo kaip vienintelę pasaulio vietą, tinkamą gyventi. Vyrukas, — dieną žingsniuodamas gatve po vieno iš tokių pokalbių arba naktį gulėdamas Betuno gatvėje tada, kai turėjo plotą, bet nebuvo merginos po ranka, — beveik niekada neabejojo savo išskirtiniais sugebėjimais. Argi didžių žmonių biografijose nebuvo tokių pat jaunatviškų pasigrabaliojimų, tokių pat maištingų iššūkių tėvams ir seneliams? Jis tam tikra prasme galėtų džiaugtis, kad niekuo ypatingai nesidomėjo: neturėdamas ypatingų tikslų, išvengė ypatingų nusivylimų. Šiuo metu būti žemėje, tiesiog gyventi galėtų tapti jo tikslu.