Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Ilga dailių automobilių virtinė rangėsi kaip milžiniška gyvatė. Žiūrovai buvo labai rimti. Panašiai kaip ir aktoriai, jie buvo jaunesni nei vidutinio amžiaus, dailiai apsirengę. Niujorko drabužių parduotuvės pavadintų šį stilių Country Casuals . Buvo aišku, kad žiūrovai išsilavinę, sveiki, turi gerus darbus. Šis vakaras buvo reikšmingas ir jiems. Be abejo, visi žinojo ir, sėsdami į savo vietas salėje, nuolatos kartojo, kad „Suakmenėjęs miškas“ nėra viena geriausių pjesių pasaulyje. Bet vis tiek — tai puikus kūrinys, jo pagrindinė mintis šiandien tokia pat aktuali kaip ketvirtame dešimtmetyje („Netgi aktualesnė“, — vienas vyras nesiliovė kartojęs žmonai. Ji kramtė lūpas ir linksėjo, suprasdama, ką jis turi galvoje: „Tikrai aktualesnė, kai apie tai pagalvoji“). Vis dėl to ne pjesė, o kompanija buvo svarbiausia. Drąsi mintis, skambanti sveikai ir viltingai — gero bendruomenės teatro gimimas. Štai kas juos pritraukė — daug, beveik pusę salės, štai kodėl, gęstant šviesoms, visi įsitempę pritilo, tikėdamiesi maloniai praleisti laiką.

Uždanga pakilo. Galinė siena dar virpėjo nuo paskutinę akimirką išbėgusių scenos darbininkų žingsnių. Pirmosios dialogo eilutės susiliejo su atsitiktiniais girgždesiais ir judesiais užkulisiuose.

Ši maža netvarka buvo tarp Tikrų aktorių kylančios isterijos ženklas. Bet rampos šviesos teikė pranašumo. Atrodė, kad jie žaviai tikina: „Palaukite minutėlę, tai dar ne pradžia. Mes šiek tiek nervinamės, tad prašome truputėlį palaukti.“ Greitai neliko jokio reikalo atsiprašinėti, nes žiūrovai išvydo merginą, vaidinančią Gabrielę.

Pirmą kartą žengus į sceną Eiprilei Viler, žiūrovų eilėmis nuvilnijo: „Žavinga“. Truputėlį vėliau sekė kumštelėjimai ir šnabždesiai: „Ji gera“. Žmonės, žinantys, kad mažiau nei prieš dešimt metų ji mokėsi vienoje geriausių Niujorko dramos mokyklų, išdidžiai linksėjo. Dvidešimt devynerių aukštos, pelenų spalvos plaukais moters savotiško grožio neiškraipė mėgėjiškas scenos apšvietimas, atrodė, kad ji tobulai tinka vaidmeniui. Visai nesvarbu, kad du gimdymai padidino jos klubų apimtį — judesiai buvo mergiškai drovūs ir geidulingai grakštūs. Bet kas, žvilgtelėjęs į Frenką Vilerį — apskrito veido, inteligentiškai atrodantį jauną vyrą, sėdintį galinėje eilėje ir kandžiojantį kumštį, būtų pasakęs, kad jis labiau primena Eiprilės gerbėją, negu jos vyrą.

„Kartais jaučiuosi tarsi kibirkščiuojanti, — scenoje kalbėjo Eiprilė, — noriu išeiti ir padaryti ką nors visiškai beprotiško ir nuostabaus...“

Užkulisiai bruzdėjo, bet klausėsi. Kiti aktoriai staiga ją pamilo. Ar bent jau susiruošė pamilti. Netgi tiems, kurie piktinosi dažnu Eiprilės nepaklusnumu repeticijų metu, ji buvo vienintelė viltis.

Pagrindinio vyro vaidmens atlikėjas šį rytą kažkuo apsinuodijo. Atvažiavo į teatrą karščiuodamas, teigė, kad jaučiasi pakankamai gerai, bet likus penkioms minutėms iki uždangos pakėlimo pradėjo vemti persirengimo kambaryje. Režisieriui teko išsiųsti jį namo ir pačiam imtis vaidmens. Viskas įvyko taip greitai, kad niekam nekilo mintis išeiti ir pranešti apie pakeitimą. Keli antro plano aktoriai tą sužinojo tik išgirdę režisierių rampos šviesoje tariant žodžius, kuriuos tikėjosi išgirsti iš kito žmogaus lūpų. Jis labai stengėsi kiekvieną eilutę baigti pakeltu tonu, pusiau profesionaliai, tačiau niekas nebūtų prieštaravęs, kad visiškai netiko Alano Skvajerso vaidmeniui — tvirtas, pusiau nuplikęs, nieko nematantis be akinių, tačiau atsisakąs juos užsidėti scenoje. Jam pasirodžius scenoje, antro plano aktoriai pradėjo pertraukinėti vieni kitus, pamiršdavo, kur stovėti. Pirmo veiksmo monologo apie tuštumą širdyje: „ Taip, smegenys be tikslo , triukšmas be garso, forma be turinio..“ - viduryje režisierius vienu rankos mostu apvertė stiklinę ir užpylė stalą. Nesėkmę bandė nuslėpti kikendamas ir improvizuodamas: „Matote? Koks niekam tikęs esu. Leiskite padėti nušluostant...“, tačiau monologas žlugo. Neįveikiamas, vis grėsęs šių savaičių katastrofos virusas prasiveržė, pasklido nuo beviltiškai vemiančio vyro ir apėmė visus, tik Eiprilė Viler išliko nepaliesta.

— Argi nenorėtum, kad tave mylėčiau? — klausė.

— Taip, Gabriele, — atsakė režisierius, blizgėdamas nuo prakaito. — Norėčiau, kad mane mylėtum.

— Manai, kad aš patraukli?

Po stalu režisieriaus koja pradėjo šokinėti aukštyn žemyn, pėda nepaliaujamai judėjo.

— Tu verta daugybės gražesnių žodžių.

— Tai kodėl mums nepradėjus?

Vaidino viena ir su kiekviena eilute akivaizdžiai silpo. Prieš pirmo veiksmo pabaigą ir žiūrovai, ir patys aktoriai matė, kad Eiprilė nebevaldo situacijos, taigi netrukus visi pasijuto nesmagiai. Eiprilė tai iš paskutiniųjų elgėsi dirbtinai teatrališkai, tai tapdavo bauginamai nejudri. Vaikščiojo pernelyg tiesi, net atsilošusi, per storą grimo sluoksnio ryškėjo pažeminimo karštis, deginantis veidą ir kaklą.

Pasišokinėdamas į sceną išbėgo Šėpas Kempbelas. Apkūnus jaunas raudonplaukis inžinierius vaidino gangsterį Djuką Mantį. Visa kompanija nuo pat pradžių nerimavo dėl Šepo, bet jiedu su žmona Mile padėjo kurti rekvizitą ir reklamą, buvo tokie draugiški ir entuziastingi, kad niekam neužteko drąsos pasiūlyti Šepą pakeisti. Trupės neryžtingumo ir Kempbelo nervingo kaltės suvokimo pasekmė — jam iš atminties išsitrynė viena pagrindinių eilučių. Paskubomis tyliai sumalė kitas — toliau šeštosios eilės nieko nebuvo girdėti. Elgėsi tikrai ne kaip nusikaltėlis, o greičiau kaip meilikaujantis, pritariamai linksintis bakalėjos pardavėjas paraitotomis rankovėmis.

Per pertrauką žiūrovai išgūrino laukan parūkyti arba nejaukiai po kelis slampinėjo vidurinės mokyklos koridoriumi, tyrinėjo skelbimų lentą, šluostėsi drėgnus delnus į siauras kelnes ir dailius sijonus. Niekas nenorėjo grįžti ir žiūrėti antro, paskutinio veiksmo, bet į salę susirinko visi.

Su viena paprasta kaip prakaitas ant veidų mintimi — kuo greičiau užbaigti šį apgailėtiną reikalą, — grįžo ir aktoriai. Atrodė, kad žiaurus ištvermės išbandymas trunka valandų valandas. Eiprilė Viler vaidino taip pat blogai, jeigu ne blogiau už kitus. Kulminacinė scenos remarka nurodo skaudžią mirties sceną, išryškintą šūviais lauke bei papliūpomis iš DJUKO automato . Šepas Kempbelas nevykusiai pasirinko momentą, o užkulisių ginklai nugriaudėjo taip garsiai, kad mylimųjų žodžiai išnyko kurtinančiame rūkstančiame jovale. Uždangos nusileidimas virto tikra gailestingumo apraiška.

Žiūrovai plojo negarsiai, bet kruopščiai, kad pakaktų dviem uždangos pakėlimams. Pirmasis užklupo aktorius, einančius užkulisių link, privertė apsisukti ir atsitrenkti į ėjusius paskui. Antrasis atskleidė tris žmogaus sielvarto apraiškas: trumparegiškai mirksintį režisierių, pirmą kartą šį vakarą reikiamai nuožmų Šepą Kempbelą ir sustingusią, oficialiai besišypsančią Eiprilę Viler.

Įsižiebus šviesoms niekas nežinojo, kur žiūrėti ar ką pasakyti. Buvo girdėti abejojantis nekilnojamojo turto agentės ponios Helenos Givings balsas, kartojantis: „Labai gražu“, tačiau dauguma sėdėjo tylūs ir sustingę, pakilę ir pasisukę išėjimo link, siekė cigarečių. Stropus mokinys, pasamdytas reguliuoti šviesoms, sugirgždinęs sportbačius, užšoko ant scenos ir pradėjo šūkauti nurodymus kažkur aukšybėse esančiam nematomam partneriui. Pasitikėdamas savimi, sumaniai šešėlyje paslėpęs beveik visus ryškius spuogus jis pozavo rampos šviesoje ir išdidžiai pasisukęs rodė, jog visi elektriko įrankiai: peilis, replės, laidų ritės — sudėti į puikiai atrodantį, permestą per petį ir žemai, po darbinėmis kelnėmis aptemtu užpakaliu kabantį odinį dėklą. Šviesos užgeso. Berniukas išblanko. Uždanga virto niūria, išblukusia, ruožuota nuo dulkių žalio aksomo siena. Nebebuvo į ką žiūrėti. Liko tik besispraudžiančių prie išėjimo, susikaupusių žiūrovų veidai. Sunerimę, paraudusiomis akimis žmonės slinko poromis. Atrodė, kad ramiai ir tvarkingai pasitraukti iš šios vietos yra viena didžiųjų gyvenimo būtinybių. Atrodė, kad jie negalės gyventi, kol neištrūks iš rausvomis dujomis besispjaudančių išmetamųjų vamzdžių gaudesio ir automobilių aikštelės žvyro gurgždesio tolyn — kylančio, žvaigždėmis nusėto tamsaus dangaus link.