Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Maži dalykai daug ką pakeičia. Vieną sausio dieną, krintant šlapdribai, ponia Givings užsuko į prekybos centrą. Gyvūnėlių parduotuvės lange žvilgsnį patraukė ir jau nebepaleido mažytis, rudas neveislinis spanielis. Pasijuto keistai. Niekada gyvenime nesielgė taip kvailai ir impulsyviai. Įėjo į parduotuvę, daug negalvojusi nusipirko šunytį ir parsivežė namo.

Kiek jis teikė malonumo! Žinoma, buvo ir sunkumų. Plėšė laikraščius, apvertė namus, turėjo kirmėlių... Reikia daug paprasčiausio sunkaus darbo, kad turėtum gerą augintinį. Bet jis to vertas.

— Apsiversk, — sėdėdama sukryžiavusi storomis kojinėmis apautas kojas, sukomanduodavo ponia Givings. — Apsiversk , berniuk!

Paskui pirštais maigydavo pūkuotus mažus šonkauliukus ir pilvuką. Šunelis raitydavosi ant nugaros ore mataruodamas kojytėmis. Pro juodas lūpytes lindo aštrūs dantukai, pats tarsi kikeno, ištiktas ekstazės.

— Ak, tu toks geras šuniukas! Ak, toks geras, mažytis, šlapianosis, meilutis, tiesa? Argi ne? Taip, tikrai! O taip! — Šuniukas, labiau negu bet kas, padėjo išgyventi sunkią žiemą.

Kartu su pavasariu atsigavo verslas, visada suteikiantis gyvenimo pilnatvės jausmą. Moteris žinojo, kad teks išlaikyti dar vieną sunkų išbandymą — parduoti Vilerių namą. Labai bijojo neišvengiamo susitikimo su Frenku. Prieš pasimatant teisininko biure taip nervinosi, kad ištisą naktį beveik akių nesumerkė. Susitikimas visiškai nebuvo toks keblus, kaip tikėjosi. Frenkas elgėsi nuoširdžiai ir padoriai. „Gera jus matyti, ponia Givings“. Kalbėjosi tik apie verslą. Vos pasirašius popierius, Frenkas išvyko. Paskui atrodė, kad ji visiems laikams užvėrė duris tiems išgyvenimams.

Kitus du mėnesius ponia Givings buvo iki išsekimo, beprotiškai užsiėmusi: parduodama vis daugiau mielų senų namukų, statoma vis daugiau išvaizdžių naujų namų. Vis daugiau ir daugiau tinkamų žmonių atvyksta iš miesto. Tokiems žmonėms reikia, jie nusipelno ko nors tikrai gražaus. Miestiečiai visiškai nesiderėdavo dėl kainos. Šis pavasaris tapo vienu geriausiu ponios Givings karjeroje. Labai tuo didžiavosi. Dienos būdavo ilgos ir kartais labai sudėtingos, užtai vakarai sutrumpėdavo ir slinkdavo ypatingai ramūs: žaidimai su šuniuku, pokalbiai su Hovardu. Be to, visada rasdavosi daugybė įvairiausių darbų prie namų.

— Argi nejauku? — pasiteiravo vieną nuostabų gegužės vakarą pasitiesusi laikraščius ir pritūpusi lakuoti kėdės.

Hovardas nuobodžiavo. Ant kelių numetęs World-Telegram, sėdėjo ir, susidėjęs rankas, žvelgė pro langą. Šuniukas, prisisotinęs laimės, miegojo šalia ant kilimėlio.

— Gera tiesiog leisti sau atsipalaiduoti po sunkios dienos, — kalbėjo ponia Givings. — Mielasis, gal norėtum kavos? Ar pyrago?

— Dėkui, ne. Gal vėliau išgersiu stiklinę pieno.

Moteris atsargiai paguldė kėdę ant išskleistų laikraščių. Pati įsitaisė ant grindų, kad būtų lengviau lakuoti apačią. Vedžiodama teptuku pirmyn atgal, nesiliovė tauškusi:

— ... Hovardai, tiesiog negaliu apsakyti, kaip džiaugiuosi namu Revoliucijos kelyje. Hovardai, prisimeni, kaip baisiai jis atrodė visą žiemą? Saitas, tamsus, sakyčiau, vaiduokliškas. Kaip ropojantis vabalas. Dabar, kai tik važiuoju pro šalį, smagu matyti jį atsigaunantį ir sparčiai gražėjantį. Langai vėl šviečia. O jie žavingi jauni žmonės, tie Breisai. Ji labai miela, smagu pasikalbėti. Jis — ganėtinai uždaras, manau, kad mieste dirba kažką labai nuostabaus. Vis kartoja: „Ponia Givings, negaliu jums atsidėkoti. Šis namas kaip tik toks, kokio visada norėjome“. Argi ne miela? Žinai, aš kaip tik galvoju, visada mylėjau tą mažą namelį, pagaliau radau tinkamiausius žmones. Sakau, tikrai malonūs, tinkami žmonės.

Ponas Givingsas stumdė savo ortopedinius batus.

— Na, — pratarė, — žinoma, išskyrus Vilerius.

— Kalbu apie, — neleido jam įsiterpti žmona, — tikrai tinkamus žmones. Mūsų aplinkos žmones. Man patiko Vileriai, bet jie visada buvo truputėlį įnoringi. Truputį neurotiški. Galėčiau to ir neminėti, tačiau bendravimas su jais keldavo įtampą. Tiesą sakant, taip sunku parduoti mažąjį namelį buvo dėl to, kad jie baisiai jį nugyveno. Iškrypę langų rėmai, šlapias rūsys, aprašinėti sienų apmušalai. Bjaurios dėmės prie durų rankenų ir visų kitų namo įrengimų. Tikrai nerūpestinga ir žalinga. O tas bjaurus akmenų takas per pusę vejos, pasibaigiantis dumblo baloje? Ar galima labiau sudarkyti gamtovaizdį? Ponui Breisui reikės nemažai pinigų viską išvalyti ir užsodini medžiais. Ne, čia dar ne viskas. Turiu omenyje, viskas daug giliau.

Stabtelėjusi nubraukė lako perteklių į skardinės kraštą. Susiraukusi krutino lūpas, ieškodama tinkamų žodžių savo minčiai.

— Reikalas tas, kad jie buvo gana keista jauna pora. Neatsakingi. Žiūrėdavo į tave kažkaip atsargiai, kalbėdavo kažkaip nesveikai. Ak, dar vienas dalykas. Žinai, ką aptikau rūsyje? Visi negyvi ir perdžiūvę? Radau didžiulę dėžę šilokų. Praėjusį pavasarį sugaišau visą dieną, juos rinkdama. Puikiai prisimenu, kaip atrinkau geriausius ūglius ir labai rūpestingai sodinau į tinkamą dirvą. Matai, kokie dalykai . Ar nemanai, kad jeigu kas nors gaišta laiką ieškodamas tau puikaus augalo, gyvo, augančio daikto, nemanai, kad mažiausia, ką gali padaryti, tai...

Nuo tos akimirkos Hovardo Givingso ausis užliejo maloniai gaudžianti tylos jūra. Jis išjungė klausos aparatą.