Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Pamatė namą — iš tikrųjų pamatė. Ilgas, mėnesienoje — pieno spalvos. Langai juodi. Vienintelis tamsus namas kelyje.

Ji labai rūpestingai išvalė kraują. Liko tik tvarkingas lašų takas, vedantis prie telefono ir atgal. Visa kita — vonioje, bet netgi čia beveik visas kraujas nupiltas vandeniu. Du sunkūs rankšluosčiai, permirkę tamsiai raudonai, sugumuliuoti gulėjo vonioje, netoli ištekėjimo angos. „Maniau, kad taip bus lengviausia susitvarkyti, — girdėjo ją sakant. — Pagalvojau, kad gali susukti rankšluosčius į laikraštį ir išmesti į šiukšles, paskui kruopščiai išskalauk vonią. Gerai?“ Ant grindų, šalia skalbinių spintelės, puode su šaltu vandeniu rado švirkštą. Tikriausiai paslėpė jį ten nuo greitosios pagalbos brigados. „Sakau, tik pagalvojau, kad bus geriau, jeigu jo nepamatys. Nenorėjau atsakinėti į daugybę bukų klausimų“.

Frenko galva gaudė nuo jos žodžių, kai ėmėsi darbo. „Štai, dabar sutvarkyta, — pasakė Eiprilė, kai giliai į šiukšlių kibirą prie virtuvės durų jis įspaudė laikraščių gniutulą. Kai grįžo ir atsiklaupęs šveitė kraujo lašų taką, balsas buvo kartu: „Pabandyk drėgna kempine ir truputėliu sauso valiklio, brangusis. Jis čia, spintelėje po plautuve. Turėtų išimti. Matai. Puiku. Neaptaškiau kilimo, tiesa? O, gerai“.

Kaip ji gali būti mirusi, jei namai pilni jos garso ir jos pojūčio? Net, kai baigė valyti, kai neliko nieko kita, tik uždegti ir vėl išjungti šviesas, net tada visur jautėsi jos buvimas. Toks realus, kaip jos suknelės kvapas spintoje. Tik tada, kai ilgai spintoje glaudėsi prie jos drabužių, grįžo į svetainę ir rado ant stalo paliktą raštelį. Vos spėjęs perskaityti ir vėl išjungti šviesą pamatė, kad Kempbelų Pontiakas sulėtina ir įsuka į įvažiavimą. Greitai sugrįžo į miegamąjį ir užsidarė spintoje tarp drabužių. Iš ten girdėjo, kaip sustodamas gaudžia automobilis. Atsidarė virtuvės durys, pasigirdo netvirti žingsniai.

— Frenkai? — kimiai pašaukė Šėpas. — Frenkai? Tu čia?

Girdėjo, kaip bičiulis vaikščioja po kambarius, klupinėja ir keikiasi, ant sienų ieškodamas jungiklių. Galų gale išgirdo jį išeinant. Kai automobilio garsas išnyko tolumoje, išlindo iš slėptuvės, nešinas rašteliu. Atsisėdo tamsoje prie didžiojo lango.

Po sutrukdymo Eiprilės balsas nebeskambėjo. Valandų valandas bandė vėl jį pagauti. Šnibždėjo jam žodžius, kokius norėjo pasakyti. Vaikščiojo prie spintos ir atgal, prie tualetinio stalelio, į virtuvę. Tikėjosi, kad sandėliuko lentynos, sudėliotos lėkštės ir kavos puodukai išsaugojo jos dvasią. Bet ji išėjo.

Devintas skyrius

PASAK MILĖS Kempbel, vėliau pasakojusios istoriją daugybę kartų, viskas vyko kaip ir buvo tikėtasi.

— Noriu pasakyti, — ji visada pridurdavo ir toje vietoje visada sudrebėdavo, — noriu pasakyti, atsižvelgiant į tai, kad tas įvykis — pats siaubingiausias mūsų gyvenime. Ar ne, mielasis?

Šepas pritardavo, kad tikrai taip. Jo vaidmuo šiuose pasirodymuose buvo sėdėti ir liūdnai spoksoti į kilimą, retkarčiais papurtant galvą arba lėčiau kramtant, kol žmona neduos ženklo parodyti tam tikrą pritarimą. Šepui visai patiko, kad ji kalba daugiausia. Tiksliau, iš pradžių patiko, rudenį ir žiemą.

Artėjant pavasariui pajuto norįs, kad ji susirastų kitų temų.

Susierzinimas didėjo, kol vieną gegužės penktadienio vakarą tapo nepakenčiamas. Ji ruošėsi visą pasakojimą pakartoti Breisams, naujiems pažįstamiems, porai, kurie neseniai persikėlė į Vilerių namus. Neramu iš dalies buvo dėl to, kad atrodė kaip išdavystė ar šventvagystė pasakoti tą istoriją žmonėms, kurie grįžę vėl viską aptarinės tame pačiame name, o iš dalies dar ir dėl to, kad Breisai — nuobodūs pašnekovai. Žaisdami bridžą mandagiai linksėdavo ar purtydavo galvas, gailėdami jiems nepažįstamų žmonių. Labiausiai trikdė tai, kad Milės balsas skambėjo per daug geidulingai. „Ji mėgaujasi “ — galvojo Šėpas, stebėdamas žmoną per aukštą viskio stiklinę. Buvo pasiekusi tą dalį, kaip baisu buvo kitą dieną. Dėl Dievo, ji tikrai jaučia pasitenkinimą.

— ...sakau, mes su Šepu iki ryto vos neišprotėjome. Neturėjome nė menkiausio supratimo, kur Frenkas. Vis skambinome į ligoninę teiraudamiesi, ar turi žinių iš jo. Paskui perėjome apsimetinėjimo pragarą vaidindami vaikams, kad viskas gerai. Jie kažką nujautė. Pusryčiaujant Dženiferė pažiūrėjo į mane ir paklausė: „Mile? Ar mamytė šiandien atvažiuos mūsų pasiimti?“ Ji kažkaip šypsojosi, suprantate? Tarsi būtų žinojusi, kad klausimas kvailas, bet pažadėjo broliui jį užduoti? Vos nenumiriau. Pasakiau: „Na, tiksliai nežinau, kokie jūsų mamytės planai.“ Argi ne baisu? Bet nežinojau, ką dar galėčiau pasakyti.

— Apie antrą valandą paskambinome į ligoninę. Ten pasakė, kad Frenkas ką tik išėjo. Nuvažiavo, pasirašė visus popierius ar ką ten reikia padaryti, kai kas nors miršta. Neilgai trukus atvažiavo čia. Tą minutę, kai įėjo, paklausiau: „Frenkai, ar mes galime kaip nors padėti? Nes, — pasakiau, — jeigu galime, pasakyk“. Atsisakė, manė, kad jau viskuo pasirūpino. Aiškino, kad paskambino broliui į Pitsfildą. Suprantate, turi daug vyresnį brolį. Tiesą sakant, turi du, bet niekada jų neminėjo. Buvau pamiršusi, kad jis turėjo šeimą. Sakė, kad brolis su žmona rytoj atvažiuoja, padės su vaikais ir viskuo. Ir su laidotuvėmis. Taigi paprašiau: „Gerai, bet, prašau, lik šiąnakt pas mus. Vienas negali vežtis vaikų namo. Sutiko. Bet pirmiausia norėjo išsivežti vaikus kur nors pasivažinėti ir viską papasakoti. Taip ir padarė. Išėjo į kiemą, vaikai pamatė jį ir pribėgo, jis pasilabino: „Sveiki“, pakėlęs susodino į automobilį ir išsivežė. Tikrai manau, kad tai buvo liūdniausias mano matytas vaizdas. Niekada nepamiršiu Dženiferės žodžių, kai jie parvažiavo. Jau turėjo miegoti. Abu buvo mieli ir mieguisti. Padėjau Dženiferei pasiruošti miegoti, ji tarė: „Mile? Žinai, ką? Mano mamytė danguje, o mes pietavome restorane?

— Dieve! — sušuko Nensė Breis. — Kuo viskas baigėsi?

Aštriaveidė, akiniuota mergina prieš vestuves dirbo tiekėja vienoje aukšto lygio Niujorko smulkmenų parduotuvėje. Jai patiko tvarkingos istorijos su visais taškais. Jautė, kad šioje daug palaidų galų.

— Ar jo giminaičiai čia pabuvo? O kas toliau?

— Ak, ne, — aiškino Milė, — tuojau po laidotuvių išsivežė vaikus į

Pitsfildą. Frenkas nuvažiavo kelioms dienoms visko suderinti. Paskui išvažiavo į miestą. Aplanko juos savaitgaliais. Taip yra iki šiol. Manau, kad susitarimas ilgalaikis. Jie labai mieli — Frenko brolis ir jo žmona. Nuostabūs žmonės, tikrai, labai geri vaikams. Na, žinoma, jie daug vyresni, ir viskas.

— Manau, kad nematėme Frenko nuo kovo, ar kada tai buvo. Buvo atvažiavęs galutinai parduoti namą. Žinoma, tada jį susitikote. Praleido su mumis porą dienų. Ilgai kalbėjomės. Tada papasakojo apie jam paliktą raštelį. Kalbėjo, kad, jei tą naktų nebūtų radęs raštelio, tikriausiai būtų nusižudęs.

Vorenas Breisas atkosėjo skreplį ir nurijo. Lėtakalbis, pypkę įsikandęs vyras retėjančiais plaukais ir nederančiomis minkštomis vaikiškomis lūpomis. Dirbo mieste, valdymo konsultavimo firmoje. Darbą apibūdino kaip tinkamą, jo žodžiais tariant, analitinei jo proto pakraipai.

— Žinote? Tai tikrai, — patylėjo, apžiūrėjo iš šlapio pypkės kandiklio vingiuojančią dūmų sruogelę, — tikrai priverčia sustoti ir susimąstyti.

— Na, o kaip jis atrodė? — teiravosi Nensė Breis. — Ar atrodė, na, ar atrodė susitaikęs?