Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Milė atsiduso, patempė žemyn sijoną, vienu nerangiu judesiu pasikišo kojas po pagalvėle.

— Na, jis numetė daug svorio. Bet, manau, nepaisant to, atrodė gana gerai. Užsiminė, kad psichoterapija labai padeda, truputį pasipasakojo. Kalbėjo apie darbą, lyg ir turi kitą darbą? Šiek tiek dirba Noksui, bet naujoje struktūroje, ar kažkas panašaus? Tos dalies beveik nesupratau. Mielasis, kaip vadinasi jo naujas darbas?

— Barto Poloko susivienijimas.

— Aky taip, — pareiškė Vorenas Breisas, — jie įsikūrę Penkiasdešimt devintosios ir Medisono sankryžoje. Labai įdomi nauja firma, tiesą sakant. Savotiški viešieji ryšiai elektronikos srityje. Pradėjo su Nokso sąskaita, dabar, spėju, turi ir kitų užsakymų. Jie tikrai dar keletą metų turėtų kilti.

— Na, — tęsė toliau Milė, — bet kuriuo atveju, atrodė užsiėmęs. Ir atrodė — ak, manau, „linksmas“ — netinkamas žodis, bet panašu į tai. Tikrai jaučiau, kad jo požiūris drąsus. Labai drąsus.

Šėpas rado pretekstą pasišalinti į virtuvę, suvapėjęs, kad reikia papildyti taures. Trankė ir barškino ledo kubelių padėklą, stengdamasis užgožti Milės balsą. Kodėl ji, po galais, kuria tokią muilo operą? Jei negali papasakoti, kaip buvo iš tikrųjų, ir žmonėms, kurie tikrai nori klausytis, kodėl, po velnių, apskritai pasakoti? Drąsus! Kokia asiliška beprasmybė...

Pamiršo svečius, o gal staiga nusprendė, kad jie gali savo prakeiktus gėrimus pasiimti ir patys. Įsipylė sau ko stipresnio ir, tyliai užvėręs durys, išnyko galinio kiemo tamsoje.

Drąsus! Kokia čia nesąmonė? Kaip žmogus gali būti drąsus, jei jis tiesiog negyvas. Kai buvo atvažiavęs kovo mėnesį, Frenkas atrodė vaikščiojantis, kalbantis, besišypsantis negyvėlis.

Iš pirmo žvilgsnio, lipantis iš automobilio, atrodė panašiai kaip anksčiau, tik švarkas kabojo laisviau. Vilkėjo kitaip — norint sumažinti laisvumą, užsegta ne tik vidurinė, bet ir viršutinė švarko saga. Bet išgirdus balsą: „Sveika, Mile. Gera tave matyti, Šėpai“, pajutus sausą rankos paspaudimą, galima buvo suprasti, kad gyvenimas jį apleido.

Buvo velniškai švelnus! Sėdėjo, lygino kelnių raukšles ant kelių, valėsi mažytes pelenų dulkeles. Taurę gėrimo dėl saugumo prilaikė sulenktu mažuoju piršteliu. Juokėsi kitaip — švelniai, nenatūraliai kikeno. Nieko nedarė iš tikrųjų: juokėsi ar verkė, prakaitavo, valgė, girtėjo, jaudinosi, net gynė savo nuomonę kažkaip netikroviškai. Dėl Dievo, atrodė kaip žmogus, prie kurio gali prieiti, pastumti, paspirti, o jis gulėtų ir atsiprašinėtų, kad pasimaišė tavo kelyje. Kai galų gale pradėjo pasakoti apie tą raštelį: „Nuoširdžiai manau, būčiau nusižudęs, jei nebūtų raštelio“, vos galėjai susilaikyti nepasakęs: „Kokia nesąmonė! Vileri, tu bjaurus melagis! Niekada nebūtum išdrįsęs“.

Viskas dar blogiau. Jis buvo nuobodus. Turbūt ilgiau nei valandą kalbėjo apie kvailiausią savo darbą. Vienas Dievas težino, kiek dar valandų — apie kitą mėgstamą dalyką: „Mano analitikas tą, mano analitikas aną“. Frenkas virto vienu tų žmonių, kurie visą laiką nori pasakoti apie savo psichoanalitiką. „Sakau, galvoju, kad jau artėjame prie ištakų. Niekada anksčiau rimtai nesusimąstydavau apie savo santykius su tėvu...“ Kristau! Štai kas nutiko Frenkui. Štai ką turi žinoti, jeigu tikrai rūpi, kaip viskas pakrypo..

Šepas gurkštelėjo viskio, per šlapią stiklinės dugną įžvelgė susiliejusį mėnulį ir žvaigždes. Pasuko namo link, tačiau negrįžo. Teko apsisukti ir eiti į tolimąjį vejos pakraštį. Suko mažyčius ratus aplink. Verkė.

Oras dvelkė pavasariu. Kvepėjo žemė ir gėlės. Beveik lygiai metai nuo „Tikrų aktorių“ pasirodymo. Prisiminęs „Tikrus aktorius“, negalėjo neprisiminti Eiprilės Viler: vaikščiojimo scenoje, šypsenos, jos balso skambesio (Ar norėtum, kad tave mylėčiau?). Visa tai prisiminęs, Šepas negalėjo sau nieko padaryti, tik braidžiojo po žolę ir verkė. Vargšas, nelaimingas kūdikis, dantimis sukandęs kumštį, o krumpliais tekėjo šiltos ašaros.

Verkti buvo taip gera ir malonu, jog kurį laiką net nebandė liautis. Paskui suvokė, kad palengva skatina kūkčiojimą perdėtai krūpčiodamas. Susigėdęs pasilenkė, atsargiai padėjo gėrimą ant žolės, išsiėmė nosinę ir išsipūtė nosį. Verksmo esmė — liautis, kol dar nenuvalkiojai. Liūdesio esmė panaši. Dera nustoti liūdėjus, kol liūdesys dar sąžiningas, kol ką nors reiškia. Tokius dalykus labai lengva iškraipyti. Jei nesiliausi, pasakojime atsiras savų pagraudenimų ir pagražinimų, sentimentaliai šypsosies ar net pradėsi sakyti, kad Frenkas drąsus. Po galais, kam to reikia?

Kai Šepas su pilnomis taurėmis grįžo kambarin, Milė, vis pagražindama, tebekalbėjo. Buvo priartėjusi prie situacijos vertinimo. Nuoširdžiai palinkusi į priekį, alkūnėmis rėmėsi į truputėlį praskėstus raukšlėtus kelius.

— Ne, bet tikrai manau, kad ta patirtis mus suartino, — tęsė, — kalbu apie Sepą ir save. Ar ne, mielasis?

Abu Breisai, atsisukę į Sepą, nebyliai pakartojo jos klausimą. „Ar ne? Nagi, ar ne?“

Žinoma, Šepas negalėjo pasirinkti:

— Tikrai, taip. Tikrai suartino.

Juokingiausia, kad jis staiga suvokė, jog tikrai taip galvoja. Lempos šviesoje žiūrėjo į Milę, tą kvailoką susiglamžiusią moterį, ir žinojo, kad sako tiesą. Nes, po velnių, ji gyva, tiesa? Jeigu dabar prieitų prie kėdės, paliestų jai sprandą, ji užsimerktų ir nusišypsotų, argi ne? Velniai griebtų, tikrai nusišypsotų. Breisai išeis namo, ir su Dievo padėjimu įveiks nelengvą kelią. Milė nerangiai bruzdės virtuvėje, berdama kaip iš rašto („O, jie man taip patinka, o tau?“) išplaus indus ir nueis miegoti. Rytą vėl atkūprins, vilkėdama suplyšusiu chalatu, prisigėrusi miego, apelsinų sulčių, sirupo nuo kosulio ir išsivadėjusio dezodoranto kvapų. Gyvenimas tęsis.

Ponia Givings po Eiprilės mirties išgyvenusi šoką ir skausmą, pamažu atsigavo.

Iš pradžių ją užvaldė kaltės jausmas. Negalėjo kalbėti nė su kuo, net su Hovardu. Žinojo, kad Hovardas ar bet kuris kitas žmogus tvirtintų, jog čia nelaimingas atsitikimas. Niekas negali už tai atsakyti. Paguodos visai nenorėjo. Niekaip neblėso prisiminimas apie iš Vilerių išvažiuojantį greitosios pagalbos automobilį tuo metu, kai ponia Givings skubėjo su gerai surepetuotais atsiprašymais („Eiprilė, dėl vakar. Jūs abu buvote nuostabūs. Bet niekada nebeprašysiu jūsų to išgyventi dar kartą. Mes su Hovardu nutarėme, kad dabar Džono sunkumai yra anapus mūsų...). Paskui, tą popietę — mažosios ponios Kempbel telefonu praneštos naujienos. Jas išgirdusi ponia Givings taip giliai ir nuoširdžiai sau priekaištavo, kad beveik jautė malonumą. Paskui visą savaitę sirgo.

Štai kuo pavirto geri ketinimai. Bandydama mylėti savo sūnų, paskatinai mirčiai kitą motiną.

— Turbūt pasakysite, kad nėra jokio ryšio, — aiškino Džono psichiatrui, — bet atvirai, gydytojau, jūsų nuomonės nė neklausiu. Paprasčiausiai noriu pasakyti, kad niekada nebesvarstysime Džono kontaktų su išoriniu pasauliu galimybės. Visiškai nesvarstytina.

— Mm, — atsiliepė gydytojas, — taip, žinoma, tokius dalykus, ponia Givings, dera spręsti jums ir ponui Givingsui.

— Žinau, kad jis serga, — kalbėdama ponia Givings ėmė šniurkščioti, ašaros užplūdo akis, — žinau, kad serga ir reikalauja gailesčio, bet jis labai destruktyvus, daktare. Neįmanomai destruktyvus.

— Mm. Taip.

Vėliau savaitinius vizitus apribojo vidiniu laukiamuoju prie Džono palatos. Atrodė, kad jam nesvarbu. Kartkartėmis pasiteiraudavo apie Vilerius, bet tėvai, žinoma, nieko neužsiminė. Prieš Kalėdas leido sau nelankyti sūnaus dvi ar tris savaites, paskui pasimatymus suretino iki karto per mėnesį.