Ричард Йейтс - Nerimo dienos

— Sveika, mažyte. Kas? Klausyk, nusiramink. Kas ligoninėje? Kada? O, Jėzau!

Nepaprasta, nes pirmą kartą per savaitę pajuto pasitikėjimą savo jėgomis. Užpakalis lengvai nusileido ant veltinio kėdės kilimėlio, kojas parietė po kėde. Prie skruosto viena ranka prispaudė telefono ragelį, kita laikė mechaninį pieštuką — įsitempęs, tvirtas desantininkas, pasiruošęs veikti.

— Sekundę nurimk, — paliepė žmonai. — Ar jau skambinai į ligoninę? Brangioji, tai reikia padaryti pirmiausia , prieš skambinant Frenkui... Gerai, gerai, žinau, kad tu labai nusiminusi. Aš paskambinsiu, viską sužinosiu, tada paskambinsiu jam. Dabar klausyk, nusiramink, girdi mane?

Pieštuku ant juodraščio nubrėžė kelias visiškai lygiagrečias linijas.

— Gerai. Ir, dėl Dievo, neleisk vaikams suprasti, kad kažkas negerai. Mūsų vaikams ar jų vaikams... gerai... gerai. Paskambinsiu tau.

Telefonu pasakė ligoninės numerį ir labai spėriai prasibrovė per komutatoriaus sumaištį. Atmetė tuos balsus, kurie negalėtų padėti, nutaisė teisingą greitą komanduojančio pasiteiravimo toną ir kalbėjo su tais, kurie galėjo būti naudingi.

— ...skubiai operuojama, kas?.. Na, bet klausiu, gydoma nuo ko?.. O, sakote, persileidimas. Na, klausykite, ar galite pasakyti, kaip ji?.. Suprantu. Ar žinote, kiek užtruks... Daktaras, koks?

Rašant gydytojo pavardę, pieštukas šokinėjo ir krutėjo.

— Gerai. Dar vienas dalykas. Ar jau kas nors pranešė jos vyrui?.. Gerai. Ačiū.

Dar labiau susikūprinęs prie telefono susisiekė su Nokso verslo mašinomis Niujorke.

— Prašau poną Frenką Vilerį... Jis kur? Na, tada pakvieskite iš konferencijos. Tai neatidėliotina.

Tik tada, belaukiant, vidurius sutraukė nerimas. Frenkas ištarė į ragelį sukrėstu, netvirtu balsu:

— O, Dieve.

— Ne, palauk, klausyk, Frenkai. Nusiramink, vaikine. Kiek žinau, jai viskas gerai. Tai viskas, ką man pasakė. Dabar klausyk. Šok į pirmąjį traukinį, į Stamfordą, aš tave ten pasitiksiu. Nulėksime į ligoninę per penkias minutes... Gerai, tuojau pat atsijungiu. Gerai, Frenkai.

Bėgdamas visu greičiu, Šepas vilkosi plazdantį švarką. Jautė, kad pakili nuotaika grįžta kartu su pro ausis švilpiančiu vėju. Senas kovos pojūtis, kad darai kaip tik tai, ko reikia. Greitai ir gerai. Kai kiti situacijos elementai nekontroliuojami.

Stotyje laukdamas traukinio vėl paskambino Milei (ji nurimo) ir į ligoninę (nebuvo jokių naujienų). Paskui vaikščiojo pirmyn atgal platforma, kišenėje žvangindamas monetas, ir kartojo: „Greičiau, greičiau“. Ši netinkama ramybės valandėlė irgi buvo kaip karas — skubėti ir laukti. Staiga atvažiavęs traukinys sudrebino platformą. Persimainęs Frenkas laikėsi įsitvėręs turėklų, šoko, vos neišsitiesė kniūbsčias ir pasileido bėgti Sepo link, paklaikusiomis akimis ir plasnojančiu kaklaraiščiu.

— Gerai, Frenkai, — jie jau skuodė stovėjimo aikštele vienas šalia kito, dar net nesustojus traukiniui, — automobilis štai čia.

— Ar ji dar vis... ar jie dar vis?

— Tas pats, kaip ir prieš tai, kai tau skambinau.

Kol pro transporto srautą lėtai brovėsi iki ligoninės, nesikalbėjo. Šepas nebuvo tikras, ar suvaldytų balsą, jeigu pabandytų prašnekti. Nuo to, kaip atrodė Frenko akys, kaip jis susirietęs virpėjo sėdynėje, Sepą apėmė baimė. Žinojo, kad visos jo veiklos galimybės tuoj pasibaigs. Užvažiavęs į paskutinę kalvą prie to bjauraus rudo pastato, pasijuto ištiktas visiško bejėgiškumo.

Kai lėkė pro tyliai varstomas duris su užrašu ĮĖJIMAS LANKYTOJAMS, kai užkimę ir mikčiojantys stovėjo prie informacijos stalelio, kai leidosi koridoriumi skubriu sportiniu ėjimu tarsi varžovai lenktynėse, Sepo mintys tapo išganingai neryškios. Jam visada taip nutikdavo kovos metu — blausus apsauginis vidinis balsas kartodavo: „Viskas netikra, netikėk“.

— Ponia kokia? Ponia Viler? — paklausė apkūni, strazdanota seselė koridoriaus gale, mirksėdama virš sterilios kaukės. — Kalbate apie skubų atvejį? Na, dar nežinau . Bijau, kad negaliu... — neramiai pažvelgė į uždaras duris. Virš jų švietė raudona lemputė. Frenkas staigia šoko durų link. Ji nubindzino iš paskos, tarsi norėdama, jeigu prireiks, jį jėga sulaikyti. Bet Šepas pačiupo už rankos ir sugrąžino seselę atgal.

— Ar jis gali užeiti? Jis jos vyras.

— Ne, tikrai negali.

Jos akys išsiplėtė nuo atsakomybės jausmo. Bet galų gale nenoriai pati sutiko įeiti vidun ir pasikalbėti su gydytoju. Po minutės pasirodė pats gydytojas, lieknas, sutrikęs vyriškis suglamžytu chirurginiu chalatu.

— Kuris iš jūsų ponas Vileris? — paklausė.

Paėmė Frenką už parankės ir pasivedėjo šalin privataus pokalbio.

Šepas, pagarbiai išlaikydamas atstumą, leidosi vidinio balso įtikinamas, jog negali būti nė kalbos, kad Eiprilė miršta. Žmonės taip nemiršta — tokio apsnūdusio koridoriaus gale, tokią popietę. Jeigu ji merdėtų, šis prižiūrėtojas taip ramiai nestumdytų savo plaušinės šluotos linoleumu ir tikrai neniūniuotų. Ir radijas taip garsiai negrotų palatoje už kelių durų. Jeigu Eiprilė Viler merdėtų, tikrai skelbimų lentoje nebūtų to skelbimo apie personalo šokius („Pramogos! Atsigaivinimas!“), tos pintos kėdės taip nestovėtų prie stalelio su tvarkingai išdėliotais žurnalais. Ką, po velniais, jie tikisi, kad darysi? Atsisėsi, sukryžiuosi kojas ir vartysi Life , kai tuo metu kas nors miršta? Žinoma, ne. Šioje vietoje gimsta kūdikiai. Arba labai paprasti eiliniai persileidimai sutvarkomi akimirksniu. Čia tu lauki ir jaudiniesi, kol sužinai, kad viskas gerai. Tad išeini, išgeri ir trauki namo.

Pabandymui atsisėdo į vieną pintų kėdžių. Po ranka pasitaikė U. S. Camera. Pavartė, gundomas noro paimti ir peržiūrėti nuogų moterų nuotraukas. Tačiau vėl pašoko ant kojų, žengė keletą žingsnių pirmyn ir vėl atgal. Nepatogu, bet prireikė į tualetą. Skausmas pūslėje buvo toks staigus ir veriamas, kad Šepas susijaudino, kiek laiko truks, kol suras kelią į tualetą ir atgal.

Bet daktaras vėl įėjo į vidų, o Frenkas stovėjo vienas ir rankos kraštu trynė smilkinį.

— Jėzau, Šepai, pusės žodžių, kuriuos jis pasakė, nesupratau. Minėjo, kad vaisius jau buvo išėjęs, kai ją čia atvežė. Turėjo operuoti, nes reikėjo išimti, kaip ten vadinasi, placentą. Išėmė, tik dabar ji vis dar kraujuoja. Sakė, kad prarado kraujo dar prieš greitajai atvažiuojant.

Dabar jie bando sustabdyti. Pasakė dar daugybę nesuprantamų dalykų apie kapiliarus, ir kad ji dabar be sąmonės. Jėzau.

— Frenkai, gal minutei prisėstum?

— Ir daktaras taip sakė. Kodėl, po velnių, turėčiau sėdėti?

Taigi jie liko stovėti. Klausėsi tylaus prižiūrėtojo niūniavimo ir ritmingo šluotos dunksėjimo į sieną. Retkarčiais guminiais padais dusliai pradunksėdavo ir prašiugždėdavo seselė. Kartą Frenkas sugebėjo sukoncentruoti žvilgsnį į be galo draugiškai ir mandagiai Sepo pasiūlytą cigaretę.

— Cigaretę, bičiuli? Šaunuolis. Prašau. Turiu degtuką, — padrąsintas geros nuotaikos savo balse, Šėpas pasiūlė, — žinai, ką, Frenkai, atnešiu mums po puodelį kavos.

— Nereikia.

— Ne tai ne. Gerai. Užtruksiu tik minutėlę.

Spruko koridoriumi už kampo, kitu koridoriumi, kol rado vyrų tualetą. Virpėdamas stovėjo ir beveik verkšleno, palengva mažėjant spaudimui pūslėje. Išėjęs į koridorių, pasiklausė kelio į bufetą. Buvo toli, pastato gale ir vadinosi „Svetingumo parduotuve“. Skubiai peržiūrėjo žaislus, apskritus keksus, žurnalus, užsisakė du puodelius kavos. Atsargiai, kad nenusiplikytų pirštų laikydamas du karštus popierinius puodelius, pasuko atgal prie reanimacijos skyriaus. Tačiau paklydo. Visi koridoriai atrodė panašiai. Nužingsniavo vienu iki pat galo, kol suprato, kad eina ne ta kryptimi. Ilgai užtruko, kol rado kelią atgal. Niekada nepamirš, ką veikė — tipeno koridoriais nešinas dviem kavos puodeliais, šypsodamas kvaila, klausiama šypsena, — štai, ką veikė Šėpas Kempbelas, kai mirė Eiprilė Viler.