Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Po akimirkos ant popierinės servetėlės jau piešė diagramą, vaizduojančią dvigubų skaitmeninių impulsų judėjimą kompiuterinių mazgų schemoje.

— O, suprantu. Bent jau manau, kad suprantu, taip. Tai tikrai savotiškai įdomu, tiesa? — pasiteiravo moteris.

— Ak, na, aš nežinau. Taip, manau, kad tai kažkaip, savotiškai įdomu. Žinoma, daug apie tai nežinau, tik pagrindinę idėją.

— Visada taip sakai. Lažinuosi, kad iš tikrųjų žinai daugiau negu manai. Šiaip ar taip, aiškini gerai.

— O?

Pajuto, kaip nukaito besišypsantys skruostai. Nuleido akis ir įsidėjo pieštuką į vidinę šiugždančio gabardino kostiumo kišenę.

— Na, ačiū, — baigė gerti antrąjį puodelį kavos, — manau, kad verčiau judėsiu.

Eiprilė taip pat atsistojo, išsilygino sijoną.

— Paklausyk, Eiprilė, vis dėlto buvo puiku, — Frenkui suspaudė gerklę. Jautė, kad tuoj pravirks, bet pavyko susilaikyti. — Pusryčiai buvo šaunūs, — paaiškino mirksėdamas. Tikrai. Nežinau, ar kada nors esu šauniau pusryčiavęs.

— Ačiū, — atsakė žmona. — Malonu. Man irgi patiko.

Ar galėjo dabar taip išeiti? Nieko nepasakęs? Eidamas prie durų žiūrėjo į ją ir svarstė, ar turėtų pasakyti: „Negaliu apsakyti, kaip bjauriai jaučiuosi dėl vakar“ arba: „Aš tikrai tave myliu“ ar kažką panašaus? Ar geriau nerizikuoti ir nepradėti iš naujo? Dvejojo. Atsisukęs į ją pajuto, kad jo burna įgauna netikusią formą.

— Tai tu tikrai... — pradėjo, — tu tikrai nejauti man neapykantos, nieko?

Eiprilės akys liko gilios ir rimtos. Atrodė, kad jai malonu, jog paklausė. Tarsi tai būtų vienas tų klausimų, į kuriuos gali tvirtai atsakyti. Papurtė galvą.

— Ne. Žinoma, ne.

Palaikė atidariusi jam duris.

— Geros dienos.

— Ačiū. Ir tau.

Lengva buvo nuspręsti, ką daryti toliau. Neliesdamas pradėjo lėtai, kaip koks filmo aktorius, lenktis prie jos lūpų.

Jam priartėjus, Eiprilės veidas išdavė akimirkos nuostabą ar dvejonę, bet paskui sušvelnėjo. Prisimerkė, tapo aišku, kad nors trumpas, bet bus abipusis švelnus bučinys. Tik po bučinio palietė jos ranką. Galų gale, ji velniškai gerai atrodanti mergina.

— Tada gerai, — dusliai ištarė, — iki pasimatymo.

Septintas skyrius

EIPRILĖ DŽONSON VILER atsitraukusi stebėjo savo vyro veidą. Jautė lengvą rankos paspaudimą, girdėjo jo žodžius, nusišypsojo jam.

— Iki pasimatymo, — atsiliepė.

Sekė žvilgsniu, stovėdama ant virtuvės laiptų, apsiglėbusi rankomis nuo ryto vėsos. Stovėjo, kol Frenkas užvedė variklį ir riaumodamas išvažiavo į saulės nušviestą kelią. Paraudęs jo veidas, atsuktas į galą ir stebintis, kaip rieda automobilis, neatskleidė nieko kita, tik rimtumą vyro, kuriam atleistinas pasididžiavimas dėl to, kad žino kaip tinkamai atbulam nusileisti nuo kalvos. Eiprilė išėjo į saulėtą vietą priešais garažą ir palydėjo jį akimis. Stebėjo, kaip aplamdytas senas Fordas toldamas vis mažėja ir mažėja. Išvažiavimo gale, kai suko į kelią, saulės atspindys ant priekinio stiklo užtemdė Frenko veidą. Ji vis tiek pakėlė ranką ir pamojavo, jeigu Frenkas atsisuktų. Kai automobiliui išriedėjus į tiesiąją veidas vėl tapo įžiūrimas, buvo aišku, kad vyras ją matė — linksėjo ir šypsojosi, tvarkingas ir patenkintas, gabardino kostiumu, ryškiais baltais marškiniais ir tamsiu kaklaraiščiu. Linksmai pamojo atsakydamas ir nuvažiavo.

Eiprilė šypsojosi. Grįžo į virtuvę, nurinko pusryčių indus ir sudėjo į garuojančią plautuvę, pilną pamuilių. Vis dar šypsojosi. Net kai pamatė popierinę servetėlę su kompiuterio diagrama, šypsena neišnyko. Ji tik ištįso ir virpėdama pavirto sustingusia grimasa. Skaudančioje gerklėje kilo spazmai, prasiveržė ašaros ir riedėjo skruostais taip greitai, kad vos spėjo šluostytis.

Įsijungė radiją, kad grotų muzika ir ramintų nervus. Kol baigė plauti indus, vėl jautėsi gerai. Naktį per daug rūkė, skaudėjo dantenas. Virpėjo rankos, širdis plakė smarkiau negu įprasta, jei ne, jaustųsi gerai.

Ištiko šokas, kai radijo pranešėjas pasakė: „Aštuonios keturiasdešimt penkios“. Atrodė, kad jau vidurdienis ar ankstyva popietė. Saitu vandeniu nusiprausė veidą, keletą kartų giliai įkvėpė, bandydama sulėtinti širdies plakimą. Tada užsidegė cigaretę ir įsitaisė prie telefono.

— Alio, Milė?.. Sveika. Viskas gerai?.. Mano balsas skamba kaip?.. Ak. Na, ne, tiesą sakant, nesijaučiu geriau. Dėl to iš tikrųjų ir skambinu... Ar tikrai neprieštarauji? Sakau, gal ne visai nakčiai. Gal Frenkas šį vakarą norės užsukti ir pasiimti. Priklausys nuo to, kaip viskas eisis. Bet manau, geriau palikime atvirą, jeigu kas... Mile, nuostabu iš tavo pusės, labai vertinu... O, ne aš tikra, kad nieko rimta. Tai tik, žinai, vienas tų... Tada gerai. Pabučiuok juos nuo manęs. Pasakyk, kad vienas iš mūsų užsuks jų pasiimti arba šį vakarą, arba rytoj... Ką?.. Ak, na, ne, jeigu žaidžia lauke. Nešauk.

Cigaretė sulūžo ir suplyšo į gabalėlius jai tarp pirštų. Leido jai kristi į peleninę, abiem rankomis spaudė ragelį.

— Tik, žinai, abu pabučiuok nuo manęs, pasakyk, kad myliu ir pasakyk jiems, žinai... Gerai, Mile. Ačiū.

Sunkiai pavyko padėti telefono ragelį. Vėl verkė. Norėdama susitvardyti užsidegė kitą cigaretę, bet užspringo, turėjo eiti į vonią. Ilgai ten stovėjo sausai žiaukčiodama, net vėliau, kai atsikratė to, ką buvo suvalgiusi per pusryčius. Paskui dar kartą nusiprausė, išsivalė dantis. Laikas pradėti.

„Ar gerai apgalvojai, Eiprilė? — klausdavo teta Klerė, iškėlusi stambų, artrito susuktą smilių, — gerai neapgalvojusi nieko nesiimk. Paskui stenkis atlikti kuo geriau“.

Pirmiausia reikėjo sutvarkyti namus. Ypač stalą. Vakar naktį prie jo sėdėdama stengėsi viską apgalvoti ir paliko netvarką. Pilnutėlė peleninė, atidaryta rašalinė, aplinkui apibarstyta pelenais. Kavos puodelis su pridžiūvusiu rudu žiedu. Tereikėjo atsisėsti prie stalo, uždegti lempą, ir vėl grįžo šiurkštus suniokotas ankstyvų valandų skonis.

Šiukšlių dėžėje sugniaužti ir suglamžyti gulėjo visi nepavykę bandymai parašyti laišką. Paėmė vieną, atvertė, išlygino, bet iš pradžių negalėjo skaityti. Tik stebėjosi, koks neįskaitomas, juodas ir piktas atrodo jos braižas, kaip preciziškai tiksliai priplotų uodų eilės. Paskui dalis laiško, antroji lapo pusė patraukė dėmesį:

...tavo baili saviapgaulė apie „meilę“, kai tu puikiai, kaip ir aš, žinai, kad tarp mūsų jos niekada nebuvo . Tik panieka ir nepasitikėjimas bei siaubinga liguista priklausomybė nuo vienas kito silpnybių. Štai kodėl. Štai kodėl aš negalėjau liautis juokusis, kai tu pasakei apie nesugebėjimą mylėtu Štai kodėl negaliu pakęsti, kai tu mane lieti . Štai kodėl niekada nebepatikėsiu tuo, ką tu galvoji, jau nekalbant apie tai, ką tu sakai ...

Nenorėjo skaityti toliau, nes žinojo, kad neverta. Jis buvo silpnas nuo neapykantos, kaip ir kiti nepavykę laiškai, gulintys ant kitų suglamžytų popierių. Visus reikia sudeginti.

Iki penktos valandos ryto. Ar tikrai gali būti, jog vos prieš keturias valandas ji liovėsi bandžiusi parašyti laišką? Prisivertė atsikelti nuo stalo. Nuo nuovargio skaudėjo visą kūną. Prisileido pilną vonią šilto vandens, ilgai labai ramiai, kaip pacientas terapijos metu, gulėjo panirusi. Paskui jautėsi išsiblaškiusi ir labai nurimusi. Nuėjo į miegamąjį apsirengti. Ten ant nugaros gulėjo jis.

Ankstyvo rytmečio melsvoje šviesoje, jo vaizdas, sudribusio ir susisukusio, susiraukšlėjusiais sekmadienio sportiniais drabužiais Frenko šokiravo, tarsi lovoje būtų radusi nepažįstamą žmogų. Kai atsisėdo viskio dvoke pažiūrėti į jo išraudusį miegantį veidą, pradėjo suprasti tikrąją šoko priežastį. Tai buvo daug daugiau negu supratimas, kad jo nemyli. Ji negalėjo, ji turbūt negalėjo jo nekęsti. Kaip kas nors galėtų jo nekęsti? Jis buvo, na, jis buvo Frenkas .