Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Įėjęs į virtuvę sutelkė visą dėmesį ir nuožmiai stebėjo Eiprilę per langą. Stovėjo, pasilenkė, galų gale atsisėdo. Toliau nuo lango, šešėlyje, kad nepastebėtų.

Atrodė, kad ten, viršuje, ji nieko neveikia. Ir toliau stovėjo atsirėmusi prie medžio, kol nusileido sutemos ir buvo sunku įžiūrėti. Gelsvai blykstelėjo prisidegama cigaretė. Paskui, kol rūkė, buvo matyti mažytė judanti rausva žarijėlė. Kai užgeso, miškas pasinėrė į visišką tamsą.

Frenkas atkakliai stebėjo tą vietą tarp medžių, kol blyški jos figūra nustebino pasirodžiusi daug arčiau. Eiprilė žingsniavo veja. Vos spėjo prieš jai įeinant dingti iš virtuvės. Paskui, pasislėpęs svetainėje, klausėsi, kaip ji pakelia telefono ragelį ir surenka numerį.

Balsas normalus ir ramus.

— Alio, Mile? Sveika... Ak taip, neseniai išvyko. Klausyk, svarsčiau, ar galėčiau paprašyti paslaugos. Jaučiuosi nekaip, gal gripas, kažkas tokio. Frenkas pervargęs. Gal labai neprieštarautum, jei vaikai liktų nakčiai?.. Ak, nuostabu, Mile, ačiū... Ne, nesivargink, jie abu vakar išsimaudė vonioje... Na, žinau, jiems irgi patiks. Pas jus jie visad nuostabiai praleidžia laiką... Gerai, puiku. Paskambinsiu iš ryto.

Tada įėjo į svetainę ir uždegė šviesas. Sprogstamas spindesys privertė abu sumirksėti ir prisimerkti. Pirmiausia Frenkas sumišo. Ji taip pat atrodė sutrikusi, kol perėjo kambarį ir nusisukusi atsigulė ant sofos.

Praeityje, jeigu nutikdavo kažkas panašaus, Frenkas išeidavo, užvesdavo automobilį ir važiuodavo mylių mylias. Sustodavo prie mėlynai ir raudonai apšviestų barų, pažerdavo pinigus ant šlapių prekystalių. Niūriai klausydavosi ilgų girtų padavėjų ir statybininkų pokalbių. Grodavo žvangančių automatinių patefonų plokšteles ir vėl vairuodavo. Lėkdavo dideliu greičiu, rydamas naktį, kol galėdavo užmigti.

Šią naktį nebuvo tam pasirengęs. Bėda ta, kad niekada anksčiau nėra buvę taip, kaip šiandien. Frenkas fiziškai nepajėgė išeiti ir užvesti automobilį, jau nekalbant apie vairavimą. Keliai nutirpo, galva gaudė, jautė romų dėkingumą saugančiam namo kiautui. Šiuo metu galėjo tik nueiti į miegamąjį ir vėl užsidaryti. Vis dėlto, nepaisant visos nevilties, užteko sveikos nuovokos pasiimti viskio. Atėjo naktis su siaubingais ir labai ryškias sapnais. Drybsojo su drabužiais ir prakaitavo. Kartais pabusdamas ar sapnuodamas, kad pabudo, manė girdįs Eiprilę vaikščiojant po namus. Paskui, prieš rytą, galėtų prisiekti, kad pramerkęs akis pamatė ją, sėdinčią šalia ant lovos krašto. Sapnavo ar ne?

— Ak, mažyte, — sušnibždėjo sutrūkinėjusiomis ir sutinusiomis lūpomis. — Ak, mano mažyte, neišeik. — Pasiekęs paėmė už rankos, — ak, prašau, pasilik.

— Š-š-š. Viskas gerai, — atsiliepė žmona ir suspaudė jo pirštus, — viskas gerai, Frenkai. Miegok.

Eiprilės balso skambesys ir rankos vėsumas suteikė tokią stebuklingą ramybę, kad jam neberūpėjo, ar tai sapnas. Tiek pakako, kad vėl paskęstų miege, šį kartą, laimei, be sapnų.

Tikrasis pabudimas atėjo su ryškiu geltonu skausmu. Beveik neturėjo laiko pagalvoti, kad šiandien nepajėgia keliauti į tarnybą. Prisiminė, kad privalo, nes šiandien bandomosios konferencijos diena. Tirtėdamas prisivertė atsikelti ir nueiti į vonią. Čia romiai ištvėrė dušo ir skutimosi išbandymus.

Rengiantis nelogiška, beprotiška viltis privertė smarkiau plakti širdį. Jeigu tai buvo ne sapnas? Jeigu ji iš tikrųjų įėjo, sėdėjo ant lovos ir taip su juo kalbėjosi? Kai įėjo į virtuvę atrodė, kad jo viltis pasitvirtino. Virtuvė atrodė stulbinamai.

Stalas rūpestingai padengtas pusryčiams. Dviem. Virtuvė užlieta saulės šviesos ir kavos bei šoninės aromato. Eiprilė stovėjo prie viryklės, vilkėjo nauja nėščiosios suknele. Pažiūrėjo į jį ir droviai nusišypsojo.

— Labas rytas, — pasisveikino.

Frenkas norėjo atsiklaupti ir apkabinti jos šlaunis, bet susilaikė. Kažkas pakuždėjo, galbūt šypsenos drovumas, turbūt verčiau nedaryti nieko panašaus. Geriau prisijungti prie jos žaidžiamo žaidimo. Keisto, įmantraus apsimetimo, kad vakar nieko neįvyko.

— Labas rytas, — atsakė vengdamas jos žvilgsnio.

Atsisėdęs išsilankstę servetėlę. Neįtikėtina. Po barnio nė vienas rytas nebuvo toks lengvas kaip šis. Vis dėlto nė vienas barnis, pagalvojo gurkštelėdamas kavos, nebuvo toks baisus kaip šis. Ar gali būti, kad pagaliau išsiaiškino iki galo? Turbūt taip atsitiko, kai iš tikrųjų nebebuvo ko pasakyti. Nei kandžiai, nei atlaidžiai. Gyvenimas išsprendė, reikia eiti toliau.

— Tikrai nuostabus rytas, ar ne? — prakalbo.

— Taip, nuostabus. Norėtum plaktos kiaušinienės ar keptų kiaušinių?

— Ak, iš tikrųjų nesvar... Na, taip, plaktos, manyčiau. Jeigu nesunku.

— Puiku. Aš irgi plaktos.

Netrukus draugiškai sėdėjo vienas priešais kitą prie šviesaus stalo. Tyliai pasikeisdavo mandagumo frazėmis perduodami sviestu apteptą skrebutį. Iš pradžių Frenkas nedrįso valgyti. Jautėsi taip, kaip pirmą kartą, būdamas septyniolikos metų, nusivedęs merginą pietų. Kai net mintis apie maisto įsidėjimą į burną ir kramtymą tiesiai prieš ją, atrodė nedovanotinai nemandagi. Išgelbėjo tas pats, kaip ir tada — netikėtas suvokimas, kad yra nesuvaldomai alkanas.

Tarp kąsnių pastebėjo:

— Savotiškai miela dėl įvairovės pusryčiauti be vaikų.

— Taip.

Eiprilė nevalgė kiaušinienės. Frenkas pastebėjo, kad siekiant kavos puodelio, jos pirštai truputį virpa. Jei ne tai, būtų atrodžiusi visiškai šaltakraujiška.

— Pamaniau, kad šiandien tu tikriausiai norėsi gerų pusryčių, — prakalbo. — Turiu galvoje, kad tau šiandien gana svarbi diena. Ar ne šiandien konferencija su Poloku?

— Teisingai, taip.

Ji net tai prisiminė! Bet jis paslėpė džiūgavimą po nepritariama pusės lūpų šypsena, kuria naudojosi daugybę metų kalbėdamas apie Noksą, ir pareiškė:

— Didelio čia daikto.

— Na, — paprieštaravo Eiprilė, — manau, tas reikalas gana didelis . Bent jau jiems. Ką tiksliai, tavo manymu, turėsi daryti? Kol jie pradės siuntinėti į keliones? Niekada man nepasakojai.

Juokauja, ar ką?

— Nepasakojau? — perklausė. — Na, žinoma, aš pats dar nedaug žinau. Štai, koks reikalas. Manau, kad, kaip Polokas sako, dažniausiai turėsiu „numatyti tikslus“: sėdėsiu ir leisiu jam kalbėti, taip manau. Vaidinsiu, kad kai ką išmanome apie kompiuterius. Ir, žinoma, pagrindinė viso šio reikalo priežastis, bent jau aš manau , kad tai pagrindinė priežastis — Noksas tikriausiai ruošiasi pirkti vieną tų tikrai didelių kompiuterių, didesni negu 500 . Pasakojau?

— Ne. Nemanau.

Nuostabiausia tai, kad atrodė, jog ji iš tikrųjų nori viską išgirsti.

— Na, žinau vienas tų siaubingai didelių daiktų kaip Univac. Tokias mašinas naudoja oro prognozėms, rinkimų rezultatų numatymui bei panašiems dalykams. Toks daiktas kainuoja kelis milijonus, supranti. Jeigu Noksas pradės tokius gaminti, vieną dieną turės organizuoti visiškai naują reklamos kampaniją. Manau, kad būtent tai ir vyksta.

Atsirado keistas pojūtis, kad plaučiai išsiplėtė, o ore padaugėjo deguonies. Įtempti ir pakelti pečiai pagaliau nusileido ir ramiai atsirėmė į kėdės atkaltę. Ar taip jaučiasi kiti vyrai, kai pasakoja žmonoms apie savo darbą?

— ...iš esmės tai tik baisingai didelė, nežmoniškai greita skaičiavimo mašina, — atsakė į jos protingą klausimą, kaip kompiuteris iš tikrųjų veikia, — tik vietoj mechaninių dalių, supranti, jame yra tūkstančiai mažyčių atskirų vakuuminių vamzdelių.