Ричард Йейтс - Nerimo dienos

— Taip, Džonai, — atsiliepė Hovardas Givingsas. — Dabar nurimkime.

Ponios Givings pirštai traškino ir plėšė degtukų dėžutę drėgnomis juostelėmis. Užsimerkusi bandė sutelkti jėgas beveik visada ateinančiai sunkiai popietei.

Nerimas padidėjo prie Vilerių virtuvės durų. Jie buvo namie, stovėjo abu automobiliai. Tačiau namas atrodė keistai nesvetingai, tarsi jie būtų nelaukę lankytojų. Niekas neatsiliepė lengvai pabeldus į durų stiklą, nuo kurio ryškiai atsispindėjo dangus, medžiai, jos nutįsęs veidas, Džono ir Hovardo atvaizdai. Pabeldė dar kartą. Šį kartą, prispaudusi prie stiklo ranką, pažiūrėjo vidun. Virtuvė buvo tuščia (ant stalo įžiūrėjo kažką panašaus į stiklinę arbatos su ledu), bet būtent tada iš svetainės skubiai išėjo Frenkas Vileris. Atrodė baisiai — tarsi tuojau suriks, pravirks arba smurtaus. Moteris iš karto suprato, kad Frenkas negirdėjo beldimo ir nežino, kad ji stovi už durų. Jis atėjo ne atidaryti durų, tik desperatiškai spruko iš svetainės, o gal ir iš namo. Nebuvo laiko atsitraukti — Frenkas užklupo moterį susikūprinusią ir spoksančią jam į akis. Tai privertė jį pajudėti, sustoti ir sudėlioti veido bruožus į šypseną, atitinkančią ponios Givings šypseną.

— Na, — prabilo atidarydamas duris, — sveiki. Užeikite.

Tada visi draugiškai patraukė svetainės link. Eiprilė buvo ten. Ji irgi atrodė baisiai — išblyškusi ir išsekusi. Sukinėjo pirštus prie juosmens.

— Malonu jus visus matyti, — ištarė silpnu balsu. — Gal prisėsite? Bijau, kad namuose baisi netvarka.

— Ar mes siaubingai anksti? — pasiteiravo ponia Givings.

— Anksti? Ne, ne. Mes tik... Ar kas nors norėtų išgerti? Arbatos su ledu, ko nors kita?

— Ak, visiškai nieko, ačiū. Tiesą sakant, pabūsime tik minutėlę. Užsukome pasisveikinti.

Draugija suskilo į keistas nejaukias grupes: trys Givingsai sėdėjo vienas šalia kito, du Vileriai stovėjo atsirėmę nugaromis į knygų spintą. Nenustygo vietoje, kalbėdami judėjo pirmyn atgal. Tik dabar, stebėdama porą, ponia Givings bandė spėti susikaustymo priežastį. Jie tikriausiai barėsi.

— Klausykit, — prabilo Džonas ir visos kitos kalbos akimirksniu liovėsi, — tarp kitko, kokios problemos? Girdėjau, kad jūs, žmonės, pakeitėt nuomonę. Kaip tai nutiko?

— Na, — pradėjo Frenkas ir sutrikęs caktelėjo liežuviu. — Na, ne visai taip. Galima sakyti, kad mūsų nuomonė buvo priverstinai pakeista.

— Kaip tai?

Frenkas nedrąsiai šonu žengtelėjo prie žmonos ir atsargiai atsistojo už jos.

— Na, manau, kad dabar tai gana akivaizdu.

Ponia Givings pirmą kartą nukreipė akis ir pastebėjo, kuo dėvi Eiprilė. Nėščiosios drabužiais!

— Ak, Eiprilė! — sušuko, — nagi, tai juk tikrai nuostabu!

Ji svarstė, ko tikimasi iš žmogaus tokiomis akimirkomis. Ar turėtų atsistoti ir — na, pabučiuoti ją, ar ką? Bet Eiprilė neatrodė kaip mergina, kuri norėtų būti bučiuojama.

— Aš manau, kad tai baisiai jaudinama, — tęsė ponia Givings, — negaliu apsakyti, kaip man malonu. Tikiuosi, kad jums dabar reikės didesnio namo, tiesa? — per visą šneką tikėjosi, kad Džonas nutylės. Tačiau pasigirdo balsas:

— Sustok sekundę, ma, — prabilo sūnus atsistodamas, — sustok sekundę. Nesupratau, — tarė, nukreipdamas prokuroro patikėtinio žvilgsnį į Frenką, — kas čia taip akivaizdu? Suprantu, ji nėščia, na ir kas? Ar žmonės Europoje neturi vaikų?

— Ak, iš tikrųjų, Džonai, — prakalbo ponia Givings, — nemanau, kad mums reikėtų...

— Ma, ar tu gali patylėti? Aš uždaviau žmogui klausimą. Jeigu jis nenori man atsakyti, manau, kad turi pakankamai sveiko proto pats tą pasakyti.

— Žinoma, — atsiliepė Frenkas, šypsodamasis savo batams, — tikriausiai taip tik sakoma, kad žmonėms nepatartina turėti vaikų, jei neįstengia jų išlaikyti. Kadangi taip nutiko, vienintelis būdas vaikelį išlaikyti — likti čia. Matai, tai pinigų klausimas.

— Gerai, — aiškiai patenkintas linktelėjo Džonas, žvelgdamas tai į vieną, tai į kitą Vilerį. — Gerai. Priežastis suprantama.

Atrodė, kad abiem palengvėjo. Tačiau ponia Givings nenurimo, nes iš patirties žinojo, kad tuojau atsitiks kažkas visiškai bjauraus.

— Pinigai visada gera priežastis, — kalbėjo Džonas. Jis pradėjo žingsniuoti aplink kilimą, susikišęs rankas į kišenes. — Bet beveik niekada nebūna tikroji priežastis. Kokia tikroji priežastis? Žmona atkalbėjo, ar ką?

Visa jėga atsisuko savo spindinčia šypsena į Eiprilę. Ji ėjo per kambarį įsmeigti cigaretės į peleninę. Trumpai pakėlė akis į jį ir vėl nuleido.

— Hm? — atkakliai tęsė Džonas. — Mažytė moteris nusprendė, kad nepasiruošusi baigti žaisti namus? Ne, ne, ne tai. Galiu atskirti. Ji per daug tvirta. Tvirta, moteriška ir pragariškai tinkama. Gerai, tada, vadinasi, tu, — siūbavo aplink Frenką. — Kas atsitiko?

— Džonai, prašau, — maldavo ponia Givings, — tu labai...

Tačiau dabar jo niekas negalėjo sustabdyti.

— Kas atsitiko? Išsigandai, ar ką? Nutarei, kad galų gale tau čia patinka? Pamanei, kad daug patogiau čia, beviltiškoje tuštumoje ar... Oho, pataikiau! Pažiūrėkite į jo veidą? Ar šilta?

— Džonai, tu neįmanomai nemandagus, Hovardai, prašau...

— Gerai, sūnau, — stodamasis prabilo Hovardas Givingsas, — manau, kad mums geriau...

— Vaikine! — Džonas prapliupo bliaunančiu juoku. — Vaikine! Nenustebčiau, jeigu tu tyčia ją užtaisei, kad galėtum visą likusį gyvenimą slėptis už tos nėščiosios suknelės.

— Dabar klausykite , — iškošė Frenkas Vileris ir drebėdamas nuo galvos iki kojų, suspaudė kumščius. Ponia Givings buvo priblokšta ir nustebusi. — Manau, kad jau pakaks. Kas, po velniais, manotės esą? Ateinate čia ir tauškiate, kas tik šauna į galvą. Manau, kad jau pats laikas jums pasakyti, pasilaikykite savo prakeiktą...

— Jam negerai , Frenkai, — pavyko įsiterpti poniai Givings, nuo per didelio susikaupimo krimstelėjusiai sau į lūpą.

— Ak, negerai mano kvailiui. Atleiskite, ponia Givings, bet man nusispjauti, ar jam gerai, ar ne, gyvas jis ar miręs. Tik noriu, kad savo sumautą nuomonę reikštų ten, kur jam ir dera — beprotnamyje.

Stojo skausminga tyla. Ponia Givings tebekramtė lūpą. Visas būrelis spietėsi viduryje kambario. Hovardas dėmesingai lankstė šviesų lietpaltį. Eiprilė paraudusi spoksojo į grindis. Frenkas tebedrebėjo ir garsiai kvėpavo, jo akyse atsispindėjo baisi panieka ir pažeminimas. Vienintelis Džonas šypsojosi giedra šypsena ir atrodė ramus.

— Tikrą šaunuolį turi, Eiprilė, — ištarė pašaipiai, mirktelėjo Eiprilei ir užsimaukšlino darbininko kepurę ant galvos, — tikrą šaunuolį šeimos vyrą, tvirtą pilietį. Man tavęs gaila. Tačiau... gal jūs verti vienas kito? Pagal tai, kaip dabar atrodai, pradedu gailėtis ir jo. Turėtum apie tai pagalvoti. Matyt, jam buvo ne kas, jei vaikų darymas — vienintelis būdas įrodyti, kad turi kiaušius.

— Gerai, Džonai, — murmėjo Hovardas, — eikime į automobilį.

— Eiprilė, — šnibždėjo ponia Givings, — negaliu apsakyti, kaip apgailestauju...

— Teisingai, — pratarė Džonas, išeidamas su tėvu, — atsiprašau, atsiprašau, atsiprašau. Gerai, ma? Ar pasakiau „atsiprašau“ pakankamai kartų? Man taip pat gaila. Prakeikimas. Lažinuosi, kad esu labiausiai apgailėtinas šunsnukis iš visų. Žinoma, taip ir turi būti. Negi, po velniais, turėčiau būti patenkintas, ką?

Jeigu jau niekaip negalima išgelbėti šios baisios dienos, galvojo Ponia Givings, Džonas bent jau leidžiasi Hovardo ramiai išvedamas. Jai tereikia sekti paskui — kažkaip pereiti kambarį, išeiti iš namo, tada viskas bus baigta.