Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Frenkas stovėjo kelkraštyje tol, kol juokas atslūgo. Pasijutęs daug geriau apsisuko ir nuvažiavo namo. Pamiršk! Grįždamas į Revoliucijos kelią leido sau galvoti tik apie gerus dalykus: dienos grožį, ant Poloko stalo gulinčius baigtus darbus, tris tūkstančius per metus, net „bandomąją“ konferenciją, numatytą rytdienai. Buvo visai nebloga vasara. Dabar, važiuodamas namo, galvojo apie gaivų dušą ir švarius drabužius. Paskui išgers chereso (lūpos maloniai susiraukė vien nuo tokios minties), o likusią popietės dalį snūduriuos su Times. O šį vakarą, jeigu viskas gerai eisis, bus tikrai šaunu sveikai padiskutuoti su Eiprilė dėl tos erzinančios sofos. Kad ir kas ją trikdytų, galima sutvarkyti. Tikriausiai buvo galima ir prieš kelias dienas, jei tik būtų pasivarginęs atsisėsti šalia ir pasikalbėti.

„Klausyk, — pradės, — vasara pasitaikė beprotiška. Žinau, kad mes abu buvome įsitempę. Suprantu, kad dabar jautiesi vieniša ir sutrikusi. Žinau, kad viskas atrodo niūriai, bet patikėk manimi, aš...“

Iš geltonų ir žalių lapų išniręs namas atrodė labai tvarkingas ir baltas. Pagaliau, ne toks jau blogas namas. Atrodė, kaip kartą pasakė Džonas Givingsas, kaip vieta, kur gyvena žmonės. Vieta, kur sudėtingi ir painūs gyvenimo procesai gali sukurti neįtikėtiną laimės harmoniją, o kartais — beveik tragišką netvarką ir absurdiškas minorines interliudijas („Tai viskas, bičiuliai!“). Vieta, kurioje visą beprotišką vasarą dėl daugybės priežasčių jautiesi vienišas ir sutrikęs, kurioje laikas nuo laiko daug kas pasirodo niūru, bet po galutinio įvertinimo matyti, kad viskas bus gerai.

Eiprilė dirbo virtuvėje. Grojo radijas.

— Oho, — ištarė Frenkas, ant stalo dėdamas sunkius sekmadienio laikraščius. — Labai graži diena.

— Taip. Puiki.

Ilgai ir maloniai maudėsi duše, paskui šepečiu ir šukomis ilgai šukavosi plaukus. Miegamajame apžiūrėjo trejus marškinius, kol nusprendė kuriuos vilkės prie prigludusių, švarių chaki spalvos kelnių. Brangios medvilninės flanelės, tamsiai žaliais ir juodais langučiais. Ilgokai staipėsi, kol nusprendė du kartus atlenkti rankogalius, apykaklę pakelti aukštyn, o priekį palikti prasagstytą iki krūtinės. Nuo Eiprilės tualetinio stalelio pasiėmė jos rankinį veidrodėlį ir pasižiūrėjo, kaip apykaklė atrodo iš šono. Iš profilio patikrino įtemptą žandikaulio raumenį.

Sugrįžęs į virtuvę, atsipalaidavęs, spragsėdamas pirštais per radiją skambančio džiazo ritmu pradėjo vartyti laikraščius. Turėjo du kartus pažvelgti į Eiprilę, kol suvokė, kuo ji kitokia. Žmona vilkėjo viena iš savo senų nėščiosios suknelių.

— Atrodo gražiai.

— Ačiū.

— Ar yra chereso?

— Nemanau. Ko gera, baigėsi.

— Prakeikimas. Spėju, kad ir alaus nėra.

Galvojo išgerti viskio, bet buvo dar per anksti.

— Padariau arbatos su ledu, jeigu nori. Padėjau šaldytuve.

— Gerai, — Frenkas įsipylė stiklinę iš tikrųjų nė nenorėdamas. — Beje, kur vaikai?

— Pas Kempbelus.

— Ak, gaila. Maniau, paskaitysiu jiems komiksų.

Keletą minučių, kol žmona plušo prie plautuvės, pavartė laikraščius. Paskui, neturėdamas ką veikti, pasislinko prie jos ir paėmė už rankos. Eiprilė sustingo.

— Klausyk, — pradėjo, — buvo beprotiška vasara. Žinau, kad tu, mes abu buvome įsitempę. Noriu pasakyti, žinau, kad tu...

— Žinai, kad nemiegu su tavimi, ir nori sužinoti, kodėl, — prakalbo Eiprilė, ištraukdama ranką. — Atleisk, Frenkai, aš nenusiteikusi apie tai kalbėti.

Frenkas padvejojo, paskui, norėdamas sukurti geresnę nuotaiką bendravimui, nuolankiai pabučiavo jai į pakaušį.

— Gerai. Tada apie ką kalbėti tu nusiteikusi?

Moteris baigė plauti indus ir išleido vandenį iš plautuvės. Dar paskalavo pašluostę. Kol neišgręžė ir nepakabino ant kablio, tylėjo. Pasitraukusi nuo plautuvės, atsisuko ir pirmą kartą pažvelgė į Frenką. Atrodė išsigandusi.

— Gal būtų geriau, jei mes visiškai apie nieką nekalbėtume? — paklausė. — Sakau, kad galėtume priimti kiekvieną dieną tokią, kokia ji yra, pasistengtume elgtis kaip pridera ir nemanyti, kad turime nuolatos viską aptarinėti?

Frenkas nusišypsojo jai kaip kantrus psichiatras.

— Nemanau, kad siūlau „nuolatos viską aptarinėti“ — paaiškino. — Tikrai ne tai turėjau galvoje. Norėjau tik pas...

— Gerai, — pertraukė Eiprilė, žengdama dar žingsnį atgal. — Viskas dėl to, kad tavęs nemyliu. Ką tu į tai?

Laimei, mandagi psichiatro šypsena tebešvietė Frenko veide. Ji leido nepriimti žmonos žodžių rimtai.

— Atsakymas nelabai tikęs, — maloniai paaiškino. — Man rūpi, ką iš tikrųjų jauti. Svarstau, ar toks tavo elgesys nėra noras visko išvengti, kol būsi, na... kol būsi tiriama. Savotiškas atsisakymas nuo asmeninių įsipareigojimų nuo dabar iki gydymo pradžios. Ar manai, kad taip galėtų būti?

— Ne, — nusisuko Eiprilė. — Ak, aš nežinau, o gal ir taip. Galvok, kaip tik nori, kaip tau patogiau.

— Na, vargu ar čia mano patogumo klausimas. Aš tik sakau, kad gyvenimas tęsiasi, ar tau atliekamas tyrimas, ar ne. Po velnių, aš žinau, kad tau dabar blogai. Buvo sunki vasara. Esmė ta, kad mes abu buvome įsitempę ir turėtume bandyti kiek tik galime padėti vienas kitam. Dievas mato, kad ir mano elgesys pastaruoju metu buvo gana keistas. Tiesą sakant, galvojau, ar man pačiam nenuėjus pas psichiatrą. Beje, — nusisuko ir, spoksodamas pro langą, įtempė žandikaulį, — beje, viena iš priežasčių, kodėl tikėjausi, kad galėtume vėl pasikalbėti ta, kad turiu tau kai ką papasakoti. Kai ką neurotiško ir neracionalaus, atsitikusio man prieš kelias savaites.

Ko gera, dar prieš susivokdamas, kad jo balsas skamba, Frenkas pradėjo pasakoti žmonai apie Moriną Grubę. Kalbėjo automatiškai gudraudamas, pateikdamas ją kaip „merginą iš Niujorko, kurios beveik nepažinojau“. Neminėjo, kad ji — įstaigos mašininkė. Rūpestingai pabrėžė, kad iš jo pusės nebuvo jokių emocijų, davė suprasti, kad tik jos poreikis buvo gilus ir nesuvaldomas. Jo minkštas ir stiprus balsas kartkartėmis dusliai užsikirsdavo dvejojant. Tai tik stiprino išpažinties, tokios panašios į grakštų romantišką pasakojimą, ritmiškumą.

— Manau, nulėmė jausmas, kad mano, na, mano vyriškumui iškilo grėsmė, kažkaip susijusi su abortu. Norėjau kažką įrodyti. Nežinau.

Šiaip ar taip, praėjusią savaitę nutraukiau. Visas kvailas nesąmones. Baigta. Tikrai baigta. Jei nebūčiau tuo tikras, manau, kad niekaip nebūčiau galėjęs tau papasakoti.

Pusę minutės kambaryje skambėjo tik radijas.

— Kodėl papasakojai? — paklausė Eiprilė.

Frenkas, vis dar žiūrėdamas per langą, papurtė galvą.

— Mieloji, nežinau. Bandžiau tau paaiškinti. Vis dar bandau paaiškinti sau pačiam. Tai štai kodėl pavadinau tą nutikimą neurotišku ir neracionaliu. Aš...

— Ne, — ėmė aiškinti Eiprilė, — neklausiu, kodėl turėjai merginą. Klausiu, kodėl man apie ją papasakojai? Kokia prasmė? Sukelti pavydą? Ar turėčiau įsimylėti tave, o gal pulti atgal su tavim į lovą, maždaug taip? Ką, tikėjaisi, kad pasakysiu?

Frenkas žiūrėdamas į ją pajuto, kad rausta, viepiasi kvailu vypsniu, kurį nesėkmingai bandė paversti psichiatro šypsena.

— Kodėl nesakai, ką jauti?

Atrodė, kad moteris kelias akimirkas galvojo, paskui gūžtelėjo pečiais:

— Jau pasakiau. Nieko nejaučiu.

— Kitaip tariant, tau nerūpi, ką aš veikiu, su kuo guluosi į lovą — niekas. Teisingai?

— Ko gera, taip. Nerūpi.

— Bet aš noriu , kad tau rūpėtų!