Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Šepas visą laiką žiūrėjo į jos profilį. Tikėjosi, kad tyli jo meilės jėga pasuks Eiprilę veidu į jį.

— Manau, kad žinau tą jausmą, — prabilo.

— Abejoju, — Eiprilė neatsisuko, nepažvelgė. Prie lūpų vėl atsirado mažos raukšlelės. — Bent jau tikiuosi, kad nežinai. Tavo paties labui. Niekam to nelinkėčiau. Pats kvailiausias, žlugdantis saviapgaulės būdas. Sukelia tik rūpesčių.

Šepas iškvėpė visą orą iš plaučių ir susmuko kėdėje. Ji iš tikrųjų nenorėjo bendrauti. Bent jau ne su juo. Norėjo tik išsikalbėti, pasijusti geriau vaidindama liūdnai susimąsčiusią ir nusikamavusią. Sepą pasirinko klausytoju. Nebuvo tikimasi, kad jis dalyvaus diskusijoje ar turės kokių minčių. Jo vaidmuo — didelis, bežadis, ramus senasis Šepas, kol išsilaisvins automobilis. Arba kol ji visiškai pasitenkins savo balso skambesiu. Tada jis veš ją namo. Ji pakeliui dar pažers gyvenimo išminties. Netgi gali, prieš išslysdama iš automobilio, užtrenkdama dureles ir nueidama į lovą pas Frenką Vilerį, pasilenkti ir seseriškai pakštelėti į skruostą. Ko dar, po velnių, tikėjosi? Kada, po galais, jis užaugs?

— Šėpai? — Lieknos ir vėsios jos rankos išsitiesė ir suėmė vieną ant stalo gulinčią jo leteną. Eiprilės veidas, slenkantis artyn, buvo virtęs šelmiška šypsena. — Ak, Šėpai, padarykime tai.

Jis pamanė, kad nualps.

— Padarykime ką?

— Pašokime. Nagi.

Styvas Kovikas beveik pasiekė vakaro kulminaciją. Artėjo uždarymas. Dauguma žmonių jau buvo išėję namo. Valdytojas skaičiavo pinigus. Stivas, ne mažiau negu bet kuris Holivudo filmų džiazo muzikantų, žinojo, kad artėja pati puikiausia jo valanda.

Šėpas, tiesą sakant, niekada tikrai neišmoko šokti. Nekalbant jau apie tokius šokius. Tačiau jokia jėga žemėje nebūtų dabar jo sustabdžiusi. Sukiojosi, nerangiai šokinėjo ir kratėsi užburtame šio svaiginančio kambario viduryje. Leido triukšmui, dūmams ir šviesoms suktis aplinkui. Dabar buvo visiškai tikras. Per visą savo gyvenimą nebuvo matęs nieko gražesnio už Eiprilę. Sukdamasi nutoldavo nuo jo tiek, kiek leido susikibusios jų rankos. Susiūbuodavo klubais truputį tūptelėdavo ir sukdamasi grįždavo atgal. Ak, pažiūrėkite į ją! Šepo širdis dainavo. Žiūrėkite į ją! Žiūrėkite į ją! Žinojo, kad nutilus muzikai ji juokdamasi puls jam į glėbį. Taip ir buvo. Švelniai vesdamasis moterį prie baro žinojo, kad ji nenustums apglėbusios jo rankos, kol išgers. Nenustūmė. Kai tyliai dviprasmiškai šnibždėjosi, Šėpas nebesirūpino, ką sakąs. Argi tai svarbu? Iš viso, ką reiškia žodžiai? Užvaldė beprotiški planai. Mintyse matė motelį. Matė save, pildantį registracijos formą, spindinčioje sienų apkalais registratūroje („Ačiū, pone. Šešiasdešimt penki. Dvyliktas numeris..?). Ji sėdėtų ir lauktų automobilyje. Įsivaizdavo netikėtą pribloškiantį kambario slaptumą: klevo kėdė, stalas, ryški dvigulė lova. Tada šiek tiek sutriko. Ar tikrai galima tokią merginą, kaip Eiprilė Viler, vežtis į motelį? Kodėl gi ne? Beje, motelis — ne vienintelė galimybė. Kur pažvelgsi, laukė mylių mylios gamtos prieglobsčio. Naktis šilta, automobilyje jis vežiojasi seną neperšlampamą karinį apsiaustą. Galėtų įkopti į kokią šilkinę pievą aukštėliau, toli nuo visų akių bei garsų ir pasikloti sau lovą tarp žvaigždžių.

Prasidėjo stovėjimo aikštelėje, tamsoje arčiau nei dešimt jardų nuo raudona ir mėlyna šviesa užlietų laiptų. Jis sustojo ir apkabinęs atsuko moterį į save. Suspaustos Eiprilės lūpos atsivėrė Sepo lūpoms, rankos apsivijo jo kaklą. Prispaudė ją prie stovinčio automobilio šono. Atsitraukdavo ir vėl susiglausdavo. Paskui siūbuodamas ir klupdamas nusivedė ją per beveik tuščią stovėjimo aikštelę prie savo chromuoto Pontiako . Šis stovėjo vienas ir blausiai spingsėjo žvaigždžių šviesoje, krentančioje pro tyliai šnabždančius tamsius medžius. Surado keleivio dureles ir pasodino moterį. Tada ramiai, neskubėdamas pro automobilio priekį nupėdino į vairuotojo vietą. Užtrenkus dureles, vėl pajuto jos rankas ir lūpas, jos skonį. Pirštai stebuklingais būdais atsagstė drabužius. Eiprilės krūtys virpėjo jo rankose.

— Ak, Eiprilė. O, mano Dieve, Eiprilė! Aš — ak, Eiprilė...

Garsus abiejų kvėpavimas užgožė visus kitus garsus. Garsiai čirpiančius vabzdžius, eismo gaudesį Dvyliktajame maršrute , alpius garsus iš rąstų trobelės — spigų moters juoką, ištirpstantį rago, pianino ir būgnų muzikos garsuose.

— Mieloji, palauk. Leisk kai kur tave nusivežti. Reikia išsinešdinti iš...

— Ne. Prašau, — šnibždėjo Eiprilė, — čia. Dabar. Ant galinės sėdynės.

Ant galinės sėdynės viskas ir įvyko. Apgaubtas sumišusių benzino, vaikų botų, Pontiako sėdynių užvalkalų kvapo, trūkčiodamas ir kilnodamasis tamsoje, švelniam vėjeliui atnešant paskutinius Stivo Koviko būgnų garsus, Šepas Kempbelas pagaliau pasiekė savo.

— Ak, Eiprilė, — sušnibždėjo, kai baigė, kai švelniai atsiskyrė ir sutvarkė ją, leido pagulėti mažytei ir vienišai ant galinės sėdynės. Po galva vietoj pagalvės padėjo savo vatinį apsiaustą. Pats nerangiai pritūpė, paėmė abi jos rankas. — Ak, Eiprilė, tai ne šiaip sau atsitiko. Paklausyk. Aš visada... aš myliu tave.

— Ne. Nekalbėk šitaip.

— Bet tai tiesa. Visada tave mylėjau. Aš nesistengiu tik... paklausyk.

— Prašau, Šepai. Minutėlę patylėkime, paskui galėsi mane nuvežti namo.

Ištiktas lengvo šoko pagalvojo apie tai, ką neabejotinai buvo išmetęs iš galvos visą vakarą. Trumpai buvo iškilusi mintis troškimų įkarštyje, tačiau ji neatbaidė. Dabar, pirmą kartą pajuto slegiančią moralinę naštą — ji nėščia.

— Gerai. Aš nieko nepamiršau, — kalbėjo. Išlaisvinęs vieną ranką energingai pasitrynė akis ir burną. Atsiduso, — tikriausiai galvoji, jog aš tikras kvailys...

— Šepai, ne tai.

Buvo pakankamai šviesu, kad įžiūrėtų jos veidą, tačiau per tamsu, kad įžvelgtų išraišką ar bent pamatytų, ar iš viso yra kokia nors išraiška.

— Ne tai. Nuoširdžiai. Aš tiesiog nežinau, kas tu esi.

Patylėjo.

— Nekalbėk mįslėmis, — sušnibždėjo Šepas.

— Nekalbu. Aš tikrai nežinau, kas tu esi.

O, kad būtų matęs jos veidą. Bent jau galėjo paliesti. Palietė. Švelniai, kaip neregys, pirštų galiukais braukė nuo smilkinio iki duobutės skruoste.

— Net jeigu ir žinočiau, — vėl prabilo Eiprilė, — bijau, kad nepadėtų, nes, supranti, taip pat nežinau, kas pati esu.

Ketvirtas skyrius

IŠNĖRĘS IŠ ŠNYPŠČIANČIO IR ZVIMBIANČIO Šeštosios aveniu autobuso, po kokių trijų ar keturių dienų Frenkas Vileris su pakiliu nuolankumu judėjo Morinos Grubės gatvės link. Šį vakarą labai nesiveržė su ja sutikti. Suprato, kad taip ir turi būti. Vizito tikslas — nutraukti santykius. Bet koks impulsyvus nekantrumas jos atžvilgiu sukeltų nerimą. Visada maloniai nustebdavo, kai jo nuotaika sutapdavo su tvarkomu reikalu. Ši reta būsena paskutiniu metu tapo beveik įprastinė. Pavyzdžiui, galėjo užbaigti kiekvieną pokalbių serijos dalį truputėlį ilgiau kaip per dieną. Pokalbis apie perdavimų analizę. Pokalbis apie kainų apskaitų. Pokalbis apie bendrai išmokamų atlyginimų sumą. Visi sėkmingai baigti gulėjo kartu su Produkcija ir Inventoriaus priežiūra gražiame kartoniniame aplanke ant Barto Poloko stalo.

— Na, Frenkai, šitie puikūs, — vakar įvertino Polokas, nykščiu perversdamas aplanką. — Laimei, šį rytą tau turiu gerų naujienų.

Geros naujienos, kurias Frenkas sugebėjo priimti tobulai šaltakraujiškai, reiškė, kad Poloko projektas buvo įformintas. Kitą pirmadienį įvyks „neformali bandomoji konferencija“. Jos metu Frenkas prisijungs prie naujų kolegų, padės „įveikti keletą uždavinių“. Po konferencijos jau nebepriklausys Bandžio personalui. O dabar „laikas mums abiem aptarti atlyginimo reikalus“. Jokio nervinio prakaito ant Frenko marškinių, jokio absurdiško Erlo Vilerio vaiduoklio, pokalbio metu kybančio paluby. Akys niūriai neklaidžiojo Poloko biure ieškodamos estetizmo. Nekamavo perspėjančios mintys, ką apie tai pasakytų Eiprilė. Griežtai tik verslas. Tą rytą, paspaudęs drūtą Poloko ranką, tapo turtingesnis trimis tūkstančiais per metus. Pagrįsta, patenkinanti suma. Be kitų išlaidų, pakaks tinkamoms akušerijos ir psichoanalizės paslaugoms.