Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Panašiai nutiko praėjusią vasarą, tik dabar buvo daug, daug geriau. Aną kartą ji buvo visiškai girta. Anuomet spausdamas ir glamonėdamas moterį suvokė, kad jo apgailėtinos pastangos nesulauks atsako. Eiprilė buvo per daug nutolusi, kad pajustų, kokia jam svarbi. Aiškus abejingumo įrodymas — tauškė su juo atlošusi galvą, tarsi sėdėtų vienas priešais kitą prie bridžo stalo ar dar kokioj prakeiktoj vietoj, tik ne kaip apsvaigę meilužiai. Šįkart moteris buvo blaivi. Beveik nekalbėjo. Jausmingai ir subtiliai atsakydavo į kiekvieną nedrąsų prisilietimą. Dar kiek, ir jautri Sepo širdis neišlaikys.

— Norėtum dar išgerti?

— Gerai.

Stovėjo prie baro nuolatinių lankytojų būryje, droviai gurkšnojo, pūtė cigarečių dūmus. Šepas negalėjo rasti žodžių. Jautėsi kaip berniukas pirmam pasimatyme — paralyžiuotas slapto, nepažįstamo skaistaus troškimo. Prakaitavo.

— Žinai, ką, — pagaliau beveik šiurkščiai prakalbo, — nueisiu pažiūrėti automobilio.

Prisiekė sau, jei Eiprilė duos nors menkiausią užuominą, jei nusišypsos ir pasakys: „Ko taip skubi, Šepai“, ar kažką panašaus, jis pamirš viską: žmoną, savo baimę — viską, ir seks paskui ją į pasaulio kraštą.

Jos pilkose akyse nebuvo matyti jokio bendrininkavimo. Tai buvo mielos, pavargusios, per ilgai nenuėjusios miegoti priemiesčio matronos akys. Tik tiek.

— Žinoma, — pritarė. — Kodėl gi, ne.

Klupinėdamas Šepas nubildėjo mediniais laiptais į kiemo tamsą. Niršiai traiškė kulnais akmenėlius. Jautė, kad visos tikėtinos, nuspėjamos ir įprastos jėgos apsiaučia jį tarsi virvės. Po galais, nieko nebus, ir eina ji peklon. Kodėl nesėdi namuose? Kodėl negali išvykti į Europą, išnykti ar net mirti? Trauk paraliai tą skaudžią, kankinamą, nepatirtą, beprotišką įsimylėjimo iliuziją. Eina peklon bet kokia „meilė“ ar kokia kita apgaulinga, beprasmiškai ryjanti laiką, beprotiška emocija. Tačiau, kol atpėdino iki paskutinės eilės, keliai stingo, kūnas virpėjo. Tyliai meldėsi: „Dieve, neleisk, kad automobilis būtų laisvas.“ Nelaisvas. Tebebuvo užspaustas prie medžio. Šepas atsisuko į pastatą. Šviesos taip subangavo, kad vos neapalpo. Buvo girtutėlis. Matyt, nuo paskutinės taurės — oho. Negalėjo giliai įkvėpti. Žinojo, jei šviesos nenustos suktis, jį supykins. Reikėjo ko nors imtis. Pradėjo bėgti vietoje aukštai keldamas kelius ir gniaužydamas kumščius. Žvyras girgždėjo po kojomis. Mankštinosi, kol suskaičiavo iki šimto. Giliai kvėpavo. Kai baigė, šviesos buvo savo vietoje. Grįžo į trobelę atkutęs, pilnas šviežio kraujo. Trobelėje kvartetas savo stiliumi grojo seną bigbendo melodiją „Pirmos valandos šuolis“, „Perlų vėrinys“ ar kažką panašaus. Tokia muzika visada sugrąžindavo Sepą į normalią būseną.

Eiprilė buvo pasitraukusi nuo baro į dirbtine oda aptrauktą boksą. Labai tiesi sėdėjo gilioje kėdėje. Truputį atsisuko, kad per dūmus pamatytų ateinantį Sepą. Sutiko malonia, drovia šypsena.

— Bijau, kad mes vis dar užblokuoti.

— Na, tiek to. Ateik, prisėsk. Iš tikrųjų man nesvarbu. O tau?

Būtų galėjęs atšliaužti iki jos ir padėti galvą ant kelių. Tačiau išdrįso tik atsisėsti šalia. Atsiplėšė kartoninį degtuką, nykščio nagu atskyrė nuo pagrindo ir rūpestingai, susiraukęs, kruopščiai kaip laikrodininkas, plėšė jį juostelėmis.

Eiprilė švelniai linksėdama muzikos ritmu žvalgėsi į šokių aikštelės miglą..

— Tokia muzika turėtų visiems mūsų vienmečiams sukelti nostalgiją, — prabilo. — O tau?

— Nežinau. Tikriausiai ne.

— Ir man ne. Norėčiau, bet nesukelia. Turėtų priminti visus nerūpestingus paauglystės susižavėjimus. Bėda ta, kad jų niekada nebuvo. Iki karo pabaigos net nebuvau tikrame pasimatyme. Vėliau jau niekas nebegrojo tokios muzikos. Jeigu ir grojo, buvau per daug abejinga, kad atkreipčiau dėmesį. Pražiopsojau visą svingų bigbendų laikotarpį. Taip ir toliau... O, ne, tai buvo anksčiau, tiesa? Manau žmonės kalbėjo apie tai, kai buvau kokioje šeštoje klasėje, Rajaus gegužinėje. Vadovėlius iš visų pusių buvau aprašinėjusi Arčio So ir Benio Gudmeno vardais. Dorai nė nežinojau, kas jie tokie. Vyresnės mergaitės rašinėdavo tuos vardus, atrodė labai įmantru. Panašiai, kaip nagų lako lašeliai ant čiurnų, kad nesmuktų kojinaitės. Dieve, kaip norėjau būti septyniolikos būdama dvylikos. Stebėdavau septyniolikines, po pamokų sėdančias į mašinas ir išvažiuojančias su berniukais. Buvau tikra, kad jie žino atsakymus į visus klausimus.

Šepas stebėjo jos veidą taip įdėmiai, kad į nieką daugiau dėmesio nekreipė. Buvo nesvarbu, ką ji sako, nerūpėjo, ar kalba tiek pat sau, kiek ir jam.

— Kai man suėjo septyniolika, buvau uždaryta toje niūrioje internatinėje mokykloje. Tik kartais sandėliuke pašokdavome su viena mergaite. Leisdavome Gleno Milerio plokšteles ant jos senos nešiojamos Victrolos. Šokdavome ištisas valandas. Štai ką man primena tokia muzika. Šokinėjimą apsivilkus siaubingą gimnastikos kostiumą prakaitu dvokiančiame sandėliuke ir įsitikinimą, kad gyvenimas eina pro šalį.

— Sunku patikėti.

— Kuo?

— Kad nebuvai pasimatymuose. Viskuo.

— Kodėl?

Norėjo pasakyti: „O, Dieve, Eiprilė, žinai, kodėl. Nes tu puiki. Visi turėjo mylėti tave. Visada“. Pritrūko drąsos. Išspaudė:

— Na, po galais, norėjau paklausti, negi per atostogas nebūdavo smagu?

— Smagu per atostogas, — bukai pakartojo Eiprilė. — Ne, niekada. Matai, dūrei kaip pirštu į akį, Šėpai. Nereikia viskuo kaltinti internato, tiesa? Ne, per atostogas arba skaitydavau, arba viena eidavau į kiną. Ginčydavausi su kuria nors teta, pusbroliu ar mamos draugu. Priklausydavo nuo to, su kuo leisdavau tą vasarą ar tas Kalėdas. Skamba kaip nesugebėjimas prisitaikyti, ar ne? Taigi, tu visiškai teisus. Ne internato ir ne kieno nors kito kaltė, tai mano pačios emocinė problema. Šėpai, štai tau gera pamoka: jeigu žmogus skundžiasi pro šalį praeinančiu gyvenimu, tai šimtas aštuoni su vienu, kad čia to žmogaus emocinė problema.

— Nieko panašaus nenorėjau pasakyti, — apgailestavo Šėpas.

Jam nepatiko tos sardoniškos raukšlelės, atsiradusios prie nuleistų Eiprilės lūpų. Nepatiko jos balso skambesys, nepatiko, kaip griebė iš pakelio cigaretę ir įsigrūdo į burną. Viskas atrodė panašu į tą negailestingą vaizdą, kokį buvo nusipiešęs, — Eiprilė po dešimties metų.

— Norėjau tik pasakyti, kad niekada neįsivaizdavau, jog tu buvai tokia vieniša.

— Nuostabu. Būk palaimintas, Šėpai. Visada tikėjausi, kad žmonės neįsivaizduoja, jog aš tokia vieniša. Tai buvo geriausia Niujorke po karo — žmonės neįsivaizdavo.

Dabar, kai Eiprilė užsiminė apie savo gyvenimą Niujorke, Šėpas troško jos paklausti apie tai, kas nedavė ramybės nuo tos dienos, kai susipažino. Ar ji dar buvo nekalta, kai susitiko Frenką? Jei ne, kažkaip sumažėtų jo pavydas. Jei taip, turėtų galvoti apie Frenką Vilerį kaip apie pirmąjį jos meilužį ir vyrą kartu. Jautė, kad tada pavydas taptų nepakeliamas. Dabar buvo pati geriausia proga, tačiau beviltiškai ieškojo žodžių. Niekada nesužinos.

— ...ak, tie metai tikriausiai buvo linksmi, — kalbėjo Eiprilė. — Visada galvoju, kad tada buvo laimingas, įkvepiantis laikas, tikriausiai taip ir buvo. Bet vis tiek, — jos balsas trūkčiojo, — vis tiek jaučiau — nežinau.

— Vis tiek jautei, kad gyvenimas eina pro šalį?

— Panašiai. Man atrodė, kad kažkur pasaulis pilnas nuostabių auksinių žmonių. Tačiau tie žmonės toli priekyje, kaip vyresnės mergaitės Rajaus priemiestyje, kai mokiausi šeštoje klasėje. Žmonės, kurie viską žino instinktyviai, jų gyvenimas klostosi taip, kaip jie nori. Jiems niekada nereikia stengtis pataisyti blogai atlikto darbo, nes jiems iš karto viskas tobulai pavyksta. Savotiški herojiški antžmogiai — gražūs, sąmojingi, ramūs ir malonūs. Visada įsivaizduodavau, kad jei surasčiau juos, tuoj pat pajusčiau, kad priklausau jiems, kad esu viena iš jų. Visada turėjau būti tarp jų. Viskas, kas vyko iki šiol — klaida. Jie suprastų. Kaip pasakoje apie bjaurųjį ančiuką tarp gulbių.