Ричард Йейтс - Nerimo dienos

— Ką pakeitėt? — perklausė ponia Givings, baimingai žvelgdama į juodas skylutes telefone. Artėjo niūrios ir labai varginančios dienos pabaiga. Visą popietę praleido Grineikerse: pirmiausia nesibaigiantis sėdėjimas ant suoliukų vaškuotame ir dezinfekuotame koridoriuje — laukė susitikimo su Džono gydytoju, paskui pasigailėtinas mandagus sėdėjimas prie gydytojo stalo. Tuo metu jis kalbėjo, kad Džono elgesys paskutiniąsias savaites „bijau, nebuvo labai daug žadantis“, ir „mes verčiau liepsime nutraukti tas išvykas, kokioms penkioms ar šešioms savaitėms“.

— Bet su mumis jis puikiai elgėsi, — sumelavo moteris. — Kaip tik tai ketinau jums pasakyti. Ak, paskutinį kartą, kaip jau sakiau, kai kurie dalykai tapo truputėlį nevaldomi. Bet iš esmės jis atrodė labai atsipalaidavęs. Labai linksmas.

— Taip. Tačiau mes galime tęsti tik savo, ak, savo stebėjimų palatoje pagrindu. Pasakykite, koks jo nuotaika vizitų pabaigoje? Kaip jaučiasi kiekvieną kartą, kai reikia grįžti į ligoninę?

— Negalėtų būti mielesnis. Tikrai, daktare, jis toks geranoriškas ir paslaugus kaip avinėlis.

— Taip, — gydytojas pirštais palietė savo bjaurųjį kaklaraiščio segtuką. — Na, tiesą sakant, būtų sveikiau, jei jis šiek tiek prieštarautų. Sakykime, — susiraukęs pažvelgė į kalendorių, — sakykime, bent jau iki pirmojo rugsėjo sekmadienio. Tada galėsime pabandyti dar kartą.

Galėjo pasakyti — „niekada“. Labai tikėtina, kad iki pirmojo rugsėjo sekmadienio Vileriai bus pakeliui į kitą pasaulio kraštą. Jausdamasi baisiai pavargusi, paskambino Vikriams, norėdama atšaukti kitą susitikimą, dėl kurio buvo sutarę. Dabar teks ieškoti atsiprašymų dėl kitų sekmadienių. Eiprilės Viler balsas buvo toks tolimas ir tylus, kai bandė pasakyti, kad kažkas pasikeitė. Kodėl viskas keičiasi, kai tu nori ir nuolankiai prašai Dievo, kad nors kai kurie dalykai liktų tokie patys?

— Pakeitėt ką? — staiga ponia Givings pajuto kraują pulsuojant venomis. — Ak, pakeitėte planus. Ak, tai jūs neketinate parduoti...

Pieštukas ant juodraščio pradėjo piešti juodas penkiakampes žvaigždes. Spaudė su tokiu įniršiu, kad linksma jų forma įsispaudė visuose puslapiuose.

— O, aš taip džiaugiuosi, Eiprilė. Tikrai, tai geriausios naujienos, jau nežinau, kada tokių girdėjau. Taigi liksite čia su mumis, tada...

Moteris bijojo, kad pravirks. Laimei, Eiprilė atsiprašinėjo dėl „patirtų nepatogumų parduodant narną“. Tai suteikė galimybę sėkmingai išsisukti, ir pliaukštelėjus liežuviu tapti ramia, tolerantiška verslininke.

— Ak, ne, prašau, net nekalbėkite apie tai. Tikrai, nebuvo jokių sunkumų... Gerai, tada... Puiku, Eiprilė... Gerai. Susisieksime.

Padėjo ragelį taip, lyg būtų grąžinusi retą ir išskirtinę brangenybę į aksominę dėžutę.

Gal blogas sapnas, gal klykiantis paukštis, o gal abu pažadino jį per anksti. Frenką apėmė bauginantis jausmas, kad kitas kvėptelėjimas ar mirksnis primins širdgėlą, vakar užgulusią blogų žinių naštą, kurią miegas tik trumpam palengvino. Šiek tiek užtruko, kol prisiminė, kad žinios geros, o ne blogos. Vakar buvo paskutinė pirmos rugpjūčio savaitės diena. Paskutinė riba atėjo ir praėjo. Debatai baigėsi. Jis laimėjo.

Pasikėlęs ant alkūnės, Frenkas norėjo melsvoje šviesoje pažvelgti į žmoną. Ji gulėjo nusisukusi, veidą slėpė išsidraikę plaukai. Apkabino moterį ir prisiglaudė prie jos nugaros. Nutaisė patenkintą šypseną ir visiškai atsipalaidavo. Neveikė. Po pusvalandžio vis dar nemiegojo. Norėjo rūkyti. Stebėjo, kaip dangų užlieja rytmečio šviesa.

Buvo keista, kad pastarąją savaitę, netgi ilgiau apie tai neužsiminė. Kiekvieną popietę Frenkas grįždavo nusiteikęs atremti bet kokius jai paskutinę minutę kilusius argumentus. Net mažiau gėrė — blaivia galva galėsiąs aiškiau diskutuoti. Tačiau kiekvieną vakarą kalbėdavo apie kitką arba visai nekalbėdavo. Vakar Eiprilė prieš televizorių pasistatė lyginimo lentą. Lygindama, kas kelios sekundės pro garus ir slystantį lygintuvą, raukydamasi žvilgčiojo į ekrane judančius vaizdus.

Atrodė, kad jos profilis, atsakydamas neramiai per kambarį spoksančiam Frenkui, byloja: kodėl nori kalbėtis? Apie ką kalbėti? Argi nepakankamai prikalbėjome?

Kai pagaliau baigė lyginti ir sulankstė lentą, Frenkas priėjo ir palietė jos ranką:

— Žinai, kas tai?

— Kas? Apie ką tu?

— Šiandien. Paskutinė diena, žinai. Jei norėtum tai padaryti, šiandien būtų paskutinė diena.

— O. Taip, manau, tikrai.

Frenkas nevikriai patapšnojo žmonai per petį.

— Nesigaili?

— Na, — atsakė Eiprilė, — manau, verčiau nesigailėti, ar ne? Jau truputį per vėlu gailėtis, tiesa?

Nerangiai išnešė lyginimo lentą. Viena lentos koja tabalavo. Jau buvo priėjusi prie virtuvės durų, kai Frenkui kilo mintis padėti. Šoktelėjo prie jos.

— Leisk, paimsiu.

— O, ačiū.

Lovoje be žodžių, santūriai, brandžiai pasimylėjo. Paskutiniai Frenko žodžiai prieš užmiegant:

— Klausyk, viskas bus gerai.

— Tikiuosi, — sušnibždėjo Eiprilė. — Labai tikiuosi.

Tada jis užmigo, o dabar jau pabudęs.

Atsikėlė ir nutapeno per tylintį namą. Virtuvė buvo užlieta visomis tekančios saulės spalvomis. Buvo nuostabus rytas, kalendorius prarado savo galią. Kabojo, maloniai leidus A. J. Stopleriui ir sūnums, naudingas, kai reikia sumokėti sąskaitas arba užsirašyti pas dantų gydytoją. Dienos ir savaitės galėjo slinkti niekam nekeldamos rūpesčių, mėnuo galėjo išnykti iš akių niekam net nesusimąsčius nuplėšti kalendoriaus lapelį.

Franklinas H. Vileris įsipylė stiklinę ledinių saulės spalvos apelsinų sulčių. Lėtai gurkšnojo prie virtuvės stalo. Bijojo, kad supykins, jeigu vienu ypu išgers visą stiklinę. Laimėjo, bet nesijautė nugalėtojas. Sėkmingai sutvarkė savo gyvenimo kelią, tačiau labiau negu bet kada jautėsi pasaulio abejingumo auka. Atrodė, kad tai neteisinga.

Pamažu prie stalo pavyko suvokti, kas jam neduoda ramybės ir kas verčia springti nuo apelsinų sulčių. Trukdo džiaugtis nuostabia žole, medžiais ir dangumi už lango.

Jis turės kitą vaiką. Nebuvo tikras, ar nori.

„Žinodami, ką turite, kablelis, — pasakė gyvas žmogaus balsas, atsukus diktofono juostelę, — žinodami, ko jums reikia, kablelis, žinodami, ką galite padaryti be, brūkšnys. Tai inventoriaus patikrinimas.

Nauja eilutė...“

Rugpjūtis nejučia persirito į antrą pusę, pralėkė jau dvi, o gal trys savaitės po paskutinio Frenko pokalbio su Poloku. Dabar, kai Frenkui nebereikėjo matuoti ir skirstyti laiko, jis pradėjo kažkur dingti.

— Sakai, kad jau penktadienis? — buvo nusiteikęs tvirtinti, kad tik antradienis ar trečiadienis. Šiandien per priešpiečius eidamas pro parduotuvės langą pastebėjo, kad jame — rudeniniai lapai ir žodžiai: VĖL Į MOKYKLĄ. Tada suprato, kad vasara baigėsi. Labai greitai reikės vilktis paltus, o tada, žiūrėk, ir Kalėdos.

— Pagrindinis dalykas, ką dabar turiu nuveikti, — neseniai paaiškino Eiprilei, — baigti kalbėjimo serijas. Sakyčiau, kad nelabai galiu tikėtis pokalbio apie pinigus, kol nebaigiau, tiesa?

— Ne, manau, ne. Tu geriau žinai.

— Na, negaliu. Sakau, kad negalime tikėtis jokių stebuklingų pokyčių per vieną naktį. Tokio dalyko negalima skubinti.

— Ar tau atrodo, kad skubinu? Tikrai, Frenkai, kaip dar galėčiau pasakyti? Tai visiškai priklauso nuo tavęs.

— Žinau, žinoma, viską žinau. Kad ir kaip bebūtų, noriu kuo greičiau pabaigti tas prakeiktas serijas. Ko gera, keletą vakarų pasiliksiu ilgiau padirbėti.