Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Moteris neatsakė. Tamsoje jis galėjo tik spėlioti, ar ji klausosi, ar ne. Frenkas giliai atsikvėpė.

— Turiu galvoje dalykus, visiškai nesusijusius su Europa ar su manimi, o apie reiškinius tavo sieloje, atsiradusius vaikystėje, augant ir taip toliau. Emocinius dalykus.

Po ilgai trukusios tylos Eiprilė prabilo pabrėžtinai neutraliu tonu:

— Teigi, kad aš emociškai sutrikusi.

— Aš to nesakiau!

Tačiau kitą valandą jo balsas nesiliovė skambėjęs. Jis skirtingais būdais pakartojo tai keletą kartų. Argi netikėtina, kad mergaitė, nuo pat gimimo mačiusi tik tėvų pastangas jos atsisakyti, išsiugdys tvirtą nenorą gimdyti vaikus?

— Aš visada stebėjausi, kad tu išgyvenai tokią vaikystę. Nekalbant apie tai, kad pavyko išvengti galimos žalos tau. Tavajam „aš“ ir viskam.

Ji pati, Frenkas priminė, minėjo, kad jos ketinimas nutraukti pirmąjį nėštumą Betuno gatvėje buvo kažkoks „neurotiškas“. Taip, taip, žinoma, tąkart pasitaikė kitokios aplinkybės. Tačiau, ar neįmanoma, kad kažkas, užsilikęs iš tos sumaišties, vis dar egzistuoja jos požiūryje? Ne, jis neteigia, kad tikrai taip yra, ir taškas: „Aš neturiu kvalifikacijos nustatyti“ — bet jam atrodo, kad egzistuoja priežastinis ryšys, kurį derėtų detaliai ištyrinėti.

— Bet aš pagimdžiau du vaikus. Ar tai nekalba mano naudai? — pasiteiravo Eiprilė.

Frenkas leido jos žodžiams kurį laiką aidėti tamsoje.

— Pats faktas, kad tu taip pateikei klausimą, yra savotiškai prasmingas. Ar taip nemanai? Tarsi vaikų gimdymas būtų savotiška bausmė. Tarsi tai, kad turi du vaikus, kalbėtų tavo naudai kaip garbė neturėti jokių įsipareigojimų gimdant dar vieną. Ir kaip tu tai pasakei — tarsi gindamasi, pasiruošusi kovai. Jėzau, Eiprilė, jeigu nori taip kalbėtis, galiu pateikti kitokios statistikos. Turėjai tris nėštumus, du norėjai nutraukti. Koks čia rekordas? O, paklausyk, — jis taip sušvelnino balsą, tarsi kalbėtųsi su Dženifere, — klausyk, mažyte, bandau tau pasiūlyti nebūti tokiai racionaliai. Norėčiau, kad truputį apie tai pagalvotum. Štai tiek.

— Gerai, — šaltai suskambėjo Eiprilės balsas, — gerai. Manykime, kad viskas — tiesa. Aš veikiu pagal tam tikrą elgesio modelį, ar kaip jie ten vadina. Tai kas? Aš vis tiek negaliu sulaikyti to ką jaučiu, ar ne? Ką turėtume daryti? Kaip turėčiau nuo to išsivaduoti? Ar turėčiau susitaikyti su savo problemomis ir nuo rytojau tapti kitu žmogumi?

— Ak, mažyte, tai taip paprasta. Kalbu apie tai, kad pripažindama turinti tam tikrų emocinių sunkumų, tam tikrų problemų, argi nesupranti, kad turime kažko imtis? Kažko, kas labai logiška ir protinga?

Vyrui įkyrėjo paties balso skambesys, jautėsi taip, lyg būtų kalbėjęs metų metus. Apsilaižė lūpas. Jų skonis buvo toks svetimas, kaip dantisto pirštas burnoje („Dabar plačiai išsižiokite!“). Tada pasakė:

— Turėtume leisti psichoanalitikui tave ištirti.

Vyras nematė žmonos, tačiau spėjo, kad burna nutįso truputėlį į vieną pusę, įgaudama kietą išraišką.

— O Barto Poloko siūlomas atlygis ir už tai sumokės? — pasiteiravo Eiprilė.

Frenkas atsiduso.

— Supranti, ką darai, taip kalbėdama? Kovoji su manimi.

— Ne, nekovoju.

— Taip, kovoji. Dar blogiau — kovoji su savimi. Mes taip ir elgėmės metų metus. Jau laikas suaugti ir liautis. Nežinau, ar Poloko darbas sumokės. Atvirai kalbant, mažiausiai jaudinčiausi, kieno darbas už tai sumokės. Mes abu, daugelio manymu, esame suaugę žmonės. Jeigu vienam iš mūsų reikia tokios pagalbos, privalome sugebėti tą aptarti kaip suaugę žmonės. Pati nereikšmingiausia pokalbio dalis — kaip už tai bus „sumokėta“. Jeigu reikės, bus sumokėta. Pažadu.

— Kaip miela.

Blankiai sujudėjo šešėliai, ir sučežėjo apmušalai. Jis suprato, kad žmona atsistojo.

— Gal galėtume liautis? Aš mirtinai pavargau.

Frenkas klausėsi koridoriumi tolstančių Eiprilės žingsnių. Girdėjo jos greitą pasiruošimą miegoti. Tada tyloje baigė gėrimą. Iš anksto nujautė pralaimėsiąs. Jautė, kad išeikvojo paskutinį šansą, ir beveik garantuotai prakišo.

Tačiau kita diena Frenko pozicijai suteikė šviežių stiprybės atsargų. Šaltinis buvo visiškai netikėtas. Tą sekmadienį antrą kartą apsilankė Džonas Givingsas.

— Sveiki! — lipdamas iš automobilio sušuko Džonas.

Nuo tos akimirkos šleivodamas vaikštinėjo skersai įvažiavimo. Tėvai nuolatos atsiprašinėdami tampėsi aplinkui. Buvo aišku, kad ši popietė bus kitokia ir daug sudėtingesnė už praėjusią. Šį kartą nebus draugiškų pasivaikščiojimų ar mielų radijo laidų prisiminimų. Džonas buvo nepaprastai sunerimęs. Jo išvaizda ir kalbos baugino. Iš pradžių, dar iš anksto, Frenkas svarstė, kokį naudingą, pamokomąjį poveikį galėtų turėti Džono apsilankymas. Galų gale, pilnavertė proga Eiprilei viską stebėti ir mintyse apsvarstyti. Argi vėliau galėtų sakyti, kad jai nesvarbu, jei ir yra išprotėjusi.

— Žmonės, ar jau greitai kilsite? — teiravosi Džonas, pertraukdamas motiną viduryje susižavėjimo nuostabia diena kupino sakinio. Visi sėdėjo lauke, ant galinės vejos. Eiprilė vaišino arbata su ledu. Tiesą sakant, sėdėjo visi, tik ne Džonas. Jis šmirinėjo aplinkui. Kartkartėmis stabteldavo ir primerkęs akis įsispoksodavo kažkur tolyn į mišką arba pro namą — į kelią. Atrodė, kad mintyse svarsto labai liūdnus ir svarbius dalykus.

— Sakėt rugsėjį? Nepamenu.

— Kol kas dar ne visiškai tikslu, — atsiliepė Frenkas.

— Kitą mėnesį bet kuriuo atveju dar būsite? Teisingai? Yra toks reikalas, turiu kieno nors paprašyti... — mintis staiga nutrūko, sutrikęs vyrukas apsižvalgė po veją. — Ei, beje, žmonės, kur jūs slepiate savo vaikus? Senoji Helena nuolatos pasakoja apie jūsų atžalas, o man dar neteko jų matyti. Jie kiekvieną sekmadienį eina į gimtadienius, ar ką?

— Šią popietę lanko draugus, — paaiškino Eiprilė.

Džonas Givingsas ramiai ir ilgai žiūrėjo į Eiprilę, paskui į Frenką. Tada nuleido akis, pritūpė ir pradėjo rauti žoles.

— Na, vadinasi, — pratarė, — jei į mano namus ateitų šizofrenikas paranojikas, aš turbūt irgi paslėpčiau vaikus. Jei turėčiau namus ir jei turėčiau vaikų.

— O, tai nuostabiausios kiaušinių salotos , Eiprilė, — kreipė kalbą ponia Givings, — turėsi papasakoti, kaip jas gamini.

— Patylėk, mama, gerai? Ji vėliau tau papasakos. Vileri, paklausyk. Tai svarbu. Noriu kieno nors paprašyti paslaugos. Jeigu jūs dar mėnesį būsite čia, norėčiau prašyti būtent jūsų. Neatims daug laiko, nieko nekainuos. Svarstau, ar nerastumėte man advokato.

Hovardas Givingsas atsikrenkštė.

— Džonai, nepradėk vėl su tuo advokatu. Nusiramink.

Džono veido išraiška buvo tokia, lyg jo kantrybė jau pasiekė kritinę ribą ir tuojau ketino baigtis.

— Tėti, — išspaudė, — ar negalėtum sau sėdėti, valgyti nuostabias kiaušinių salotas ir nesikišti? Išsijunk klausos aparatą, ar ką? Eikš, — pašaukė Frenką, — manau, verčiau pasikalbėkime atskirai. Pakviesk ir žmoną.

Nutaisęs griežtos konspiracijos išraišką, nusivedė Frenką ir Eiprilę į tolimą kiemo kampą.

— Nėra jokios priežasties, dėl kurios tėvai negalėtų šito klausytis, — paaiškino, — tiesiog jie tik nuolatos pertraukinėja. Štai koks reikalas. Noriu sužinoti, ar psichinių ligoninių pacientai turi kokių nors įstatymu ginamų teisių. Kaip manot, gal mano labui galėtumėte sužinoti?

— Na, — pradėjo Frenkas, — taip iš karto, bijau, kad nežinau. Aš...