Ричард Йейтс - Nerimo dienos

— Mielasis, nenorėjau pasirodyti tokia bjauri. Nebūčiau pasirodžiusi, jei nebūtum taip įsiveržęs, kol nė vienas mūsų dar neturėjo galimybės apsvarstyti kokio nors racionalaus būdo.

— Žinau, žinau, — švelniai tapšnojo per petį vyras.

Eiprilė verkė. Frenkas žinojo, kad tos ašaros nereiškia kapituliacijos. Geriausiu atveju jos rodo, kaip viltingai jis spėjo nuo pat pradžių, kad ji nori pasikalbėti. Blogiausia, ką jos gali simbolizuoti — kad ji nenori jam prieštarauti. Suskaičiavusi kalendoriuje keturias savaites užsitikrino sau galimybę jį nugalėti. Bet kuriuo atveju Frenko širdį užplūdo dėkingumas. Jis glaudė ir glostė žmoną: vadinasi, moteris paiso jo nuomonės, Frenkas jai rūpi. Dabar tik tai buvo svarbu.

— Nes, supranti, mes turime būti kartu, priimdami sprendimą, tiesa? — paklausė Eiprilė, truputėlį atsilošdama jo glėbyje. — Kitu atveju, viskas praranda prasmę. Ar ne tiesa?

— Žinoma, tiesa. Ar dabar galime truputį pasikalbėti? Turiu tau kai ką pasakyti.

— Taip. Ir aš noriu pasikalbėti. Tik abu pažadėkime nesibarti, gerai? Dabar ne metas barniams.

— Žinau. Klausyk...

Buvo praskintas kelias ramioms, kontroliuojamoms, mirtinai rimtoms diskusijoms, kuriomis jie vieną po kitos pradėjo pildyti kalendoriaus dienas. Diskusijos padėjo išlaikyti delikačią sutuoktinių nervų būseną, kuri tikrai nebuvo nemaloni, greičiau jau priminė meilikavimą.

Meilikaujama buvo įgudusiai parinktose vietose. Frenkas viską numatė. Nesuskaičiuojami šimtai tūkstančių žodžių buvo pasakyta kambaryje ir lauke. Ilgai važiuojant naktį kalvomis. Brangiuose priemiesčio restoranuose. Niujorke. Per dvi savaites tiek kartų išsiruošė iš namų, kiek per visus praėjusius metus. Jis pradėjo įtarti laimįs. Antrosios savaitės pradžioje ji nustojo priekaištauti, kad išleidžia tiek daug pinigų. Ji beveik garantuotai būtų prieštaravusi, jei vis dar būtų atsidavusi idėjai rudenį išvykti į Europą. Iki tol jam trūko tokių neryškių požymių. Nuo pat pradžių jis ėmėsi iniciatyvos, dėl to buvo pagrįstai patenkintas pergale. Idėją, kurią jis turėjo parduoti, aiškiai globojo angelai. Nesavanaudiška, brandi ir (vis dėlto jis stengėsi vengti moralizavimo) moraliai nenuginčijama.

Kita mintis, nors ir galinti romantizuoti jos drąsą, buvo atstumianti.

— Bet, Frenkai, argi nesupranti, aš noriu padaryti tai dėl tavęs? Gal patikėtum ar bent bandytum patikėti?

Jis liūdnai šypsodavosi jai iš savo įsitikinimų tvirtovės.

— Kaip gali būti dėl manęs? — klausdavo. — Jeigu vien mintis apie tai priverčia skrandį apsiversti? Tik truputį pagalvok, Eiprilė. Prašau.

Pagrindinė taktinė Frenko bėda pradinėje kampanijos fazėje buvo rasti būdų patraukliai ir pagirtinai pateikti savo poziciją. Apsilankymai priemiesčio ir miesto restoranuose šiuo požiūriu buvo naudingi. Vos žvilgtelėjus Eiprilei turėjo atsiverti neabejotinai vertingas dailių vyrų ir grakščių moterų gyvenimas. Jiems kažkaip pavyko pranokti savo aplinką. Žmonės nuobodžius darbus pavertė privalumu. Sugebėjo pasinaudoti sistema nepaklusdami jai. Jeigu jie žinotų Vilerių situaciją, be abejonės būtų linkę pritarti Frenkui.

— Gerai, — išklausiusi Frenką prabilo žmona. — Tarkim, taip ir bus. Po keleto metų abu būsime baisiai elegantiški ir žaismingi. Turėsime krūvas žavių draugų. Kas vasarą atostogausime Europoje. Negi tikrai manai, kad būsime laimingesni? Ar ir toliau nešvaistysi gražiausių gyvenimo metų visiškai tuštiems, beprasmiams...

Taip ji pakliuvo tiesiai į žabangus:

— Tebūnie tai mano reikalas.

Ko būtų verti jo gražiausi gyvenimo metai, jei sudarytų sąlygas žmonai nusikalstamai save luošinti?

— Nebūtų įmanoma to išvengti. Tu nusikalstum savo prigimčiai. Ir mano.

Kartais Eiprilė švelniai kaltindavo jį dėl polinkio per daug dramatizuoti. Moterys kasdien visiškai patikimai daro tokius dalykus. Mergina iš mokyklos — bent du kartus. Žinoma, taip elgtis po trečio mėnesio būtų visai kas kita.

— Sakau, jeigu jau būtų trečias mėnuo, vertėtų jaudintis, — tikino Eiprilė, — tačiau, kai taip tiksliai nustatėme laiką, tai pats saugiausias dalykas pasaulyje.

Tačiau kiekvieną kartą Eiprilei prakalbus apie saugumą, Frenkas papūsdavo žandus, raukydamasis šnypšdavo ir purtydavo galvą. Tarsi būtų prašomas rasti etišką genocido pateisinimą. Ne. Tuo jis nepatikės.

Netrukus Eiprilės balse ėmė girdėtis lengvos drovios abejonės gaidelės. Net ir tais atvejais, kai, kalbėdama apie abortą tvirtindavo, kad „padaryti tai“ būtina, aiškiai bandė nukreipti akis. Tarsi jos mylintis ir susirūpinęs veidas atskleistų pokalbio nepadorumą. Taip pat netrukus — tai buvo labiausiai drąsinantis ženklas — Frenkas keistomis akimirkomis pradėjo pagauti, kad Eiprilė slapta jį stebi romantiško susižavėjimo kupinu žvilgsniu.

Tos akimirkos nebuvo visiškai spontaniškos. Neretai jas lydėdavo subtilus jo paties didžiavimasis savimi, savotiška vyriško flirto išraiška. Jis buvo įgudęs kaip tikra mergina. Niekada nepamiršdavo restorane praeiti pro ją senąja „baisiai seksualia“ eisena. Vaikščiodamas kartu su žmona, grįžo prie dar vieno seno įpročio. Galvą nenatūraliai iškeldavo, vieną petį pakeldavo dviem coliais aukščiau kito. Šitaip ta pusė, į kurią įsikibdavo žmona, atrodė aukštesnė. Tamsoje prisidegdamas cigaretę, prieš brūkštelėdamas degtuką ir apgaubdamas liepsną, labai rūpestingai šiurkščiai suraukdavo antakius (prieš daug metų tamsioje vonioje išbandė tą išraišką prieš veidrodį. Portretas būdavo labai dramatiškas). Labai skrupulingai telkė dėmesį į detales. Nutaisydavo žemą ir skambų balsą, rūpestingai šukavo plaukus, slėpė nukramtytus nagus. Visada pirmas sportiškai pakildavo rytą iš lovos, kad žmona niekada nematytų jo patinusio ir bejėgiškai užmiegoto veido.

Kartais po tokio ypatingai sąmoningo pasirodymo skaudėdavo visus krūminius dantis, nes žvakių šviesoje tekdavo labai ilgai spausti žandikaulius, kad išlaikytų griežtą, suteikiančią ryžtingumo smakro išraišką. Kartais Frenkas dėl visų šių priemonių nekęsdavo pats savęs ir miglotai — Eiprilės. Ji leidžiasi taip lengvai paveikiama. Kokia naivia reikia būti? Tačiau labai greitai šios sąmoningumo atakos nurimdavo — meilėje ir kare tinka visos priemonės. Beje, argi ji nežaidžia to paties žaidimo? Ar ji neištraukė iš savo burtų dėžutės visų gudrybių praėjusį mėnesį, kai norėjo sugundyti Europos planu? Viskas gerai. Gal toks elgesys truputėlį absurdiškas ir ne visiškai pritinka suaugusiems žmonėms, bet apie tai bus galima pagalvoti vėliau. Per daug pastatyta ant kortos, kad jaudintųsi dėl tokių dalykų.

Frenkas leido sau susikaupti ir toliau tobulinti vaidmenį. Buvo itin atsargus, kad neužsimintų apie darbą biure ar neprisipažintų pavargstąs traukinyje. Įvaldė ramią, beveik aukštuomenės lygio išraišką bendraudamas su padavėjais ir degalinių tarnautojais. Paskanino teatrinę kritiką miglotomis literatūrinėmis užuominomis. Norėjo parodyti, kad žmogus, pasmerktas gyvenimui su Noksu, vis dėlto gali būti įdomus („Tu pats įdomiausias mano sutiktas žmogus“). Entuziastingai siautė su vaikais. Su panieka rekordiniu greičiu pjovė veją. Kartą vidurnaktį vairuodamas visą kelią mėgdžiojo Edį Kantorą, dainuodamas „Ši mažytė man skirta“, nes Eiprilė juokėsi. Norėjo parodyti, kad vyras susidūręs su pačia bjauriausia ir nenatūraliausia vedybine problema — žmona nenori gimdyti jo vaiko, vis dėlto gali būti mielas („Myliu tave, kai esi mielas“).

Frenko kampanija būtų greitai ir lengvai laimėjusi, jei visos keturių savaičių valandos būtų buvusios tokios intensyvios. Bėda ta, kad dar egzistavo ir kasdieninis gyvenimas.