Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Turėtum tik stovėti ir kalbėti miestiečių grupėms, verslo seminarams, mūsų pačių verslo žmonėms, taip pat klientams ir būsimiems klientams. Kalbėtum apie kompiuterius, su visomis smulkmenomis, atsakinėtum į klausimus. Elektroninių duomenų perdavimą pateiktum verslininkui suprantama kalba. Frenkai, galbūt manyje tūno senovinis prekeivis, bet visada turėjau vieną įsitikinimą. Štai jis: kai bandai parduoti idėją, visiškai nesvarbu, kokia ji ir kokio sudėtingumo, niekada nerasi geresnio įtikinėjimo būdo už gyvą žmogaus balsą.

— Gerai, Bartai, prieš tęsiant, aš norėčiau kai ką... — jam spaudė krūtinę, trūko oro, — negalėjau to aiškiai pasakyti aną dieną Tedo kabinete. Dar nebuvau jam užsiminęs. Dalykas tas, kad rudenį išeinu iš kompanijos. Manau, kad turėjau anksčiau pranešti. Dabar jaučiuosi kažkaip... Man iš tikrųjų labai gaila, kad tai prieštarauja jūsų...

„Nori pasakyti, kad atsiprašinėjai? — paklaus Eiprilė. — Tarsi būtum prašęs leidimo išeiti, ar panašiai?“

„Ne! — tvirtins Frenkas, — žinoma, kad neatsiprašinėjau. Ar leisi? Aš jam pasakiau. Ir viskas. Suprantama, buvo truputį keblu. Pati supranti, kad turėjo būti keblu po tokių jo kalbų.“

— Na, dabar supykau ant Bandžio, — kalbėjo Polokas, — švaistyti tokio kalibro žmogaus sugebėjimus septynerius metus, o paskui perleisti kitai įmonei, — papurtė galvą.

— O, ne, tai ne kita įmonė. Žinote, tai visiškai nesusiję su mašinų verslu.

— Džiaugiuosi nors dėl to, Frenkai, kad buvai sąžiningas su manimi. Vertinu tai. Dabar aš būsiu atviras tau. Nenoriu kišti nosies ne į savo reikalus, bet gal galėtum pasakyti, kaip tvirtai apsisprendei išeiti?

— Na, bijau, Bartai, kad gana tvirtai. Gana sunku, na, taip. Visiškai tvirtai.

— Paklausyk mano nuomonės. Jei čia pinigų klausimas, kodėl mums nesusitarus dėl pakankamo...

— Ne. Labai dėkoju, kad siūlote, bet, tiesą sakant, tai visiškai nesusiję su pinigais. Tai labiau asmeniška. Dabartiniam mano darbui įtakos neturės, — pažadėjo Frenkas, — turiu pakankamai laiko baigti. Bet dėl vėlesnio, suprantate, negali būti nė kalbos.

Polokas kurį laiką linksėjo galva. Tada prabilo:

— Frenkai, pažvelkime kitaip. Nėra nieko, dėl ko žmogus negalėtų pakeisti nuomonės. Norėčiau paprašyti truputėlį pagalvoti apie mūsų šiandieninį pokalbį. Išsimiegok, pasikalbėk su žmona. Tai juk visada svarbiausia, ar ne? Pasikalbėti su žmona? Kur, po galais, be jų būtume? Norėčiau, kad jaustumeisi laisvai ir bet kuriuo metu ateitum pas mane ir pasakytum: „Bartai, pakalbėkime dar kartą“. Ar sutinki? Ar galime taip viską palikti? Puiku. Prisimink, kad tas reikalas, apie kurį kalbu, tau reiškia visiškai naują darbą. Galėtų tapti labai viliojančia ir teikiančia pasitenkinimo karjera bet kuriam žmogui. Suprantu, kad dabar tas kitas dalykas atrodo labai viliojančiai, — mirktelėjo, — nepagausi manęs kritikuojant varžovą. Žinoma, tai tik tavo sprendimas. Bet, Frenkai, jeigu apsispręstum Nokso naudai, esu įsitikinęs, kad niekada dėl to nesigailėtum. Tikiu dar kai kuo. Tikiu, — nuleido balsą, — tikiu, kad būtų puiki duoklė tavo tėčio atminimui.

Kaip galėjo apsakyti Eiprilei, kad tie siaubingai sentimentalūs žodžiai akimirksniu užgniaužė gerklę? Kaip galėjo paaiškinti, neužsitraukdamas jos amžinos paniekos, kad akimirką bijojo, jog gali pravirkti tiesiai ant tirpstančių šokoladinių ledų.

Laimei, tą vakarą neturėjo galimybės su ja pasikalbėti. Eiprilė visą dieną dirbo nekenčiamą darbą, kurį paskutiniu metu buvo visiškai apleidusi — valė kitiems nerodomas namo dalis. Kvėpuodama dulkėmis ir spjaudydamasi nuo voratinklių bumbsėjo spiegiančiu dulkiu siurbliu visose kambarių kertelėse, ropojo po lovomis. Vonioje šveitimo milteliais nušveitė kiekvieną plytelę ir visus baldus. Nuo miltelių kvapo įsiskaudėjo galvą. Iki pečių įlindo į orkaitę ir amoniaku bei kempine šveitė juodas, lipnias nuodegas. Atplėšė atsilenkusį linoleumą prie viryklės. Po juo pamatė ilgą, rudą dėmę, kuri staiga atgijo — skruzdėlių spiečių. Dar ilgai, kai baigė valyti, Eiprilei atrodė, kad skruzdės ropoja po drabužiais. Netgi pabandė įsisukti į varvančio rūsio netvarką. Vos pakelta iš balos, gofruoto popieriaus dėžė su šiukšlėmis suiro jos rankose. Visas apipelijęs dėžės turinys ištiško, driežas su oranžinėmis dėmelėmis pabėgo per Eiprilės batą. Kai Frenkas grįžo namo, ji jautėsi per daug pavargusi, kad norėtų kalbėtis.

Kitą vakarą irgi nenorėjo kalbėtis. Jie žiūrėjo dramą per televiziją. Frenkui drama pasirodė visiškai patraukli, o Eiprilė pareiškė, kad tai šlamštas.

Kitą ar dar kitą vakarą, vėliau jis niekaip neprisiminė kada, rado žmoną vaikščiojančią virtuvėje įsitempusią, pakeltais pečiais. Labai panašiai kaip Suakmenėjusio miško antrame veiksme. Iš svetainės sklido prislopinti ragelio ir ksilofono garsai, jie kaitaliojosi su nykštukų balsais. Vaikai žiūrėjo animacinį filmą per televiziją.

— Kas atsitiko?

— Nieko.

— Netikiu. Ar šiandien kas atsitiko? Ką?

— Ne.

Tobula Eiprilės uždangos šypsena išskydo ir virto drėgna raukšlėta nevilties grimasa. Ji alsavo triukšmingai, kaip ant viryklės kunkuliuojančios daržovės.

— Nieko neatsitiko šiandien, ko nebūčiau žinojusi dienų dienas. O Dieve, Frenkai, nežiūrėk taip kvailai. Nori pasakyti, kad tu taip pat nežinojai, juk nujautei, ar ne? Aš nėščia, viskas.

— Jėzau, — Frenkas klusniai nubalo, prasižiojo kaip žmogus, priblokštas blogų naujienų, tačiau žinojo, kad ilgai neišsilaikys. Krūtine aukštyn kilo džiaugsminga šypsena. Turėjo tvirtai suspausti lūpas, kad ją sulaikytų. — Oho, — tyliai ištarė per pirštus, — tu tikra?

— Taip, — Eiprilė sunkiai susmuko jam ant rankų, tarsi pasakymas būtų atėmęs visas jėgas. — Frenkai, nenorėjau tavęs priblokšti šia žinia, kol net neatsigaivinai. Sakau, norėjau palaukti, kol baigsis pietūs, bet aš tik... Matai, aš jau visą savaitę buvau beveik tikra, bet šiandien pagaliau nuėjau pas gydytoją, tad dabar jau netgi negaliu apsimesti , kad tai netiesa.

— Oho, — jis liovėsi kontroliavęs savo veido išraišką. Persisvėręs per Eiprilės petį spindėjo džiaugsmu. Prisispaudęs glostė žmoną abiem rankomis ir šnibždėjo beprasmius žodžius jai į plaukus. — Klausyk, nereiškia, kad mes negalime išvykti. Klausyk, tai tik reiškia, kad turėsime paieškoti kitokio išvykimo būdo . Štai ir viskas.

Įtampa dingo. Gyvenimas maloningai grįžo į savo vėžes.

— Nėra jokio kito būdo, — pratarė moteris. — Manai, kad visą savaitę galvojau apie ką nors kitą? Nėra jokio kito būdo. Išvykimo esmė buvo suteikti tau galimybę surasti save. Dabar viskas žlugo. Aš kalta! Mano pačios bukas, nerūpestingas...

— Ne, paklausyk. Niekas nežlugo. Tu nusiminusi. Blogiausiu atveju tai tik reiškia, kad mes turėsime truputį palaukti, kol sugalvosime kokį nors...

— Truputį! Dvejus metus? Trejus metus? Ketverius? Kiek laiko, tavo manymu, prabėgs, kol aš galėsiu dirbti visą darbo dieną? Mielasis, pats pagalvok. Beviltiška.

— Ne. Paklausyk...

— Ne dabar. Pabandykime apie tai dabar nekalbėti. Gerai? Palaukime bent, kol vaikai sumigs.

Eiprilė vėl pasisuko į viryklę. Vaikiškai susigėdusi, kad ją mato verkiančią, rankogaliu braukė ašarojančią akį.

— Gerai.

Svetainėje, apsikabinę kelius, vaikai bukai spoksojo į televizorių. Filmuko herojus buldogas, mojuodamas nusmailinta lazda, griūnant namui, vaikėsi katiną.