Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Praktinė Europos reikalo pusė, atrodė, mažai domina Džoną Givingsą, bet jis užpylė gausybe klausimų apie išvykimo priežastis. Kartą, kai Frenkas kažką pasakė apie „beviltišką šios šalies tuštumą“, Džonas sustojo ant žolės lyg perkūno trenktas.

— Oho! — šūktelėjo, — tai bent pasakei. Beviltiška tuštuma. Po velnių, daugybė žmonių žino apie tuštumą. Kai aš dirbau pakrantėje, mes tik apie tai ir kalbėdavome. Galėjome išsėdėti ištisą naktį kalbėdamiesi apie tuštumą. Tačiau niekas niekada nepasakė „beviltiška“. Štai kur mes pasitraukėme. Reikia tvirtybės, kad pamatytum tuštumą, bet pripažinti beviltiškumą reikia dar daugiau. Jeigu jau tu matai beviltiškumą, tai nieko kito nelieka, tik išvykti. Žinoma, jeigu gali.

— Turbūt, taip, — sutiko Frenkas. Tačiau vėl pradėjo jaustis nejaukiai. Laikas keisti pokalbio temą. — Girdėjau, kad tu matematikas.

— Blogai girdėjai. Kurį laiką mokiau, ir viskas. Bet kuriuo atveju, dabar su tuo baigta. Ar žinai, kas yra gydymas elektros šoku? Nes, supranti, per pastaruosius porą mėnesių gavau trisdešimt penkis, ne, palauk trisdešimt septynis... — Prisimerkęs abejingai pažvelgė į dangų, bandydamas prisiminti skaičių. Frenkas saulės šviesoje pastebėjo, kad raukšlės ant jo skruostų buvo randai nuo chirurgo lanceto, o visas veidas — kietas ir dėmėtas nuo randų. Kažkada, matyt, buvo pilnas vočių ir skaudulių.

— ...trisdešimt septynis gydymus elektros šoku. Mintis tokia — iškratyti visas emocines problemas iš tavo atminties. Supranti, bet mano atveju poveikis pasirodė kitoks. Iškratė visą prakeiktą matematiką. Liko visiška tuštuma.

— Kaip siaubinga, — pasibaisėjo Eiprilė.

— “Kaip siaubinga “ — pamėgdžiojo ją Džonas Givingsas sušvelnintu, moterišku balsu. Paskui pasisuko kvailai iššaukiančiai šypsodamasis. — Kodėl? — primygtinai klausė, — nes matematika tokia „įdomi“?

— Ne, — atsiliepė Eiprilė, — nes šokas baisus. Baisu bet kam pamiršti tą, ką jis nori prisiminti. Tiesą sakant, manau, kad matematika yra labai nuobodi.

Ilgokai spoksojęs į moterį, Džonas pritariamai linktelėjo.

— Man patinka tavo mergaitė, Vileri, — pagaliau pranešė. — Jaučiu, kad ji tikra moteris. Žinai, koks skirtumas tarp tikros moters ir tiesiog moters? Ką? Štai užuomina: tiesiog moteris niekada garsiai nesijuokia ir visada skutasi pažastis. Senoji Helena šiuo požiūriu velniškai moteriška. Savo gyvenime sutikau apie pusę tuzino tikrų moterų. Manau, kad vieną jų turi tu. Žinoma, gerai pagalvojus, suprantama, kad tu — vyras. Jaučiu, kad esi vyras. Vyrų čia irgi nelabai daug.

Ponia Givings vogčiomis stebėjo juos per langą. Nežinojo, nė ką galvoti. Vis dar purtė drebulys. Popietė prasidėjo blogiau negu ji vaizdavosi baisiausiuose reginiuose. Bet turėjo pripažinti, kad Džonas retai kada atrodė laimingesnis ir labiau atsipalaidavęs, negu dabar vaikščiodamas Vilerių kieme. Ir Vileriams, atrodė, visai smagu. Tai dar labiau stebino.

— Atrodo, kad jiems jis... jis patinka, ar ne? — paklausė Hovardo.

Šis vartė Vilerių sekmadieninį Times .

— Mm, — krenkštelėjo, — Helena, neturėtum taip nervintis. Kodėl tau nenusiraminus ir neleidus jiems kalbėtis toliau? Jie pareis.

— Ak, žinau. Žinau, kad tu teisus. Turiu nusiraminti.

Nusiramino. Suveikė. Kitą valandą visi, išskyrus Džoną, išgėrė po taurę vyno, Helena vargu ar ištarė kokį žodį. Abu su Hovardu maloniai sėdėjo jaunimo pokalbio fone. Aidėjo ramus balsų mišinys. Džono balsas nė karto nebuvo triukšmingesnis už kitų. Jaunuoliai prisiminė ketvirtojo dešimtmečio vaikų radijo programas.

— “Bobis Bensonas“, — prisiminė Frenkas. — Bobis Bensonas iš H-Bar-0 rančos, man jis visada patiko. Man atrodo, kad jis ėjo prieš „Našlaitę Enę“.

— Ak, žinoma, ir „Džekas Armstrongas“, — pasakojo Eiprilė, — ir „Šešėlis“, ir dar tas vienas detektyvas — kažkas apie bitę? „Žalioji vapsva“.

— Ne, „Žalioji vapsva“ buvo vėliau, — pataisė Džonas. — Ji ėjo ir penktam dešimtmety. Kalbu apie tikrai senus — trisdešimt penktų, šeštų metų. Prisimenate vieną apie karinio jūrų laivyno karininką? Kuo jis buvo vardu? Eidavo maždaug tokiu laiku? Šiokiadieniais?

— Ak, taip, — prisiminė Eiprilė, — „Donas Vinslou“.

— Teisingai! „Donas Vinslou iš Jungtinių Valstijų karinio jūrų laivyno“.

Ponia Givings negalėjo net pagalvoti, kad jie diskutuos tokia tema. Bet atrodė, kad visiems smagu. Lengvas, nostalgiškas jaunuolių juokas suteikė jai malonumo, cheresas irgi. Raminamai veikė gelsvi saulėlydžio kvadratėliai ant sienos, pilni gyvų medžių lapų ir šakų šešėlių.

— Ak, buvo labai malonu, — kalbėjo Helena, kai atėjo laikas išvykti. Akimirką pagalvojo, kad Džonas gali atsisukti į ją ir pasakyti ką nors bjauraus. Bet nepasakė. Jis spaudė ranką Frenkui, kalbėjosi. Visi išėjo į kelią apgailestaudami, kad reikia skirtis ir siųsdami geriausius linkėjimus bei pažadus greitai pasimatyti.

— Tu buvai nuostabus, — džiaugėsi Eiprilė, kai svečių automobilis išnyko. — Kaip tu su juo elgeisi! Nežinau, ką būčiau dariusi, jei tavęs nebūtų buvę.

Frenkas siekė chereso butelio, bet persigalvojo ir nuėjo viskio. Jautėsi užsitarnavęs.

— Po velniais, tai nebuvo „elgesys su juo“. Aš paprasčiausiai priėmiau jį kaip kitus, ir viskas.

— Bet aš apie tai ir kalbu. Tai ir buvo nuostabu. Būčiau elgusis su juo kaip su gyvūnu zoologijos sode arba taip, kaip Helena. Ar nebuvo smagu, kad Džonas atrodė daug sveikesnis, kai išsivedėme į lauką? O jis savaip mielas. Ir protingas. Manau, pasakė kai ką nuostabaus.

— Mm.

— Atrodo, kad jis mus priėmė, tiesa? Ar nebuvo įdomu apie „vyrą“ ir „moterį“? Ir žinai ką, Frenkai? Jis pirmas žmogus, atrodo, tikrai supratęs apie ką mes kalbame.

— Tiesa, — Frenkas, stovėdamas prie didžiojo lango ir žiūrėdamas į paskutinius saulėlydžio atspindžius, gurkštelėjo viskio, — vadinasi, mes tokie pat pamišę, kaip ir jis.

Eiprilė priėjo ir iš nugaros apkabino jį per krūtinę. Prisiglaudė prie mentės.

— Man nerūpi, jei ir esame, o tau? — paklausė vyro.

— Ne.

Tačiau pajuto sėlinantį liūdesį. Negalėjo šios būsenos susieti su būdingomis sekmadienio vakarui. Ši keista gaivinanti diena pasibaigė. Dabar, leidžiantis sutemoms, Frenkas suprato, kad ji buvo tik trumpalaikis atokvėpis nuo visą savaitę nedavusios ramybės įtampos. Pajuto tą nerimą atsinaujinant. Nepaisant tvirtai apsikabinusios žmonos, apėmė bauginantis sunkumas, gresiančio neišvengiamo praradimo nuojauta.

Pamažu pajuto, kad žmona jaučia tą patį: glėbė jį įsitempusi, nors ir bandė elgtis spontaniškai. Tarsi žinodama, kad taip prisiglausti prie peties bus kaip tik, stengėsi atitikti reikalavimus. Ilgokai taip stovėjo.

— Norėčiau, kad rytoj nereikėtų į darbą, — prakalbo Frenkas.

— Tada neik. Lik namuose.

— Ne. Manau, kad turiu eiti.

Šeštas skyrius

— TEDAS BANDIS — puikus vyrukas, — pareiškė Bartas Polokas greitai toldamas nuo centro, — jis taip pat — gera skyriaus galva, bet kai ką išduosiu, — nusišypsojo, per savo gabardino petį žiūrėdamas į dėmesingą Frenko veidą, — kai ką tau pasakysiu. Truputėlį pykstu, kad visus šiuos metus laikė tave paslėpęs.

— Aš taip nesakyčiau, pone... Bartai, — Frenkas jautė, kaip veidą nušviečia drovi šypsena, — bet vis tiek ačiū („Sakau, ką po velnių, galėjau dar pasakyti“, — vėliau aiškins Eiprilei, jeigu reikės. „Ką dar gali atsakyti , girdėdamas panašias replikas?).