Ричард Йейтс - Nerimo dienos

— Na, — atsiliepė Frenkas, — ačiū.

— Ar kas nors norėtų šerio? — pasiteiravo Eiprilė, sunerdama pirštus prie juosmens.

— O, ne, prašau, nesirūpink Eiprilė, — čiauškėjo ponia Givings. — Mums viskas gerai, prašom nesirūpinti. Tiesą sakant, galime pabūti tik min...

— Mama, o jeigu padarytum visiems paslaugą, — tarstelėjo Džonas, — ir kuriam laikui užsičiauptum. Taip, norėčiau šerio, ačiū. Atnešk ir tėvams, aš išgersiu Helenos taurę, jei ji manęs neaplenks. Ak, vis dėlto, žinai, — sąmojingumas dingo nuo jo veido, kai pasilenkė pirmyn ir ištiesė ranką Eiprilei. Atrodė kaip beisbolo treneris, mojuojantis nurodymus aikštės žaidėjams, — ar turi aukštą taurę viskiui su soda ir ledu? Na, klausyk, paimk taurę, įdėk du ar tris ledo kubelius ir pripilk sklidiną šerio. Štai taip aš mėgstu.

Ponia Givings įsitempusi ant sofos krašto kaip susirangiusi gyvatė, švelniai užmerkė akis ir panoro numirti. Šerio aukštoje viskio taurėje! Kepurė ant knygų lentynos. Ak, ir tie drabužiai .

Kiekvieną savaitę vežė sūnui apdarus. Gerus marškinius ir kelnes, puikų senąjį tvido švarką su odinėmis alkūnėmis, kašmyro megztinį, o jis vis tiek rengėsi tais ligoninės drabužiais. Tyčia. O tas bjaurus šiurkštumas! Ir kodėl Hovardas visada, visada tokiais atvejais būna visiškai nenaudingas? Sėdi kampe, šypsosi ir mirksi kaip senis. O, Dieve, kodėl jis nepadeda?

— O, kaip miela, Eiprilė, labai ačiū, — pratarė virpančiomis rankomis imdama taurę nuo padėklo. — Ak, pažiūrėkite į šiuos nuostabius užkandžius! — sušuko, atsitraukė ir apsimestinai netikėdama spoksojo į lėkštę su mažais sumuštinukais be plutos, rytą Eiprilės suteptus ir supjaustytus. — Jums tikrai nereikėjo taip vargti.

Džonas Givingsas du kartus gurkštelėjo iš taurės ir visą likusį vizito laiką paliko ją stovėti ant knygų lentynos. Bet neramiai patruliuodamas kambaryje suvalgė pusę lėkštės sumuštinių. Pasiimdavo tris ar keturis iš karto ir kaip vilkas prarydavo, garsiai šniurkščiodamas nosimi. Poniai Givings pavyko kelias minutes papostringauti. Liejo žodžius be paliovos, taip tolygiai persistumdama nuo vieno sakinio prie kito, kad neliko jokio plyšelio kam nors įsiterpti. Bandė ilgomis kalbomis užimti popietę. Ar Vileriai girdėjo apie paskutinį rajono tarybos nutarimą? Jos manymu, nutarimas piktinantis. Vis dėlto ji mano, kad galų gale dėl to sumažės mokesčiai. Visada tikra palaima...

Hovardas Givingsas mieguistai knebinėdamas sumuštinį per visą monologą nenuleido budrios akies nuo sūnaus veiksmų. Priminė seną malonią auklę, parke stebinčią, kad vaikas neišdykautų.

Džonas, pakreipęs galvą, spoksojo motiną. Prarijęs paskutinį kąsnį, nutraukė ją sakinio viduryje.

— Frenkai, tu — teisininkas?

— Aš? Teisininkas? Ne. Kodėl klausi?

— Tikėjausi, kad gali būti, ir viskas. Reikėtų tavo paslaugų. Ką tada veiki? Reklamos žmogus, ar ką?

— Ne. Dirbu Nokso verslo mašinose .

— Ką ten darai? Kuri mašinas, jas gamini, parduodi, remontuoji, ar ką?

— Manau, savotiškai padedu parduoti. Ne daug ką darau su pačiomis mašinomis. Dirbu biure. Iš tiesų, tai gana kvailas darbas. Turiu galvoje, kad nieko jame nėra įdomaus, nieko.

— Įdomaus? — atrodė, kad Džoną Givingsą supykdė tas žodis. — Tau rūpi, ar darbas įdomus, tiesa? Maniau, kad tik moterims tai rūpi. Moterims ir berniukams. Ar taip nemanai?

— O, pažiūrėkit, saulė išlindo! — sušuko ponia Givings. Ji pašoko, nuėjo prie didžiojo lango ir įsispoksojo tarsi sustingusi. — Gal pamatysime vaivorykštę? Ar nebūtų puiku?

Frenkui iš susierzinimo perštėjo kaklą.

— Aš tik sakau, kad nemėgstu savo darbo. Niekada nemėgau, — paaiškino.

— Tai kodėl tada dirbi? Ak, gerai, gerai, — Džonas Givingsas staigiai palenkė galvą ir silpnai pakėlė vieną ranką. Lyg viešai lupamas bandytų apsisaugoti nuo vėzdo smūgių. — Gerai. Žinau. Tai ne mano reikalas. Kaip pasakytų senoji Helena, esu netaktiškas. Suprantate, tai mano bėda. Visada buvo. Pamiršau, ar sakiau. Nori žaisti namus, privalai turėti darbą. Nori žaisti labai gražius namus, labai mielus namus, tada privalai turėti darbą, kuris tau nepatinka. Puiku. Devyniasdešimt devyni ir devyniasdešimt devynios šimtosios procentų žmonių taip sprendžia reikalus. Taigi patikėk, drauguži, tu neturi dėl ko atsiprašinėti. Jei kas nors prieis ir paklaus: „Kodėl tai darai?“, gali būti tikras, kad jis yra tik už keturių valandų kelio nuo valstijos pamišėlių namų. Visi sutinka? Ar visi tam pritaria, Helena?

— O, pažiūrėkite, štai vaivorykštė, — pranešė ponia Givings, — ar ne, palaukit, manau, apsirikau. Bet visiškai malonu saulėkaitoje. Kodėl mums visiems nepasivaikščiojus?

— Tiesą sakant, Džonai, — prabilo Frenkas, — pasakei tiesą. Pritariu viskam, kas buvo ką tik pasakyta. Mes abu. Štai kodėl rudenį metu darbą, ir mes išvykstame.

Džonas Givingsas nepasitikėdamas žvilgčiojo tai į Frenką, tai į Eiprilę.

— Taip? Išvykstate, kur? Ak, taip, minutėlę, ji kažką apie tai užsiminė. Į Europą, taip? Taip, prisimenu. Nors ji nesakė, kodėl. Tik prasitarė, kad „labai keista“.

Staiga jis pratrūko bliaunančiu juoku, kuris, atrodė, sudraskys orą, beveik suplėšys visą namą.

— Ei, mama, ką manai? Vis dar „labai keista“? Ką?

— Dabar surimtėk, — iš savo kampo švelniai paprašė Hovardas Givingsas. — Surimtėk, sūnau.

Džonas jo nepaisė.

— Seni! — šaukė, — seni, lažinuosi, kad visas pokalbis tau atrodo labai, labai keistas, mama. Ei, mama?

Tą dieną ponios balsas skambėjo linksmai ir čirenančiai, visi prie to priprato, tad kiti žodžiai, skirti didžiajam langui ir ištarti bjauriu, kietu, verkšlenančiu tonu, šokiravo:

— Ak, Džonai, prašau, liaukis.

Hovardas Givingsas pakilo ir per kambarį atšlepsėjo prie jos. Viena, nusėta rusvomis dėmėmis ranka, pakilo, tarsi norėdama paliesti žmoną. Bet paskui, matyt, persigalvojo ir nusileido. Abu stovėjo greta ir žiūrėjo per langą. Buvo sunku pasakyti, šnibždasi, ar ne. Džono veidas, kai stebėjo tėvus, tebebuvo įsiaudrinęs nuo juoko.

— Klausykite, — neramiai prakalbo Frenkas, — gal reikėtų pasivaikščioti, ar ką?

Eiprilė pritarė:

— Taip, eime.

— Pasakysiu štai ką, — pareiškė Džonas Givingsas, — galėtume pasivaikščioti trise. Maniškiai tuo tarpu pasiliktų ir palauktų savo vaivorykštės. Truputėlį atsipalaiduotų nuo įsisenėjusios įtampos.

Nusliūkino per kilimą pasiimti kepurės. Grįždamas staiga, beveik spazmiškai, pakeitė kryptį, pasuko tėvų link. Dešinės rankos kumščiu nubrėžė greitą, plačią arką, nukreiptą į motinos pečius.

Hovardas Givingsas akimirksnį matė kumštį leidžiantis, bet nesuspėjo sulaikyti. Džonas nesmūgiavo, tik minkštai ir švelniai plaštaka užkabino suknelės medžiagą.

— Pasimatysime vėliau, mama, — atsisveikino. — Lik tokia miela, kokia esi.

Miškelyje, už namo, saulės sušildyta žemė skleidė gaivų, ką tik praėjusio ir susigėrusio lietaus kvapą. Vilerius ir jų svečią užplūdo netikėtas draugiškumas. Teko eiti vorele ir rūpestingai rinktis taką tarp medžių. Švelniausias prisilietimas prie nusvirusios šakos apipildavo lietaus lašais, blizgančios šakelės grasino palikti šiurkščius juodus ruožus ant drabužių. Perėję miškelį lėtai nužingsniavo aplink galinį kiemą. Vyrai kalbėjosi, Eiprilė klausėsi prigludusi prie Frenko rankos. Frenkas, žvilgtelėjęs žmonai į akis pastebėjo, kad jos švyti, tarsi ji žavėtųsi tuo, ką jis kalba.