Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Polokas išpūtė ilgą dūmų giją ir pažvelgė užgesusiu žvilgsniu.

— Ne, nemanau, kad aš, — pradėjo, bet paskui linksmai sumirksėjo, vėl sukaupė dėmesį. — Ak, Outas Fildsas. O, velnias, taip, prieš daugelį metų. Outas Fildsas buvo vienas iš generalinių pardavimo direktorių prieš... Dieve, prieš labai daug, ei, palauk. Tavęs tada nė būti negalėjo.

Frenkas, nustebintas savo paties balso sklandumo, trumpai papasakojo, kaip praėjusį kartą sėdėjo prie labai panašaus į šį ankstyvųjų pietų stalo.

— Erlas Vileris, — ištarė Polokas, prisimerkė, stengdamasis prisiminti. — Erlas Vileris. Sakai, Niuarkas? Palauk sekundę, prisimenu Vilerį ir manau , kad jo vardas buvo Erlas. Ne, bet anas buvo Harisburge ar Vilmingtone. Bet kurio atveju, buvo daug vyresnis.

— Harisburge, teisingai. Tačiau vėliau. Harisburgas buvo paskutinė jo darbovietė. Niuarke dirbo anksčiau, prieš kokius trisdešimt penkerius, šešerius metus. Paskui dar kurį laiką dirbo Filadelfijoje ir Providense. Daugiausia rytų regione. Štai kodėl aš augau daugiau kaip keturiolikoje skirtingų vietų. — Buvo priblokštas išgirdęs savo paties pataikūnišką balsą sakant: — Niekada neturėjau galimybės kur nors pasijausti kaip namuose.

— Erlas Vileris, — kartojo Polokas, — kodėl, po velnių, aš jį prisimenu? Supranti, kodėl nesusiejau su Niuarku? Nes tai buvo dar prieš mane . Bet labai aiškiai prisimenu Vilerį Harisburge. Vienintelis dalykas — man susidarė įspūdis, jog jis tikrai senyvas. Aš tikriausiai...

— Jūs teisus. Senyvas. Prieš man gimstant jau turėjo du suaugusius sūnus. — Beveik pagavo save sakant: „Suprantate, aš buvau netyčiukas. Aš buvau tas, kurio jie nenorėjo?

Po kelių valandų, jau prablaivėjęs, bandė prisiminti tą pokalbio dalį. Nebuvo visiškai tikras, kad to neištarė garsiai. Net negalėjo tikrai pasakyti, kad nepratrūko audringai kvatoti teigdamas: „Suprantate? Suprantate, Bartai? Jie paguldė mane tualetinio stalelio stalčiuje ir davė surūgusio pieno“, kad jie su Bartu Poloku nepakilo ir nesumušė rankomis dėl šio linksmo pokšto, ir kad nesijuokė iki ašarų, krentančių į kavos puodelius.

Bet nieko panašaus nebuvo. Bartas Polokas kraipė galvą stebėjosi ir kalbėjo:

— Ar tai ką nors reiškia? Įsivaizduok, tu visą laiką prisimeni šį restoraną, net Outo Fildso pavardę.

— Na, ne taip jau ir keista. Tai buvo vienintelis kartas, kai tėvas mane atsivežė į Niujorką. Nuo tos dienos labai daug kas priklausė. Tėvas tikrai tikėjosi, kad Fildsas ketina duoti jam darbo. Jis ir motina jau buvo viską suplanavę, iki namo Vestčesteryje ir visų kitų dalykų. Manau, kad vėliau jam taip ir nepavyko atsigauti.

Polokas pagarbiai nuleido akis.

— Na, žinoma, tai, tie verslo lūžiai. — Skubiai perėjo prie linksmesnių pasakojimo aspektų. — Ne, bet tikrai įdomu, Frenkai. Aš nežinojau, kad tu — Nokso žmogaus sūnus. Tedas apie tai neužsiminė.

— Nemanau, kad Tedas žino. Kai gavau darbą, aš apie tai neužsiminiau.

Dabar Bartas ir raukėsi, ir šypsojosi tuo pat metu.

— Palauk sekundę. Sakai, kad tėvas pardavė mums savo gyvenimą, o tu niekada net neužsiminei?

— Na, iš tikrųjų, tai tiesa. Neužsiminiau. Tada jis jau buvo pensininkas, ir aš tik... Na, nežinau, bet kuriuo atveju, neužsiminiau. Tuo metu atrodė nesvarbu.

— Kai ką tau pasakysiu, Frenkai. Žaviuosi tavimi. Nenorėjai, kad tau suteiktų ypatingą galimybę. Norėjai, kad pasisektų pačiam. Teisingai?

Frenkas nepatogiai pasimuistė kėdėje.

— Ne. Nevisiškai taip. Buvo gana sudėtinga.

— Toks reikalas ir yra sudėtingas, — iškilmingai pareiškė Bartas Polokas. — Daug žmonių tokių dalykų nesuprastų, Frenkai. Bet aš tau kai ką pasakysiu. Žaviuosi. Lažinuosi, kad tavo tėtis irgi žavėjosi. — Atsilošė ir šypsojosi, klastingai primerkęs akis.

— Palauk minutę. Pažiūrėkim, kaip gerai perprantu charakterius. Lažinuosi, žinau, kas nutiko. Tai tik spėjimas, — mirktelėjo, — išlavintas spėjimas. Lažinuosi, kad leidai tėčiui galvoti, jog jo vardas padėjo tau gauti darbą tik norėdamas suteikti jam malonumo. Ar aš teisus?

Nerimą kėlė tai, kad buvo teisus. Vieną tų metų rudens dieną Frenkas jautėsi ryžtingas ir oficialus. Apsivilko naują seržo kostiumą ir nusivežė žmoną aplankyti tėvų. Visą kelią į Harisburgą planavo būti nuodugniai atsainus, pranešdamas dvigubą naujieną apie darbą ir apie kūdikį. „Beje, dabar turiu pastovesnį užsiėmimą, — planavo išdėstyti, — gana kvailas darbas, nieko, kas mane domintų, bet pinigai geri“. Ir tada būtų seniui pasakęs.

Perkrautoje Harisburgo svetainėje sklandė silpnumo, vaistų ir artėjančios mirties kvapas. Tėvas iš visų jėgų stengėsi būti malonus. Motina bandė atrodyti iki ašarų susijaudinusi dėl kūdikio. Eiprilė dėjo pastangas, kad atrodytų miela ir droviai išdidi. Melagingas akimirkos švelnumas atėmė Frenko šaltakraujiškumą, ir jis išplepėjo kaip mažas berniukas, parsinešęs gerą pažymį. Darbas pagrindiniame biure!

— Su kuo ten susitikai? — primygtinai teiravosi Erlas Vileris. Atrodė dešimčia metų pajaunėjęs. — Tedas? Kas? Bandis? Nepatikėsi, bet jį pažįstu. Žinoma, pamiršau daug vardų. Tikiuosi, jis mane prisiminė, ar ne?

— Ak, taip, — Frenkas išgirdo save tariant su absurdišku pasididžiavimu. — Ak, taip, žinoma. Jis labai palankiai atsiliepė apie tave, tėti.

Sėdėdamas traukinyje atgal į Niujorką, pagaliau atgavęs šaltakraujiškumą, trenkė kumščiu į kelį pripažindamas: „Jis vėl mane įveikė! Ar ne bjauriausias dalykas? Senas šunsnukis vėl mane įveikė!“

— Taip ir žinojau, — Barto Poloko akys tviskėjo užlietos širdies šiluma, — kai ką tau pasakysiu, Frenkai. Retai apsirinku spręsdamas apie žmones. Gal likerio ar viskio prie deserto?

„Nori pasakyti, kad išsėdėjai per visus priešpiečius, — vėliau paklaus Eiprilė, — išpasakojai jam visą savo gyvenimą ir net neužsiminei, kad rudenį išeisi iš kompanijos? Kodėl taip elgeisi?“

Tačiau dabar į Poloko kalbą nebuvo įmanoma įterpti bent žodelį. Pagaliau grįžo prie verslo reikalų. Kas ketina rūpintis tuo kūdikiu? Kas ruošiasi statyti tą tiltą?

— ...viešųjų ryšių specialistas? Elektronikos inžinierius? Valdymo konsultantas? Na, dabar, žinoma, jie visi ketina imtis svarbių vaidmenų. Kiekvienas ketina pasiūlyti labai vertingų specifinių savo srities žinių. Čia ir yra esmė. Nė vienas jų neturi nei tinkamo teorinio pagrindo, nei tinkamos kvalifikacijos. Frenkai, kalbėjausi su keletu geriausių verslo reklamos specialistų. Su geriausiais šalies kompiuterinės technikos žinovais. Taip pat su puikiausiais šalies verslo administratoriais. Visi padarėme beveik tą pačią išvadą: tai visiškai naujas darbas. Mes turime išugdyti visiškai naują talentą šiam darbui.

— Pastarąjį pusmetį sukinėjausi kompanijoje ir už jos ribų ieškodamas tinkamų žmonių. Šiuo metu turiu numatęs pustuzinį įvairaus pasirengimo jaunuolių ir tikiuosi surinkti kita tiek. Matai, kuo užsiimu? Pats įsitraukiu į komandą. Dabar leisk man, — norėdamas apsisaugoti nuo bet kokių pertraukinėjimų, pakėlė aukštyn storą ranką, — leisk man kalbėti tiksliau. Tie darbeliai, kuriuos jau padarei, yra tik pradžia. Noriu, kad pabaigtum tas serijas taip, kaip aną dieną suplanavome Tedo kabinete. Bus puiku. Bet tai, kur aš suku dabar, reikės atlikti vėliau. Kaip sakau, visas šis projektas dar tik įgauna formą. Kol kas nieko apibrėžto, bet suprasi kurlink krypsta mano mintys. Turiu nuojautą, kad tu toks vyrukas, kurį galėčiau siuntinėti po visą šalį susitikinėti su žmonių grupėmis.