Ричард Йейтс - Nerimo dienos

— Sveiki, — pasilabino Frenkas, skindamasis pro juos kelią į vonios kambarį. Norėjo nusiprausti prieš vakarienę ir leisti mintims prisipildyti dainos melodijos. Jis viską pasakys Eiprilei, kai tik liks vieni.

„Klausyk, — pradės, — tarkim, reikia laiko. Pažvelkim kitaip..?. Pradės piešti naujo gyvenimo paveikslą. Jei iš tiesų reikia dviejų ar trijų metų, ar nebūtų lengviau tverti su pinigais už Poloko siūlomo darbo? „Ak, iš tiesų darbas būtų niekinis, bet pinigai! Pagalvok apie pinigus!“ Galėtų susirasti geresnį namą. Arba, dar geriau, jei ir toliau priemiestis būtų nepakenčiamas, galėtų grįžti atgal į miestą. Ne, ne į tą seną pilną knibždančių tarakonų ir metro traukinių dundesio vietą, bet į naują judrų ir įkvepiantį Niujorką. Tokį miestą tik pinigai gali atskleisti. Kas žino, kiek platesnis ir įdomesnis gali būti gyvenimas? Ir be to... be to...

Frenkas plovėsi rankas uosdamas malonų muilo ir Eiprilės šveitimo miltelių aromatą. Veidrodyje pastebėjo, kad veidas atrodo šiurkščiau ir geriau, negu prieš kelis mėnesius. Taigi jis susidomėjo tikrąja visų užplūdusių „be to“ reikšme. Be to: kodėl negalvoti apie Poloko pinigus kaip apie kompromisinį sprendimą, leidžiantį geriausiai išnaudoti laiką, kol Eiprilė vėl galės jį išlaikyti Paryžiuje? Argi pats planas nėra svarus ir kilnus? Gali suteikti įvairiausių dalykų — naujų žmonių, naujų vietų. Kodėl ne, tinkamu laiku gali net nuvesti juos į Europą. Argi nėra galimybės, kad Noksas greitai išplės kompiuterių reklamą užsienyje? („Jūs ir ponia Viler taip skiriatės nuo išankstinės nuomonės, daugelio europiečių susidarytos apie Amerikos verslo žmones“, — pasakytų kokia nors Henrio Džeimso stiliaus Venecijos grafienė, kai jie, elegantiškai palinkę virš Didžiojo kanalo baliustrados, gurkšnotų saldų vermutą).

„Gerai, o kaip gi tu? — paklaus Eiprilė, — kaip dabar tu kada nors atrasi save?“ Tvirtai užsukdamas karšto vandens čiaupą jau turėjo atsakymą: „Tarkime, kad tai mano reikalas“.

Veide, maloniai linktelėjusiame iš veidrodžio, buvo matyti nauja branda ir nauja vyriškumas.

Frenkas siekė rankšluosčio ir aptiko, kad Eiprilė pamiršo jį pakabinti. Nuėjo prie skalbinių spintelės ir ant viršutinės lentynos pamatė mažytį kvadratinį paketėlį, įvyniotą į naują vaistinės popierių. Naujumas ir netinkamumas tarp sulankstytų paklodžių bei rankšluosčių suteikė jam labai paslaptingą išvaizdą, panašiai kaip paslėpta kalėdinė dovana. Kilo nesuvokiama baimė, privertusi Frenką nuimti paketėlį ir išvynioti. Paketėlio viduje buvo mėlyna kartoninė dėžutė su „Gero namų ūkio“ antspaudu. Dėžutėje gulėjo tamsiai rausvas guminis švirkštas.

Nedavė sau laiko apmąstymams. Net nesvarstė, kad gal geriau būtų palaukti, kol baigsis vakarienė, stvėrė paketėlį ir nusinešė. Skubiai praėjęs pro vaikus, žiūrinčius filmuką (dabar katinas vaikėsi šunį po kaimą), žengė į virtuvą. Eiprilė apstulbo. Pamatęs besikeičiančią jos veido išraišką ir kietą žvilgsnį, Frenkas dėl jos ketinimų neabejojo.

— Klausyk, — kreipėsi į žmoną, — ką, po velniais, manai su šituo daryti?

Ji atsilošė per daržovių garus, bet ne atsitraukdama, o įžūliai nepaklusdama. Įsitempusi braukė rankomis aukštyn žemyn per klubus.

— O ką tu manai daryti? — paklausė. — Manai, kad mane sulaikysi?

trečia dalis

Pirmas skyrius

MŪSŲ GEBĖJIMAS IŠMATUOTI ir paskirstyti laiką visapusiškai patogus.

— Pasitikrinkite laikrodžius — lygiai šešta valanda, — sako pėstininkų kapitonas. Visi jo leitenantai gali lengviau atsipūsti, kol pasuka dvi mažytes rodyklėles, nors tuo metu virš galvų skrajoja tonos sunkiosios artilerijos. Proziškas, atrodo, civiliškas laikrodžio pasukimas, bent trumpam sugrąžina asmeninės kontrolės pojūtį. Gerai, tarsi patvirtina laikas, kildamas aukštyn nuo kiekvieno trapaus riešo plaukelių ir venų, puiku: kol kas viskas vyksta pagal planą .

— Bijau, kad esu užimtas iki pat mėnesio pabaigos, — sako rikiuotės karininkas, patogiai glausdamas ragelį prie skruosto ir nykščiu versdamas susitikimų kalendoriaus puslapius.

Tuo metu jo akys ir burna išduoda gilaus saugumo jausmą. Šiugždantys, pilni, kiekvienai dienai skirti puslapiai prieš jo akis įrodo, kad nieko nenumatyta, joks netikėtumas ar likimo posūkis negali netikėtai užklupti iki mėnesio pabaigos. Žlugimas ar epidemija nubaidyti, net pati mirtis turės palaukti, nes jis užimtas.

— O, leiskite prisiminti, — sako senelis, pakreipęs galvą ir raukydamasis bei mirksėdamas nuo saulės. Prisiminimai jį trikdo. — Mano pirmoji žmona išėjo anapilin pavasarį, — akimirką jį sukausto siaubas: kurį pavasarį? Praeityje? Ateityje? Kas, jei ne beprasmiškas žemės plutos ląstelių, kai ji vinguriuoja aplink saulę, persitvarkymas yra pavasaris? Kas yra pati saulė, jei ne viena iš milijardų nepastebimų žvaigždžių, amžinai keliaujančių į nebūtį? Begalybė! Bet greitai gailestingi smegenų vožtuvai ir jungikliai pradeda savo varganą darbą. — Tūkstantis devyni šimtai šeštųjų pavasarį, — išgali pasakyti senukas. — Oi, ne, — jo kraujas galaktikų sūkuryje vėl sustingsta. — Pala, tūkstantis devyni šimtai ketvirtųjų, — dabar jis tikras. Grąžinantis jėgas geros savijautos pliūpsnis nevalingai kelia senelio ranką ir meiliai ploja ja per šlaunį. Jis galbūt pamiršo savo pirmosios žmonos šypseną ir jos ašaringo balso skambesį, bet užsikabinęs už jos mirties datos skaičių, susiejo tą moterį su savo paties gyvenimu ir su gyvenimu apskritai. Dabar visi kiti metai paklusniai sukris į vietas, kiekvienas tvarkingai prisidėdamas prie visumos. Devyni šimtai dešimtieji, devyni šimtai dvidešimtieji, kaip gi, žinoma, jis prisimena! Devyni šimtai trisdešimtieji. Devyni šimtai keturiasdešimtieji, tiesiai link užtarnautos dabartinės ramybės ir iki švelnaus ateities pažado. Žemė saugiai sugrąžins jo geranorišką ramybę. Pauostyk šviežią žolę! Štai ta pati dosni senoji saulė, kuri šypsodamasi švietė jam visus tuos metus. — Taip, sere, — autoritetingai tarsteli senolis, — devyni šimtai ketvirtaisiais.

Žvaigždės šiąnakt vėl maloniai švies jam kaip paskutinio dangiškojo poilsio simboliai. Jis sutvėrė tvarką iš chaoso.

Ankstyva tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt penktų metų vasara galėjo tapti nepakenčiama abiem Vileriams, o pabaigoje viskas visai kitaip pasisukti, jei virtuvėje ant sienos nebūtų kabėjęs kalendorius — „A. J. Stoplerio ir sūnų metalo dirbinių ir namų baldų“ naujametinė dovana. Kalendorius buvo iliustruotas Naujosios Anglijos priemiesčio gyvenimo vaizdais. Vienas iš tų, kurių puslapiuose būna mažytis praėjusio ir ateinančio mėnesio kalendorius. Taigi metų ketvirtį galima apžvelgti vienu ypu.

Vileriai nustatė pastojimo datą: pirmosios gegužės savaitės pabaiga, savaitė po Frenko gimtadienio. Abu prisiminė jo šnabždesį: „Kažkaip laisvai“, ir jos: „O, ne, esu tikra, viskas gerai, nesiliauk...“ (kitą savaitę ji nusipirko naują gaubtuką, kad būtų labiau užtikrinta). Pirmoji rugpjūčio savaitė, beveik po keturių savaičių, ir bus tas paslaptingas laikas, „trečio mėnesio pabaiga“, kada, kaip prieš daugelį metų patarė mokyklos draugė, būtų saugu pasinaudoti guminiu švirkštu.

Vos išėjusią iš gydytojo kabineto Eiprilę panika nunešė tiesiai į vaistinę. Panika nuvedė Frenką koridoriumi tą pačią akimirką, kai spintelėje aptiko tą daiktą. Panika surakino juos vieną priešais kitą virtuvėje, verdančių daržovių garuose. Abu stovėjo grėsmingai tylūs, o iš svetainės sklido filmuko garsai. Daug vėliau tą patį vakarą, tada, kai abu paslapčia vienas paskui kitą ištyrinėjo kalendorių, panika nuslūgo. Suprato, kad viena po kitos tvarkingai einančios dienos — nuo šiandien iki galutinio termino — laukia, kad būtų prasmingai praleistos. Buvo pakankamai laiko protingai apsispręsti, viską tinkamai sutvarkyti.