Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Frenkas turėjo liuoksėti ir greitinti tempą, kad spėtų su ilgais Poloko žingsniais. Spėjo, kad šitaip šuoliuodamas ir nervingai ranka prilaikydamas kaklaraištį, kad šis neišslystų virš švarko, atrodo tikras menkysta.

— Ši vieta tinka? — Polokas įžengė į didelio viešbučio vestibiulį, paskui pasuko į restoraną.

Padavėjai guminiais kulnais bruzdėjo sunkiai apsikrovę, žvangant peiliams ir šakutėms ritmingai gaudė atsakingų darbuotojų dalykiniai pokalbiai. Kai juos pasodino prie stalo, Frenkas gurkštelėjo vandens su ledu ir ėmė dairytis. Svarstė, ar čia ta pati vieta, kurioje buvo priešpiečių — ankstyvų pietų — su tėvu ir ponu Outu Fildsu. Nebuvo tikras. Šiame rajone stovi keletas tokio dydžio viešbučių. Bet tikimybė gana didelė. Maloniai kuteno ironiško sutapimo pojūtis.

„Ar ne juokingiausia? — klausinės šį vakarą Eiprilės. — Tas pats kambarys. Tos pačios vazoninės palmės. Tie patys dubenėliai su austrių krekeriais. Jėzau, buvo panašu į sapną. Sėdėjau ir jaučiausi dešimties“.

Ką besakytum, atsisėdus palengvėjo. Polokas sumažėjo. Frenkas galėjo slėpti po stalu, kad visą laiką, Polokui kalbant, plėšė atsilupusią odos skiautelę išilgai nykščio. Ar Frenkas vedęs? Vaikai? Kur gyvena? Na, tikrai išmintinga gyventi priemiesty, kai turi vaikų. Bet kaip tas nuolatinis važinėjimas? Jautėsi beveik taip pat, kaip ir Outo Fildso tardomas apie mokyklą ir beisbolą.

— Žinai, kas padarė didžiausią įspūdį tavo tekste? — klausė Polokas, pakėlęs martinio taurę. Jo rankoje aprasojusi taurė atrodė labai trapi. — Logika ir aiškumas. Tiksliai pateikei kiekvieną punktą ir pasiekei tikslą. Man visiškai neatrodė, kad skaitau. Atrodė, kad kalba žmogus.

Frenkas palenkė galvą.

— Tiesą sakant, taip ir buvo. Aš kalbėjau į diktofoną. Iš tiesų, tai buvo daugiau ar mažiau atsitiktinis darbas. Mūsų skyrius neturi reikalų su kūrybine ar gamybine puse. Suprantate, tai agentūros darbas. Mes turėtume tik kontroliuoti jų medžiagos paskirstymą.

Polokas linktelėjo, kramtydamas džinu permirkusią alyvuogę.

— Leisk man kai ką pasakyti. Išgersiu dar vieną, o tu? Gerai. Leisk man kai ką pasakyti, Frenkai. Man neįdomi nei kūrybinė, nei gamybinė pusė, ar kas turėtų kontroliuoti kieno skirstymą. Aš domiuosi tik vienu ir tik vieninteliu dalyku — elektroninio kompiuterio pardavimu Amerikos verslininkams. Frenkai, daugybė žmonių linkę niekinti paprastą senamadišką pardavimą, bet aš noriu kai ką pasakyti. Kai tik pradėjau veržtis į pardavimų sritį, labai išmintingas vyresnis žmogus man pasakė kai ką, ko niekada nepamiršau. Jis kalbėjo: „Bartai, viskas parduodama. Nieko pasaulyje nenutinka, niekas neateina į šį pasaulį, kol kas nors ko nors neparduoda. Netiki? Tada pažiūrėk kitaip. Bartai, kur, po velnių, būtum, jei tavo tėvas nebūtų nešęs algos tavo motinai?

„O aš sėdėjau, girtėjau ir galvojau: „Ko, po velnių, tas vyrukas nori iš manęs? — šį vakarą pasakos Eiprilei. — Žinoma, negalvojau nieko rimta, bet vis tiek. Jis vertė spėlioti. Tiesa, apie tuos šiurkščių manierų, bet geros širdies žmones, žinai juos? Jie tikrai turi tam tikro asmeninio magnetizmo. Bent jau jis“.

— Šiais laikais, žinoma, geras pardavimas susideda iš daugelio dalykų. Reikia sujungti daug jėgų. Kaip žinai, viso to reikia, kai nori parduoti, o ne tik gaminti. Kad ir mūsų darbas — pateikti visiškai naują verslo kontroliavimo koncepciją. Išeina, kad po galais, per medžius miško nematai. Yra rinkos tyrėjai, reklamos kūrėjai ir, kaip juos ten vadinate, viešųjų ryšių žmonės. Reikia visas tas jėgas nukreipti vienam, bendram tikslui — pardavimui. Man patinka lyginti su tilto statyba.

Prisimerkęs smiliumi nupiešė arką nuo peleninės iki salierų ir alyvuogių dubenėlio.

— Supratimo, bendravimo tiltas tarp elektronikos mokslo, — sužagsėjo, — atsiprašau. Tarp elektronikos mokslo ir praktinio kasdieninio komercinio valdymo. Pakalbėkime apie tokią kompaniją kaip Noksas. — Apgailestaudamas pažvelgė į tuščią antrą ar trečią martinio taurę. — Labai sena, labai lėta, labai konservatyvi, po velnių, pats viską žinai taip pat gerai, kaip ir aš.

— Mūsų veikla nukreipta spausdinimo mašinėlių, kartotekos dėžučių, žvangančių perforacinių kortelių pardavimui. Pusė senų bedalių darbuotojų mano, kad Makinlis tebesėdi Baltuosiuose rūmuose. Kita vertus, ar nori užsisakyti dabar, ar truputį palaukti? Gerai, sere, žvilgtelėkime. Ragu čia labai skanus, ir rūkyta lašiša, ir omletas su grybais, ir jūrų liežuvis su citrina. Nuostabu, puiku, paruoškite du. Kol atnešite, dar porą šitų. Gerai. Galima sakyti, kad ši kompanija kaip tikrai nukriošęs, nusivaręs senis. Kita vertus, — padėjo plaštakas ir smarkiai palinkęs prie stalo, išvertė akis. Ant galvos tarp rusvų strazdanų pasirodė prakaito karoliukai, — kita vertus, Frenkai, ateina nauja, viską griaunanti koncepcija apie elektroninį duomenų perdavimą. Frenkai, turime su tuo sutikti — tai naujagimis, — pasupo ant rankų įsivaizduojamą kūdikį, paskui staiga greitai nusipurtė, tarsi norėdamas nuo pirštų nukrėsti lipnų skystį. — Turiu galvoje, jis dar drėgnas . Jį ką tik ištraukė, apvertę pliaukštelėjo per užpakalį ir, Jėzau, jo bambagyslė dar tebekaro, skaudi kaip votis. Klausaisi manęs? Gerai, paimk tą mažytį naujagimį ir atiduok kokiems seniems nukriošėliams, sakykime, seniems susituoktiniams. Kaip manai, kas atsitiks? Kodėl? Jie leis jam susitraukti, sunykti ir numirti, štai kas atsitiks. Jie paguldys kūdikį tualetinio stalelio stalčiuje, girdys surūgusiu pienu, nekeis vystyklų, tai nori pasakyt, kad kūdikis gali užaugti stiprus ir sveikas? Kodėl tas vaikas neturi daugiau galimybių nei gatvės muzikanto boba? Leisk pateikti pavyzdį.

Kol Frenkas stengėsi klausytis, jis bėrė pavyzdžius vieną po kito. Po kurio laiko nutilo, nosine nusišluostė galvą. Atrodė suglumęs.

— Štai kokia problema, — paaiškino, — štai prieš ką mes kylame.

Niūriai ir atsargiai atsiduso, išgėrė paskutinę taurę ir pastatė ant stalo. Tada kibo į vėstantį maistą. Atrodė, kad blaivėja. Kalbėjo ir valgydamas, bet tyliau ir oriau. Vartojo žodžius „akivaizdu“ ir „be to“, vietoj „bezdalius“ ir „bamba“. Akys nebeiššoko, nebe priminė provincijos magnato. Toliau vaidino įprastą ramaus, nuosaikaus administratoriaus vaidmenį. Ar Frenkas yra svarstęs apie milžinišką kompiuterio poveikį ateities verslui? Tai penas apmąstymams, Bartas Polokas gali garantuoti. Jis tęsė kukliai pripažindamas, kad neišmano techninių dalykų. Menkino savo teisę kalbėti kaip pranašas, nuoširdžiai paklysdavo savo paties sakinių labirinte.

Stebėdamas ir bandydamas klausytis, Frenkas aptiko, kad trys martiniai (o gal keturi?) išplėtojo restorano garsus į triukšmo jūrą, spaudžiančią ausų būgnelius. Tamsi migla iš visų pusių aptraukė vaizdą. Matė tik tai, kas vyko tiesiai prieš akis. Labai ryškiai matė. Maistą, burbuliukus stiklinėje su vandeniu, nenuilstamai judančią Barto Poloko burną. Iš visų jėgų sukaupė aštrų tiriamą žvilgsnį, norėdamas įvertinti Barto Poloko elgesį prie stalo. Norėjo pamatyti, ar vyrukas paliks baltas juostas ant taurės krašto, ar mirkys bandelę padažinėje. Jautėsi nepaprastą girtą palengvėjimą, kad nieko panašaus Bartas Polokas nedaro. Netrukus Polokas, akivaizdžiai patenkintas, nusileido iki tokio tono, kuris niekaip nebuvo susijęs su abstrakcijomis, greičiau jau su kompanijos asmenybėmis. Frenkas pasijuto galintis saugiai prabilti artima širdžiai tema:

— Bartai, — paklausė, — ar prisimenate žmogų iš šios įstaigos, Outą Fildsą?