Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Kai mergaitė išėjo, Frenkas susmukęs stovėjo už žmonos prie siuvamosios mašinos.

— Oho, — pratarė, — mane tikrai paveikė. O tave?

Ji nepakėlė akių:

— Kaip tai?

— Nežinau. Vaikų požiūriu, atrodo, elgiamės neapgalvotai. Na, teks susitaikyti su tuo, kad jiems tikrai bus gana sunku.

— Jie susidoros.

— Žinoma, jie susidoros, — atsiliepė vyras. Norėjo, kad nuskambėtų negailestingai. — Galime pargriauti, užlaužti jiems rankas, jie su tuo „susidoros“. Bet vargu ar čia šuo pakastas. Esmė yra...

— Klausyk, Frenkai, — Eiprilė atsisuko šypsodamasi savo „kieta“ šypsena, patempusi lūpą, — siūlai viską atšaukti?

— Ne! — Pasitraukė nuo jos ir perėjo kilimą. — Aišku, nesiūlau. — Kad ir kaip buvo susierzinęs, pajuto, kad gera vėl vaikščioti ir kalbėti tada, kai taip ilgai tylėjo ant sofos nevykusiai bandydamas susikoncentruoti į prancūzų kalbos vadovėlį. — Žinoma , nesiūlau. Kodėl pradedi...

— Nes, jeigu nesiūlai, nematau jokios prasmės to aptarinėti. Klausimas tas, kas už viską atsakingas ir imasi viską tvarkyti. Jei atsakingi vaikai, tada mes, aišku, turime daryti tai, kas, jų manymu, yra geriausia. Vadinasi, likti čia, kol supusime. Kita vertus...

— Ne! Palauk minutę. Aš niekada nesakiau...

— Tai tu palauk minutę, prašau. Kita vertus, jei mes atsakingi, o aš tikrai manau, kad mes, sutinki? Vadinasi, išvykstame. Antras vertus, darome viską, ką galime, kad persikėlimas jiems būtų kuo lengvesnis.

— Aš taip ir sakau! — sumojavo rankomis Frenkas, — ko tu taip jaudiniesi? Kad persikėlimas būtų kuo lengvesnis — būtent taip aš ir sakau.

— Gerai. Esmė, manau, kad stengsimės iš visų jėgų, kol jie įveiks visus sunkumus. Šiuo metu nematau prasmės nuleisti galvas ir dejuoti, kad jie bus labai nelaimingi arba kalbėti apie rankų laužymą. Atvirai kalbant, manau, kad tai sentimentalios nesąmonės, ir norėčiau, kad liautumeisi.

Tai buvo panašu į barnį. Jau kelias savaites nesibarė. Vėliau visą dieną buvo susirūpinę ir bereikalingai mandagūs. Drovėjosi ir lovoje. Pažadino lietus ir nejaukus suvokimas, kad šiandien tas sekmadienis, kai turi susitikti su Džonu Givingsu.

Milė Kempbel pasisiūlė popietei pasiimti vaikus, „nes, manau, turbūt nenorėsite, kad jie maišytųsi aplinkui, kai jis bus čia, ar ne? Tuo atveju, jei paaiškėtų, kad jis tikras pakvaišėlis ar panašiai?“

Eiprilė atsisakė. Bet šįryt, artėjant susitikimui, sprendimą pakeitė.

— Manau, galų gale priimsime tavo pasiūlymą, Mile, — pasakė telefonu, — jei jis tebegalioja. Manau, buvai teisi. Vaikams būtų atskleistas gana nenormalus dalykas.

Nuvežė juos Kempbelams valanda ar dviem anksčiau negu reikėjo.

— Po velnių, — nusikeikė, sugrįžusi ir sėsdama prie Frenko iššveistoje virtuvėje. — Tai kažkaip nervina, ar ne? Svarstau, koks jis bus. Manau, kad niekada anksčiau nepažinojau psichikos ligonio. O tu? Tikro, patvirtinto pamišėlio.

Frenkas įpylė dvi taures labai sauso šerio. Mėgdavo sekmadieniais po pietų tokio išgerti.

— Iš kiek nori lažintis, — paklausė, — kad jis bus labai panašus į visus kitus mums pažįstamus nepatvirtintus pamišėlius. Nurimkime. Priimsime, kai ateis.

— Žinoma. Tu teisus, — suburkavo ji žiūrėdama į vyrą tokiu žvilgsniu, kad vakarykščiai nemalonumai atrodė toli praeityje. — Tavo nuojauta tokiais atvejais visada būna teisinga, Frenkai, tu labai dosnus, supratingas žmogus.

Lietus liovėsi, bet buvo šlapia ir pilka. Norėjosi lindėti namuose. Radijas tyliai grojo Mocartą, švelni, šeriu kvepianti ramybė, užliejo virtuvę. Frenkas dažnai svajojo apie tokį šeimyninį gyvenimą. Nejaudinantis, malonus, abipusis švelnumas su truputėliu romantikos. Sėdėjo ir laukė iš už varvančių medžių pasirodančio Givingsų mikroautobuso. Frenkas kartą ar du maloniai suvirpėjo, kaip žmogus prieš aušrą vaikščiojęs lauke ir ant kaklo pajutęs pirmųjų saulės spindulių šilumą. Jautėsi ramus. Prieš atvažiuojant automobiliui, buvo pasiruošęs jį sutikti.

Ponia Givings išlipo pirmoji. Akinama, spindinčia šypsena nusišypsojo namui. Paskui nusisuko į galinę sėdinę ir ėmė tvarkyti ryšulius ir paltus. Hovardas Givingsas išlipo iš vairuotojo pusės, negrabiai valydamasis aprasojusius akinius. Paskui jį išlipo aukštas, lieknas jaunuolis raudonu veidu ir medžiagine kepure. Kepurė nebuvo ta neseniai į madą atėjusi stilinga, su dirželiu ant pakaušio, o plati, plokščia, senamadiška ir pigi. Jo kostiumas būtų vienodai tikęs našlaičių prieglaudai, ir kalėjimui. Beformės saržos kelnės ir tamsiai rudas per priekį susagstomas megztinis buvo vyrukui per maži. Iš penkiasdešimties pėdų, jei ne penkiasdešimties jardų atstumo galėjai pasakyti, kad jo apdarai ištraukti iš valstybinių institucijų drabužių išteklių.

Jis nepažiūrėjo į namą, neapsidairė. Slinko tėvams iš paskos. Sustojo plačiai išskėtęs šleivas kojas ant šlapio žvyro. Labai susikaupęs degėsi cigaretę: kruopščiai suspaudė nykščio nagu, susiraukęs apžiūrėjo, rūpestingai įsidėjo į burną, susikūprino ir apgaubė rankomis degtuką. Užsitraukė taip stipriai, tarsi būtent šios cigaretės dūmai buvo viskas, ko reikėtų kūno geiduliams patenkinti.

Ponia Givings per tą laiką iščiauškėjo keletą pasisveikinimo ir atsiprašymo sakinių. Net jos vyrui pavyko įterpti keletą žodžių. Džonas pagaliau pajudėjo įvažiavimo link. Skuodė kiek įmanydamas, pasistiebęs ir spyruokliuodamas. Pažvelgus iš arčiau, jo veidas buvo didelis ir liesas, mažomis akimis ir plonomis lūpomis. Buvo susiraukęs, kaip žmogus nuolatos kenčiantis fizinį skausmą.

— Eiprilė... Frenkas, — pakartojo atsiliepdamas į motinos pristatymą, beveik akivaizdžiai mokydamasis vardus mintinai. — Malonu matyti. Daug apie jus girdėjau.

Staiga jo veidą iškreipė pribloškiantis šypsnys: skruostai virto vertikaliomis klostėmis, dvi taisyklingos didelių nuo tabako dėmėtų dantų eilės išsiveržė pro išblyškusias lūpas, akys, rodos, prarado gebėjimą matyti. Keletą akimirkų atrodė, kad jo veidas visiems laikams užrakintas šioje pabaisiškoje draugiškumo šypsenos parodijoje. Kai visi pagarbiai pajudėjo namo link, šypsena išnyko.

Eiprilė paaiškino (Frenko nuomone, per daug pabrėžtinai), kad vaikai išvykę į gimtadienio vakarėlį. Ponia Givings pradėjo pasakoti, koks baisingas judėjimas Dvyliktajame maršrute . Tačiau jos balsas nuslopo, kai suprato Džoną pageidaujant Vilerių dėmesio. Jis lėtai, sustingusiomis kojomis apėjo svetainę. Viską apžiūrėjo. Kepurės nenusiėmė.

— Neblogai, — prabilo linksėdamas, — neblogai. Turite pakankamai gerą mažą namelį.

— Gal prisėstumėte? — pasiūlė Eiprilė.

Vyresnieji Givingsai pakluso. Džonas nusiėmė kepurę ir padėjo ant knygų lentynos. Paskui parietė kojas ir atsisėdo ant kulnų kaip samdinys. Truputėlį spyruokliavo, kai siekdavo nukrėsti cigaretės pelenus į kelnių atraitą. Kai pažiūrėjo į juos, veidas nebebuvo įsitempęs. Jis įgavo savotišką pašaipią Vilo Rodžerso išraišką. Atrodė protingas ir linksmas.

— Senoji Helena kalbėjo apie jus, žmonės, mėnesių mėnesiais, — prakalbo Džonas. — Mieli jaunieji Vileriai iš Revoliucijos kelio. Taip išėjo, kad pusę laiko nenutuokiau, apie ką kalbama. Žinoma, iš dalies dėl to, kad nesiklausiau. Žinot, kokia ji. Kai kalba kalba kalba ir nieko nepasako? Taip išeina, kad po kurio laiko nustoji klausytis. Bet šį kartą turiu pripažinti — jos tiesa. Įsivaizdavau visiškai ne taip. Čia miela. Neturiu omenyje „miela“ taip, kaip ji supranta, nesijaudinkite. Sakau, miela. Man čia patinka. Atrodo kaip vieta, kur žmonės gyvena.