Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Lėkdama pro šešėliuotą veidrodį laiptų aikštelėje su pasididžiavimu žvilgtelėjo į savo atvaizdą. Ji vis dar atrodė, bent jau probėgšmais užmetus akį, ta pati greita, maža mergaitė gerai įrengtame name. Ant didžiulio kilimo miegamajame skubiai nusiplėšė švarkelį ir išlipo iš sijono. Pasijuto beveik kaip tėvo namuose, kai skubėdavo persirengti šokių vakarėliui. Kraujas, rodės, kunkuliavo, skubant išsirinkti paskutines smulkmenas (Kokius kvepalus? Ak, greitai, kokius?), vos nesušuko išbėgusi į laiptų aikštelę: „Palaukite! Ateinu! Tuojau nusileisiu!“

Senų flanelinių marškinių ir apsmukusių plačių kelnių, kabančių sieninėje spintoje ant kablio, vaizdas sugrąžino į tikrovę. Kvaila , kvaila , — barė pati save, — darausi išsiblaškiusi . Bet tikras šokas ištiko, kai atsisėdo ant lovos nusimauti kojinių. Tikėjosi, kad pėdos bus siauros ir baltos, išvagotos melsvų venų, tiesiais ir trapiais kaulais. Tačiau ant kilimo gulėjo dvi išpurtusios rupūžės. Kietos, krumpliai su nuospaudomis, susiraitę pirštai slėpė suragėjusius nagus. Greitai sugrūdo jas į norvegiškas kojines-šlepetes (tikrai puikiausiai tinkamos bastytis namuose) ir pašokusi norėjo apsirengti paprastais, patogiais kasdieniais drabužiais. Bet buvo per vėlu. Penkias minutes stovėjo abiem rankomis įsikibusi lovos krašto ir kietai suspaudusi žandikaulius. Ji verkė.

Verkė, nes šį vakarą dėjo tokias dideles viltis į Vilerius, o dabar buvo siaubingai, siaubingai, siaubingai nusivylusi. Verkė, nes buvo penkiasdešimt šešerių, o jos pėdos — bjaurios ir ištinusios. Nes mokykloje jos nemėgo nė viena mergaitė, o vėliau — nė vienas berniukas. Nes Hovardas Givingsas buvo vienintelis vyras, paprašęs už jo tekėti. Nes ištekėjo už jo. Nes vienintelis jos vaikas yra pamišęs.

Netrukus susitvardė. Reikėjo tik nueiti į vonią, išsipūsti nosį, nusiprausti ir susišukuoti. Atsišviežinusi gyvai ir be garso, avėdama storomis kojinėmis, nusileido kambarį. Atsisėdo priešais vyrą į supamąjį krėslą aukšta atkalte, prieš tai išjungusi visas šviesas, palikusi tik vieną lempelę.

— Štai, — pasakė, — taip daug jaukiau. Tikrai, Hovardai, mano nervai tokie įtempti po to reikalo su Vileriais. Negali įsivaizduoti, kaip nusiminiau. Dėl to, kad visada galvojau, kad jie tokie solidūs jauni žmonės. Maniau, kad visi susituokę jauni žmonės turėtų būti labiau susitupėję. Ar taip nemanai, ypač tokioje bendruomenėje kaip mūsų? Dievaži, aš girdėjau, kad jaunos poros trokšta apsigyventi čia ir auginti vaikus...

Helena suko ratus po kambarį, vis kalbėjo ir kalbėjo. O Hovardas Givingsas taip laiku linktelėdavo, nusišypsodavo ar sumurmėdavo, kad ji taip ir nesuprato, jog jis nakčiai išjungė klausos aparatą.

Ketvirtas skyrius

— SPRUK IŠ KALĖJIMO, — komentavo Džekas Ordvėjus, maišydamas kavą. — Nusimesk pančius. Pakilk. Gana sumanu, Franklinai.

Abu sėdėjo prie dėmėto nuo pomidorų padažo stalelio dviem „Puikios vietelės“ tamsiame kampe. Frenkas pradėjo gailėtis prasitaręs Ordvėjui apie Europą. Klounas, girtuoklis, žmogus, nesugebantis apie nieką diskutuoti, tik įmantriu pajuokiamu tonu pasakoti apie save. Argi tokiam reikalui galėjai trokšti tokio patikėtinio? Nepaisant to, Frenkas pasipasakojo, nes pastarosiomis savaitėmis darėsi vis sunkiau visą dieną vaikščioti biure su ta paslaptimi.

Personalo susirinkimuose dėmesingai klausydavosi, kai Bandis apžvelgdavo dalykus, kurie turi būti padaryti „rudenį“ arba „metų pradžioje“. Priimdavo pardavimų skatinimo pavedimus, kuriuos įgyvendinti teoriškai reikėtų kelių mėnesių. Kartais jo mintys nuslysdavo lėtu Bandžio projektų mechanizmu, kol pagaliau atėjo mintis: „Ne, palauk, tavęs čia tada netgi nebus. Iš pradžių tie nedideli šokai buvo net smagūs. Paskui smagumas nublanko, pasidarė aiškiai nemalonūs. Artėjo birželio vidurys. Po dviejų su puse mėnesių (vienuolikos savaičių) jis plauks per vandenyną. Visiškai nerūpės pardavimų skatinimas. To fakto realumas prasiskverbė į biuro kasdienybę. Visiškai realus ir neišvengiamas faktas namuose, nes visi kalbėjo tik apie tai. Realu buvo kiekvieną rytą ir vakarą keliaujant traukiniu. Tačiau dirbant aštuonias valandas likdavo neesmine, sunkiai prisimenama, greitai blankstančia svajone. Visi ir viskas biure susimokė prieš ją. Bejausmiai, pavargę ar švelniai pašaipūs kolegų veidai. GAUTA krepšio ir dabartinių darbų šūsnies vaizdas. Telefono skambėjimas ar skambučio zyzimas, reiškiantis, kad jo reikia Bandžio kabinoje. Visa tai atrodė nuolatos primena, kad jam lemta visiems laikams likti čia.

„Tai žinoma, po šimts! — norėdavo sušukti dvidešimt kartų per dieną. — Palauk ir pamatysi? Bet šiam iššūkiui trūko svorio. Ryškus sausas apmiręs ežeras laikė savo prieglobstyje taip ilgai ir taip ramiai, kad būtų tyliai sudrumstas pabėgimo grėsme. Viskas, ko norėjosi, — laukti ir matyti. Nepakeliama. Vienintelis kelias — kam nors papasakoti. Galų gale Džekas Ordvėjus buvo geriausias draugas biure. Šiandien per priešpiečius jiems pavyko išvengti Smolo, Latropo ir Roskou. Prasidėjo nuo poros silpnų, bet gerų martinių. Dabar istorija buvo atskleista.

— Yra vienas nedidelis dalykas, kurio nepagaunu, — kalbėjo Ordvėjus, — nesakau, kad tai sudėtinga, bet ką tiksliai tu veiksi? Neįsivaizduoju tavęs nuolatos glebiai sėdinčio šaligatvio kavinėse, kol tavo geroji frau važinėja į ambasadas ar dar kur nors. Štai kokia esmė. Visiškai nenumanau, ką galėtum veikti. Rašyti knygą? Tapyti...

— Kodėl visi galvoja apie knygų rašymą ir paveikslų tapymą? — teiravosi Frenkas. Paskui, tik iš dalies suvokdamas, kad cituoja savo žmoną, pridūrė: — Dieve mano, ar tik rašytojai ir menininkai gali gyventi savo gyvenimą? Klausyk. Vienintelė priežastis, kodėl esu čia, šiame pusiau sušiktame darbe, na, matai, yra daug priežasčių, bet čia ir esmė. Jeigu pradėčiau sudarinėti priežasčių sąrašą, vienos prakeiktos priežasties tikrai negalėčiau užrašyti — kad man čia patinka. Nes taip nėra. Turiu tokią juokingą nuojautą, kad žmonėms geriau daryti tai, kas jiems patinka.

— Puiku! — Ordvėjus laikėsi tvirtai. — Puiku! Puiku! Išsakyk visą gynybą ir susierzinimą. Mano naivus klausimas: kas tau patinka?

— Jeigu žinočiau, — atsiliepė Frenkas, — nesileisčiau į kelionę ieškoti.

Ordvėjus viską permąstė. Kraipė galvą, kilnojo antakius, raitė nemaloniai rausvą ir slidžią apatinę lūpą.

— Gerai, bet ar nemanai, — galų gale paklausė, — kad tikras pašaukimas kažkur slypi, ar nemanai, kad lygiai taip pat galima jį atrasti ir čia? Turiu omenyje, ar tai neįmanoma?

— Ne. Manau, kad ne. Manau, kad penkioliktame Nokso pastato aukšte niekam neįmanoma ką nors atskleisti. Manau, netgi tau.

— Mm. Turiu pasakyti, kad skamba gerai, Franklinai. Taip, iš tikrųjų. — Pabaigė kavą ir atsilošęs ironiškai nusišypsojo. — Kada, sakei, tas didingas eksperimentas prasideda?

Frenkas akimirką norėjo ant jo užversti stalą. Pamatyti bejėgišką baimę veide, kai virs kėdė ir užkris visi indai nuo stalo. „Didingas eksperimentas“. Kokia dar arogantiška nesąmonė?

— Išvykstame rugsėjį, — pasakė, — ar, kraštutiniu atveju, spalį.

Ordvėjus, spoksodamas į likusias lėkštėje mėsos ir bulvių dėmeles, linktelėjo penkis ar šešis kartus. Nebeatrodė arogantiškas. Atrodė senas, palaužtas ir liūdnai pavydus. Frenkas, žiūrėdamas į kolegą pajuto, kad apmaudas virsta švelniu gailesčiu. „Vargšas kvailas, senas šunsnukis“, — galvojo, — sugadinau jam priešpiečius, sugadinau dieną“. Beveik norėjo pasakyti: „Viskas gerai, Džekai, nesijaudink, tai gali niekada neįvykti“. Nuo sutrikimo išsigelbėjo širdingumo protrūkiu.