Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Vėliau, kai Šėpas tyliai gulėjo aukštielninkas tamsoje, antrojo aukšto miegamajame, Milės jam toli gražu netrūko.

Jautė, jog ji nemiega ir įsitempusi guli šalia. Girdėjo lengvai gergždžiantį jos kvėpavimą, silpną išdavikišką virptelėjimą įkvepiant. Žinojo — jei tik paliestų ar pasisuktų išsiduodamas, kad nemiega, Milė tuojau pat apsikabintų ir kūkčiodama jam į kaklą viską išlietų. Šėpas glostytų jai nugarą ir šnibždėtų:

— Kas nutiko, mažyte? Ką? Kas nutiko? Papasakok tėveliui.

Negalėjo. Nepajėgė. Nenorėjo, kad moters ašaros susigertų į jo pižamą. Nenorėjo savo delnuose jausti jos šiltos, virpančios nugaros.

Ne šiąnakt. Ne dabar. Buvo netinkamos formos, kad ką nors guostų.

Paryžius! Vien pavadinimo skambesys pasiekė jautriausias šaknis ir nuskraidino į tuos laikus, kai jis pasaulį nešėsi lengvai ir vikriai, kaip išdidų nematomą paukštį. Jo nagai, atrodo, visada užkabindavo tą vietą, kur jam ant Eizenhauerio švarko buvo prisegta leitenanto juostelė. O, prisiminė Paryžiaus alėjas, medžius ir vakarinių užkariavimų paprastumą („Nori didelio, Kempbelai? Gerai, imk didelį, aš paimsiu mažą. Ei, madmuazele... Atleiskite, madmuazele..?). Rytus, prarastus melsvai gelsvus rytus su mažyčiais kavos puodeliais, šviežiomis bandelėmis ir amžino gyvenimo pažadais.

Gerai, gerai, gal tai vaikiški niekai, kareiviški niekai, suteikto laipsnio niekai, gerai.

Bet, o Dieve, būti ten su Eiprilė Viler! Klaidžioti tomis gatvėmis, suspaudus vėsius Eiprilės Viler pirštus. Lipti su ja senų apgriuvusių namų akmeniniais laiptais. Siūbuoti su ja aukštame mėlyname kambaryje raudonomis grindimis. Girdėti duslų jos juoko raibuliavimą ir balsą („Ar norėtum, kad tave mylėčiau?“). Uosti jos citrinos žievelės kvapą. Ilgai ir nekaltai jausti ją, kai jis, kai ji, o Jėzau.

O, Jėzau, Dieve, būti ten su Eiprilė Viler...

Trečias skyrius

NUO 1936-ųjų, KAI VISAM LAIKUI persikėlė iš miesto, ponia ir ponas Givingsai keitė gyvenamą vietą kas dvejus ar trejus metus. Aiškindavo tuo, kad Helena verčiasi namais. Galėjo nupirkti visišką laužą, įsikelti, gerokai pakelti jo vertę ir pelningai parduoti. Pelną investuodavo į kitą namą. Pradėjo nuo Vinčesterio, pamažu judėjo šiaurėn į Putnamo apygardą, paskui į Konektikutą. Taip apsisuko su šešiais namais. Dabartinis, septintas, turi kitokią istoriją. Gyvena jame jau penkerius, beveik šešerius metus ir abejoja, ar kada nors persikels kitur. Kaip sakydavo ponia Givings — įsimylėjo šią vietą.

Pastatas buvo autentiškas, vienas iš nedaugelio, likusių šiame rajone: iš abiejų šonų augo senos vinkšnos, o poniai Givings patiko galvoti, kad jos — paskutinė tvirtovė prieš neskoningumą. Dėl darbo reikalų tekdavo giliai įsibrauti į priešo stovyklą. Stovėti mažų, bjaurių vienaaukščių virtuvėse ir šnekėtis kaip su lygiais su nepakenčiamai šiurkščiais žmonėmis. Jų vaikai zuidavo triratukais aplink blauzdas, jai ant suknelės laistydami Kool-Aid gėrimą. Tekdavo kvėpuoti išmetamosiomis dujomis ir sugerti į save visą Dvyliktojo maršruto nykumą. Pravažiuoti pro prekybos centrus, picų užkandines, prekystalius su šaldytu saldžiu kremu. Tačiau tie dalykai tik sužadindavo sugrįžimo džiaugsmą. Mėgo paskutinius kelis šimtus jardų ūksmingo kelio — jau beveik ir namuose. Trapus gerai išlyginto žvyro girgždesys po ratais. Tvarkingame garaže išjungiamas variklis. Orus, nuvargęs žingsniavimas pro kvepiančias gėlių lysves puikių kolonijinio stiliaus durų link. Pirmas švarus kedro ir grindų vaško dvelksmas viduje. Žvilgsnis į Currier & lvo litografiją virš žavaus seno skėčių stovo. Visada užplūsdavo sentimentalus švelnumas — namai.

Diena pasitaikė ypatingai šiurpi. Šeštadienis — visada labiausiai užimtas nekilnojamojo turto agento savaitėje, o šiandien, priedo, dar turėjo parvairuoti iš Grineikerso. Nelankė sūnaus, niekada to nedarydavo viena, be vyro. Vyko pasitarti su sūnaus gydytoju. Po tokių pasitarimų visada jausdavosi lyg susitepusi. Ar psichiatrai neturėtų būti išmintingi, žemo balso, tėviški? Kaip gali normaliai jaustis, bendraudama su nagus kramtančiu, paraudusiomis akimis žmogėnu? Lipnia juostele susiklijavęs akinius, kaklaraištį prie baltut baltutėlių marškinių prismeigęs smeigtuku iš Woolwortho . Laižydamas pirštą ilgai rausdavosi manilinio popieriaus segtuvuose, kol prisimindavo, dėl kokio paciento atvykai su juo susitikti. Prisiminęs klausdavo:

— Taip, ak taip. Tai kokiu jūs klausimu?

Bet dabar, nežinia kokio šventojo, saugojančio keleivius, malonės dėka Helena buvo namuose.

— Sveikas, mielasis! — uždainavo iš vestibiulio.

Vyras neabejotinai svetainėje skaitė laikraštį. Neužsuko paplepėti, nužingsniavo tiesiai į virtuvę. Moteris, tvarkanti namus, buvo padengusi arbatai. Koks džiugus garuojančio virdulio vaizdas! Kokia erdvi ir švari virtuvė! Kokie aukšti langai! Moteris jautė savotišką ramybę, prilygstančią patirtai tik vaikystėje, kai sėdėdavo ir plepėdavo su tarnaitėmis. Nuostabių tėvo namų Filadelfijoje virtuvėje. Turėjo pripažinti keistą dalyką — nė vienas jos ankstesnių namų, nors buvo tokie pat gražūs ar net gražesni, nesukeldavo tokių jausmų. Na, žinoma, žmonės keičiasi, kartais sakydavo sau. Paprasčiausiai senstu ir pavargau. Tačiau giliai širdyje droviai puoselėjo visai kitokį paaiškinimą. Sugebėjimas mylėti šį namą, tuo tvirtai tikėjo, buvo tik vienas iš daugelio jos pokyčių per pastaruosius keletą metų. Gilūs, teigiami pokyčiai suteikė naują požiūrį į praeitį.

— ...nes man labai patinka, — girdėjo save prieš daug metų sakančią vyrui. Hovardas buvo susierzinęs ir norėjo žinoti, kodėl Helena atsisako mesti darbą mieste.

— Tikrai negali būti labai įdomu, — kalbėjo vyras, — ir tikrai nėra taip, kad mums reikėtų pinigų. Tada kodėl?

Helena visada atsakydavo taip pat:

— Patinka Horsto rutulinių guolių kompanija? Patinka būti stenografiste? Kaip kas nors gali mėgti tokius dalykus? Taip jau nutiko, kad aš mėgstu. Beje, tu puikiai žinai, mums reikia pinigų, jei norime turėti visą dieną dirbančią tarnaitę. Ir žinai, kad nesu tik stenografistė.

Ji dirbo administratoriaus padėjėja.

— Tikrai, Hovardai, neverta apie tai kalbėti.

Helena nesugebėjo paaiškinti ar net suprasti, kad jai patinka ne darbas. Darbas galėjo būti bet koks. Netgi ne nepriklausomybė, kurią jis suteikdavo (nors, žinoma, nepriklausomybė svarbi moteriai, nuolatos svyruojančiai ant skyrybų ribos). Širdies gilumoje jai patiko dirbti ir reikėjo paties darbo.

— Sunkus darbas, — mėgo sakydavo jos tėvas, — geriausias iki šiol išrastas vaistas nuo visų žmonijos ligų.

Helena visada tuo tikėjo. Skubėjimas, triukšmas ir blizgesys biure. Greiti priešpiečiai. Šiugždantys popieriai ir telefono skambučiai. Išsekimas nuo viršvalandžių ir galop saldus palengvėjimas vakare nusiavus batus. Jausdavosi nusialinusi, visiškai niekam netinkama. Dvi aspirino tabletės, karšta vonia ir lengva vakarienė. Visa tai buvo meilės darbui esmė, be to, padėdavo atlaikyti šeimyninio gyvenimo ir motinystės įtampą. Be šito, kaip dažnai sakydavo, būtų išprotėjusi.

Kai metė darbą, persikėlė į priemiestį ir įsisuko į nekilnojamojo turto verslą, persilaužimas buvo sunkus. Paprasčiausiai nekilnojamojo turto versle nebuvo pakankamai užsiėmusi. Tomis dienomis nedaug žmonių norėdavo įsigyti nuosavybę. Be to, trūko laiko išstudijuoti turto įkeitimo įstatymą bei statinių kodus. Pasitaikydavo dienų, kai tekdavo sėdėti prie palisandro rašomojo stalo, kilnoti popierius iš vienos vietos į kitą, laukti, kol suskambės telefonas. Nervai būdavo taip įtempti, kad beveik klykdavo. Paskui aptiko, kad gali išlaisvinti savo aistrą tobulindama aplinką. Savo rankomis nugrandė kelis sluoksnius tapetų ir tinką, atidengė originalias ąžuolo plokštes.