Ричард Йейтс - Nerimo dienos

— Kada ateis Vileriai, lėlyte? — paklausė žmonos, labai išmanančiai tyrinėjo save tualetinio stalelio veidrodyje.

— Puse devynių, saldainiuk.

— Jėzau. Jeigu noriu suskubti į dušą, turiu nešti subinę.

Prisimerkęs palankstė pirštus dešiniajame bate, patikrino spindesį ir vėl pritūpė: pasičiupęs skudurą, darbavosi su kairiuoju.

Santūrią dirbančio valstiečio išraišką paskutiniu metu retai galėdavai matyti Šepo Kempbelo veide. Saugodavo ją batų blizginimo arba padangos keitimo procedūrai. Joje atspindėjo jėga, kartą palikusi pėdsaką širdyje. Metų metais berniukas, vėliau — vyras, troško būti nejautrus ir blogai išauklėtas. Norėjo būti savas tarp paniurusių berniukų ir vyrų, kurių tikros ar įsivaizduotos patyčios persekiojo vaikystėje. Valios pastangomis norėjo paneigti pačius gėdingiausius savo gyvenimo faktus: kad augo name rausvo smiltakmenio fasadu, paskui — prašmatniuose pastogės apartamentuose Satono apylinkėse, kad mokė privatūs mokytojai, kad žaisti su kitais vaikais galėdavo tik prižiūrimas besišypsančios anglės auklės arba prancūzės madmuazelės. Turtinga išsiskyrusi mama, kol jam sukako vienuolika, reikalavo kiekvieną sekmadienį apsirengti „nuostabiu“ škotišku kiltu iš Bergdorf Goodman parduotuvės.

— Ji norėjo padaryti iš manęs prakeiktą saldainiuką! — kartais netgi dabar šaukdavo keliems draugams, pasakodamas apie motiną.

Tačiau ramesnėmis, išmintingesnėmis akimirkomis Šepas gailestingai jai atleisdavo. Niekieno tėvai nebuvo tobuli. Be to, kad ir kokie buvo motinos ketinimai, žinojo, kad ji galimybių neturi. Ankstyvoje paauglystėje, kai ėmė panašėti į nuolaidžių pečių imtininką, jei ne anksčiau, jautriai ir subtiliai mamai buvo amžiams prarastas. O Šepas Kempbelas nekentė visko, kas mamai regėjos „kultūringa“ ir „skoninga“. Visko, kas moteriai buvo „nepadoru“, vaiko širdis be galo troško. Mažytėje brangioje privačioje mokykloje buvo lengva tapti nederamai apsirengusiu, nepaklusniu storžieviu. Jo prisibijodavo, žavėdavosi ir tuputį gailėjo, manydami, kad jis — vienas iš gaunančių labdarą. Pašalintas iš baigiamosios klasės, motinos siaubui, išvyko tiesiai į Manhatano vidurinės šurmulį. Patyrė nedidelių nemalonumų su policija, kol sulaukė aštuoniolikos ir šūkaudamas, klykaudamas atsidūrė tarp desantininkų. Apsisprendė atlikti pareigą ir parodė ne tik išskirtinę drąsą, bet ir kitą savybę, kurią labai vertina kareiviai — sugebėjimą būti kietu šunsnukiu.

Jis pasižymėjo abiejose srityse. Karas, atrodo, tik pagilino norą siekti tikslo. Vėliau atrodė visiškai logiška nekreipti dėmesio į ašaringus motinos argumentus dėl Prinstono arba Viljamso. Geriau gūrinti į trečiarūšį technologijos institutą Vidurio Vakaruose („Pagal lengvatas demobilizuotiesiems“, — visada paaiškindavo, nes bet kokia privačių pinigų galimybė, atrodė, pavers jį lepūnu). Snausdavo paskaitose vilkėdamas odiniu švarku. Svyruodavo kitų spjaudančių ir apdulkėjusių mokyklos kietuolių kompanijoje. Urgzdavo alaus išpūstą nepasitenkinimą apie pačią laisvo meno mintį. Išmoko neabejotinai vyriško, neginčytinai viduriniosios klasės, mechanikos inžinieriaus amato. Čia susirado žmoną. Maža, minkšta, pagarbi raštinės tarnautoja dirbo iždininko kabinete. Susilaukė pirmojo sūnaus. Tik po kelerių metų prasidėjo didžioji veikla.

Tai, kas tada atsitiko, vėliau buvo pavadinta „laiku, kai aš kažkaip pakvaišau“. Tada suvokė, kad dirba hidraulinių įrengimų gamykloje už šimtų mylių nuo Finikso Arizonoje. Gyvena viename iš keturių šimtų vienodų, vienas prie kito sutupdytų, dykumoje stovinčių namų — saulės išdegintoje dėžėje su keturiais įrėmintais kalnų vaizdais ant sienų, pirktais pigių prekių krautuvėlėje. Plačioje knygų lentynos nuogybėje — tik penki inžinerijos žinynai. Kasnakt ūžianti televizoriaus dėžė arba įkyrus kaimynų, užeinančių pažaisti kanastos [* Kortų lošimas], triukšmas.

Šepardas Syrsas Kempbelas turėjo pripažinti, jog jaučiasi vienišas tarp pirma laiko pasenusių jaunuolių ir merginų, žvygaujančių iš nešvankių anekdotų („Hari, Hari, papasakok tą apie vyrą, pagautą moterų išvietėje“). Jos pagarbiai suspausdavo lūpas, kai vyrai kalbėdavosi apie automobilius („Dabar griebk Chevvy , kiek žinau, bet kokį, bet kada sukurtą, be išimties — Chevvy“). Šepas greitai pradėjo jaustis apsimetėlis ir kvailys. Tada suprato, kad linksmas nuotykis apsimesti tuo, kuo nesi, privertė gyventi taip, kaip nenorėjo ar net negalėjo pakęsti. Nepaklusęs motinai, atsuko nugarą savo prigimčiai.

Pradėjo persekioti ryškios svajos apie pasaulį, galėjusį ir turėjusį būti jo. Intelekto ir supratimo pasaulis jo mintyse siejosi su „rytais“. Tada tikėjo, kad „rytuose“ žmogus eina į koledžą ne amato mokytis, o ieškoti išminties ir grožio. Ir niekas, kam daugiau negu dvylika metų negalvoja, kad tie žodžiai — tik lepūnėliams. „Rytuose“ vilkėdamas veltus tvido ir flanelės drabužius gali valandų valandas klaidžioti tarp senų vinkšnų ir laikrodžių bokštų. Kalbėtis su draugais. Draugai — jo kartos grietinėlė. „Rytų“ merginos — nuostabiai lieknos ir grakščios, vaikšto reikšmingai kaip Beningtone ar Holjoke, kalba žemais subtiliais balsais ir niekada nekikena. Saitais žiemos vakarais regi jas, geriančias kokteilį Baltimorėje, gali nusivesti į teatrą. Vėliau, apšilusios nuo brendžio, važiuotų su tavimi iki įstrigusios pusnyse Naujosios Anglijos užeigos. Paskui laimingai įslinktų pas tave po pūkine antklode. „Rytuose“, baigęs koledžą, gali atsidėti rimtam darbui. Gali praleisti keletą metų viengungiškame, pilname knygų bute, retkarčiais pakeliauti po Europą. Pagaliau, neskubėdamas ir puikiai informuotas, rastum tikrą pašaukimą. Pagaliau iškilmingai susituokdamas užbaigtum geriausią iš daugybės ilgų ir rafinuotų meilės nuotykių.

Tokių fantazijų prislėgtas Šepas Kempbelas netrukus įgijo hidraulikos gamyklos snobo reputaciją. Jis priešinosi ir Milei, gąsdindamas ją, nes tapo paniurusiu klasikinės muzikos klausytoju ir nepatenkintu kartą per tris mėnesius išeinančių literatūros žurnalų skaitytoju. Retai kalbėjosi su žmona. Niekada nebenaudojo senojo unikalaus Niujorko gatvių kietuolio ir Indianos fermerio kalbos mišinio, kuris, Milės manymu, buvo „tikrai žavus“. Atsirado naujas greitas, nekantrus ritmas, skambantis bauginančiai panašiai į anglišką akcentą. Paskui vieną sekmadienio vakarą, visą dieną gėręs ir atžariai kalbėjęs su vaikais Šepas (kai Milė sėdėjo apsipylusi ašaromis ir glaudė atžalas prie krūtinės, o vyras tuo metu vadino žmoną neišprususia kale), trenkęs kumščiu į sieną, susilaužė tris kaulus.

Po savaitės vis dar drebėdama ir išbalusi žmona padėjo jam į automobilį susikrauti drabužius, antklodes ir virtuvės reikmenis. Jie leidosi į dulkėtą kelionę „rytų“ link. Šeši mėnesiai, praleisti Niujorke, praėjo svarstant, ar tęsti inžinieriaus karjerą. Šėpas žinojo, kad tas laikas buvo pats sunkiausias Milės gyvenime. Pirmas staigus netikėtumas — motinos pinigai pasibaigė (pirmiausia, jų niekada nebuvo tikrai daug. Dabar vos pakako padoriam niurzgios, manieringos ponios su kate išlaikymui viešbutyje). Buvo daugybė kitų nemalonių netikėtumų, pats triuškinantis Niujorkas išaiškėjo esąs didžiulis, purvinas, triukšmingas ir žiaurus. Po truputį išleido santaupas pigiam maistui ir apartamentams. Niekada nežinojo, kur Šėpas yra, kokios nuotaikos bus grįžęs namo. Niekada nežinodavo, ką sakyti, kai jis nerišliai kalbėdavo apie muzikos ir filosofijos kursų baigimą arba, kai apžėlęs keturių dienų barzda norėdavo valandų valandas slampinėti išdžiūvusiame Vašingtono aikštės fontane. Milė ne kartą buvo susiruošusi ieškoti psichiatrų Niujorko telefonų knygoje. Pagaliau Šėpas apsistojo ties darbu Allied Precision Stamforde. Šeima persikėlė į nuomojamą namą, paskui — į Revoliucijos kalvą. Milės gyvenimas vėl grįžo į normalias vėžes.