Ричард Йейтс - Nerimo dienos

— Labas rytas, tėveli, — pasisveikino su Džeku Ordvėju.

— Franklinai, mano sūnau. Kaip gera matyti spindintį tavo veidą.

Svarbiausi dalykai pirmiausia. Kitas reikalas — GAUTA krepšys.

Ne, pluoštas popierių vakar paliktų stalo viduryje. Juos Morina išėmė iš pagrindinės bylos. Nesutvarkytas Toledo atšakos valdytojo reikalas ir produkcijos kontrolės brošiūra. Argi leis tokiam dalykui trikdyti ramybę? Aišku, ne.

— Vidinis kompanijos laiškas į Toledą, — prakalbo į diktofoną. Atsilošė sukamojoje kėdėje, pasidėjo koją mediniame balnelyje ant stalčiaus krašto. — Atšakos valdytojo B. F. Calmerio dėmesiui. Objektas: NPVA konferencija. Nauja eilutė. Atsižvelgdami į ankstesnę ir dabartinę korespondenciją, pranešame, kad buvo labai sėkmingai imtasi reikalo. Taškas. Nauja eilutė.

Nuėjo gana toli neturėdamas nė menkiausios minties, kaip reikėtų imtis reikalo. Tačiau, besėdint ir bemaigant mikrofoną, gimė mintis. Greitai vieną po kito deklamavo lygius sakinius. Stabtelėdavo tik nusišypsoti iš pasitenkinimo. Sureguliuoti reikalus su Toledo atšakos valdytoju buvo taip pat lengva, kaip ir su Morina Grube.

F. H. Vileris arba „mes“ visiškai sutinkame, kad dabartinė brošiūra visiškai netinkama. Laimei, problema jau išspręsta ir „mes“ tikimės, kad atšakos valdytojas pritars tokiam sprendimui. Atšakos valdytojas, be abejo, žino, kad NPVA delegatai turėtų gauti tuzinus panašaus turinio brošiūrų, kurių dauguma būtų nukeliavę į šiukšliadėžes. Nokso tikslas — sukurti kažką kita, kas pritrauktų dėmesį, ką įsidėtų į kišenę ir neštųsi į viešbutį. Šis produktas parengtas specialiai NPVA konferencijai, esamu momentu jis jau gaminamas — tai trumpa, atvira pardavimų žinutė, pavadinta „Pokalbis apie gamybos kontrolę“. Atšakos valdytojas galės įsitikinti, kad šis leidinys nepriklauso nei nuo puikaus formato ar puošnių iliustracijų, nei nuo įkyraus reklamai būdingo žargono. Baltai juodas formatas, lengvai skaitomas šriftas, glausta kalba suteiks NPVA delegatui tai, ko reikia; nei daugiau, nei mažiau: faktus.

Įdėjo naują juostelę į diktofoną, atsilošė ir tęsė.

— Kopija tikra. Antraštė: pokalbis apie gamybos kontrolę, daugtaškis. Nauja eilutė. Gamybos kontrolė, kablelis, — nei daugiau nei mažiau, tik teisingas tinkamų medžiagų tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje sudėjimas, kablelis, pagal kintamą grafiką. Taškas. Paprasta aritmetika. Taškas. Pagal pokyčius žmogus viską gali atlikti su pieštuku ir popieriumi. Taškas. Bet Nokso 500 elektroninis kompiuteris gali — brūkšnys — tiesiog — brūkšnys — tūkstančius kartų greičiau. Taškas. Todėl...

— Eini kavos, Franklinai?

— Manau, ne, Džekai. Verčiau pabaigsiu šitą.

Ir pabaigė, nors užtruko visą rytą. Laisvąja ranka vartė pagrindinės bylos popierius. Dėliojo sakinį čia, pastraipą ten. Aiškino diktofonui, kol išdėstė visus kompiuterio privalumus fabriko gamybos valdymui. Perklausė. Skambėjo labai autoritetingai („kadangi sąskaita už medžiagas padidėja, — girdėjo savo balsą, — kitas kompiuterio žingsnis — peržvelgti atnaujintas aprašo dalis“). Niekas nebūtų pasakęs, kad Frenkas net nežino, apie ką kalba. Kai mašinraštis sugrįš, jis nušlifuos, gal koks nors technikas patikrins. Dėl saugumo. Paskui patvirtins ir išsiųs į Toledą tiek kopijų, kiek reikia. Savisaugai vieną kopiją nusiųs Bandžiui. Su prierašu: „Tikiuosi, šitas tiks. Toledas norėjo ko nors trumpo ir mielo apie NPVA“. Jei sėkmė lydės, bus nukabintas nuo kablio. Dabar galėjo saugiai nuimti visą nerimą keliančią Toledo korespondenciją nuo krūvos popierių, į kuriuos negalėjo prisiversti pažiūrėti. Galėjo kartu su visa brošiūros medžiaga padėti į krepšį „IŠSIŲSTA“ su nuoroda „Byla“.

Tie veiksmai stebėtinai sumažino netvarką ant stalo, tad kilo noras po priešpiečių sudoroti dar porą ar trejetą klausimų, kurių anksčiau nepajėgė imtis.

Vienas iš jų buvo keblus laiškas, kuriame aiškinama, kodėl „mes“ leidome demonstruoti Čikagos verslo mugėje pasenusį sumavimo mašinos modelį. Sukūrė tikrą išsisukinėjimo šedevrą. Kitas, storas laiškų pluoštas, kurio vengė ištisas savaites, pasirodė esąs daug paprastesnis negu manė. Sprendimas priklausė nuo jo paties. Ar gryno aukso sąsagos ($ 14.49), ar gryno aukso ženkliukai į atlapą ($ 8.98) turėtų būti kvotų viršijimo konkurso prizais. Varžėsi Mineapolio ir Sent Polo diagramų įrenginių pardavėjai. Sąsagos! Nukeliavo į IŠSIŲSTA krepšį.

Frenkas virto energijos demonu ir tik ketvirtą valandą, kai apsiblausęs priėjo prie vandens vėsintuvo („Žiūrėk, iškyla didžiulis burbulas. Bulbt! Argi ne smagu!“), suprato, kodėl. Eiprilė jo prote paliko dalelę kaltės sakydama, kad jis „metų metus dirba kaip šuo“. Frenkas norėjo paprieštarauti, kad tai, ką darė metų metus vargu ar būtų galima pavadinti „dirbo kaip šuo“, bet Eiprilė nesuteikė jam galimybės. Dabar, besistengdamas per vieną dieną sutvarkyti popierius, bandė atidirbti už klaidinimą. Kokios nesąmonės! Kaip galėtų būti svarbu, ką jis čia metų metus veikė? Arba ką ji manė čia jį veikiant? Arba ką jis manė, kad ji mano čia jį veikiant? Niekas nebeturi prasmės. Ar galėjo įsidėti visa tai sau į galvą? Klupinėjo atgal nuo aušintuvo, šilta ranka šluostėsi vėsias lūpas. Pradėjo suvokti, kad po kelių mėnesių visiems laikams paliks šią vietą. Viską: šviesas, stiklines pertvaras, tarškančias rašomąsias mašinėles. Lėta šios vietos agonija kaip smegenų auglys bus išpjauta iš jo gyvenimo. Laimingos kelionės!

Paskutinio dienos veiksmo net nepavadintum darbu, nereikalavo energijos, gal tik šiek tiek drąsos. Frenkas atidarė apatinį stalčių, atsargiai iškėlė dviejų telefono knygų svorio „tikrų skanėstų“ pluoštą ir išmetė į šiukšlių krepšį.

Nežinia, kuriam laikui biuras išnyko iš Frenko sąmonės. Formaliai atliko darbus. Nerūpestingai vartė popierius. Posėdžiavo su Bandžių. Valgė priešpiečius su Ordvėjumi ir kitais. Kilniai šypsojosi Morinai Grubei, prasilenkdamas su ja koridoriuje netgi sustodavo paplepėti, norėdamas parodyti, kad jie draugai. Tiesa ta, kad slenkanti diena buvo ne kas kita, tik poilsio ir pasiruošimo vakarui metas.

Frenkas atrodė nevisiškai pabudęs tol, kol leidžiantis saulei neišlipdavo iš traukinio ir neįsėsdavo į automobilį. Grįžęs su Eiprilė išgerdavo po kokteilį, vaikams tyliai tysant prie televizoriaus, paskui — pietų malonumai, pokalbių intensyvumu primenančių tuos prieš vestuves. Tačiau diena iš tikrųjų neprasidėdavo iki vėlumos, kol užmigdavo kambariuose vaikai. Tada jie įsikurdavo svetainėje. Eiprilė patraukliai susirangydavo ant sofos. Frenkas stovėdavo nugara atsirėmęs į knygų spintą. Abu su juodos itališkos kavos puodeliu ir cigarete rankoje leisdavosi į meilės nuotykį.

Kalbėdamas Frenkas lėtai eidavo aplink kambarį. Eiprilė sekiojo akimis paskui. Dažnai pakreipdavo galvą ir pečius. Pajutęs, kad pasiekė kandumo viršūnę, apsisukdavo ir triumfuodamas pažvelgdavo į žmoną — jos eilė kalbėti. Frenkas vaikščiodavo ir linksėdavo. Eiprilei baigus, žvilgsniai vėl džiūgaudami susitikdavo. Kartais žarstydavo sąmojus: žinau, noriu pasirodyti, bet tu darai tą patį. Myliu tave.

Ką tai reiškė? Nesvarbu, apie ką jie kalbėjo, galų gale svarbiausia tų pokalbių išvada — nuo šiol bus kitokie — geresni. Eiprilė susirangydavo ant sofos. Grakščiai išskleisdavo sijoną nuo juosmens iki kulkšnių. Švelnioje šviesoje jos ilgas baltutėlis kaklas ir veidas išlaikydavo tobulą rimtį. Jokio panašumo į sustingusią ir pažemintą aktorę, stovėjusią pakeliant uždangą. Dar mažiau priminė piktą prakaituotą žmoną, tampiusią žoliapjovę. Nė kiek atbukusią matroną, leidusią dirbtinos draugystės vakarus su Kempbelais. Net į sutrikusią ir droviai aistringą moterį, sveikinusią jį su gimtadieniu. Eiprilės balsas buvo subtiliai žemas, toks, kaip pirmame „Suakmenėjusio miško“ veiksme. Klasikinio grožio maniera atlošdavo galvą ir nusijuokdavo, palinkdavo pirmyn ir nukrėsdavo cigaretės pelenus. Bet kas būtų galėjęs įsivaizduoti ją, užkariaujančią Europą.