Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Paliko Frenką virtuvėje. Karštas, kepančios rudos jautienos kvapas vertė ašaroti. Įteikusi senamadišką stiklinę viskio su ledu, Eiprilė išnyko svetainėje. Pasigirdo sunkiai valdomas vaikų kikenimas ir degamo degtuko garsas.

— Gerai, — pašaukė, — jau.

Jie buvo prie stalo. Pasižiūrėjo į visų trijų veidus. Tik paskui pamatė, iš kur sklido mirganti gelsva šviesa. Tortas su žvakutėmis. Lėtai, spiegiamai uždainavo:

— Su gimimo diena...

Dženiferė dainavo garsiausiai. Tik Eiprilė pataikė į toną, kai aukštai užtraukė:

— Su gimii-mo diena, mielas tėti.

Maiklas stengėsi iš visų jėgų, jis šypsojosi plačiausiai.

Septintas skyrius

— ATLEISTI TAU, už ką Eiprilė?

Abu stovėjo svetainėje ant kilimo. Eiprilė žengė nedrąsų žingsnį Frenko link.

— Ak, už viską, — prašė, — už viską. Už elgesį savaitgalį. Už tai, kokia buvau nuo tada, kai įsipainiojau į tą kvailą pjesę. Turiu tau tiek daug pasakyti. Sukūriau patį nuostabiausią planą. Frenkai, paklausyk.

Sunku buvo klausytis. Galvoje spengė nežmoniška tyla. Frenkas jautėsi kaip pabaisa. Rijo savo pietus kaip alkanas liūtas. Galop sudorojo dar septynias priklaus šokoladinio torto šakutes. Išvyniodamas dovanas keletą kartų šūktelėjo tą patį žodį, kurį tarė Morinai Grubei: „Nuostabi... nuostabi“. Išklausęs vaikų vakaro maldų, pirštų galiukais išsėlino iš jų kambario. Dabar leidosi žmonos atsiprašomas, tuo pat metu blaiviai ją vertindamas. Nelabai yra į ką žiūrėti, ji per sena, per aukšta ir per stipri. Norėjosi sprukti lauk ir kaip nors dramatiškai atgailauti. Trenkti kumščiu į medį. Bėgti mylių mylias. Šokinėti per akmenines sienas, kad galėtų nusivaręs kristi klampynėje į gervuoges. Tačiau tik užsimerkė ir prisitraukė ją arčiau savęs. Desperatiškai spausdamas glėbyje suglamžė kokteilių prijuostę. Kančia tirpo spaudžiant ir glostant Eiprilės apvalumus. Prisikišęs prie pat jos burnos dejuodamas murmėjo:

— O, mano, mieloji. O, mano mieloji mergaite.

— Ne, palauk, klausyk. Žinai, ką aš visą dieną veikiau? Ilgėjausi tavęs. Ir, Frenkai, aš galvojau apie patį nuostabiausią — ne, palauk. Sakau, myliu tave ir viskas, bet paklausyk minutę. Aš...

Vienintelis būdas ją užtildyti ir patraukti iš akių — bučiuoti lūpas. Grindys pasviro pavojingu kampu. Būtų užgriuvę ant kavos stalelio, jei nebūtų nusvirduliavę trijų žingsnių į šalį. Geidulio apimti saugiai nuvirto ant sofos.

— Brangusis, — sunkiai kvėpuodama šnibždėjo Eiprilė. — Aš siaubingai myliu tave, bet ar nemanai, kad turėtume... O ne, nesustok. Nesustok.

— Turėtume ką?

— Turėtume pabandyti pirmiausia pasiekti miegamąjį. Bet ne, jei tu nenori. Liksime čia, jei nori. Myliu tave.

— Ne, tu teisi, nueisime.

Prisivertė atsikelti, paskui save tempdamas ir ją.

— Verčiau pirmiausia išsimaudysiu duše.

— O ne, nereikia. Prašau, nesimaudyk. Neleisiu.

— Turiu, Eiprilė.

— Kodėl?

— Tiesiog todėl. Turiu.

Frenkas turėjo sukaupti visą valią tam žingsniui žengti.

— Manau, kad esi siaubingai negeras, — kalbėjo Eiprilė, įsikibusi jam į ranką. — Siaubingai negeras, Frenkai. Ar tau patiko dovanos? Ar kaklaraištis geras? Apėjau gal keturiolika vietų, niekur nebuvo padorių kaklaraiščių.

— Puikus kaklaraištis. Gražiausias iš mano turėtų.

Karšto vandens srovė kietai kapojo kūną. Morina Grubė aptraukė Frenką tarsi antroji oda. Net labai smarkiai gremždamas vargu ar nutrintų. Nutarė, kad turi žmonai pasakyti. Mąstė blaiviai: paims abi rankas ir prabils:

— Klausyk Eiprilė. Šią popietę aš...

Užsuko karštą ir atsuko šaltą vandenį. Daugybę metų to nedarė. Šokinėjo ir aikčiojo, bet prisivertė stovėti, kol suskaičiavo iki trisdešimties. Taip darydavo armijoje. Išlindo jausdamasis kaip milijonas dolerių. Pasakyti jai? Kodėl, juk nė neketino nieko sakyti. Kas iš to?

— O, atrodai toks švarus, — pastebėjo Eiprilė, atsisukusi nuo spintos. Vilkėjo gražiausiais naktiniais marškiniais. — Atrodai toks švarus ir ramus. Atsisėsk šalia, pakalbėkime minutėlę, gerai? Pažiūrėk, ką turiu.

Ant naktinio stalelio padėjo butelį brendžio ir dvi taures. Tačiau Frenkas dar ilgai neleido įpilti ar prakalbėti. Tik kartą Eiprilė atsitraukė nuo jo. Atrišo nėriniuotus raištelius, išlaisvino krūtis. Speneliai standėjo ir kilo Frenkui dar nė nepalietus rankomis.

Tą dieną antrą kartą suvokė, kad nuo meilės akto galima netekti žado. Vylėsi, kad Eiprilė paliks pokalbį rytdienai. Žinojo, kad ir ką besakytų, kalbės nemaloniai teatrališkai. Nesijautė turįs tam jėgų. Labiausiai norėjo gulėti tamsoje ir šypsotis. Sutrikęs, kaltas ir laimingas pasiduoti užvaldančiam miegui.

— Mielasis? — balsas skambėjo labai toli.

— Mielasis? Juk nemiegosi, ar ne? Aš turiu tau tiek daug ką papasakoti. Veltui eikvojame brendį, aš net neturėjau progos papasakoti apie savo planą.

Po minutės Frenkas pajuto, kad visai lengva neužmigti. Malonu sėdėti šalia Eiprilės susisukus į antklodę, gurkšnoti brendį ir mėnesienoje klausytis, kaip kyla ir leidžiasi jos balsas. Vaidino ar ne, bet su meilės nuotaikomis jos balsas visada skambėjo maloniai. Pagaliau nenoromis pradėjo kreipti dėmesį į tai, ką ji sako.

Plano idėja per visą dieną gimė iš liūdesio, ilgesio ir meilės jam. Nuodugniai parengta nauja kelionės į Europą šį rudenį programa. „Mūsų labui“. Ar Frenkas numano, kiek jie turi pinigų? Su santaupomis, pinigais, gautais pardavus namą ir automobilį, bei tais, kuriuos sutaupys iki rugsėjo, galėtų pakankamai patogiai gyventi šešis mėnesius.

— Per šešis mėnesius vėl atsistosime ant kojų, vėl būsime finansiškai savarankiški. Štai kur geriausia dalis.

Frenkas atsikrenkštė:

— Klausyk, mažyte, kokį darbą aš galėčiau...

— Jokio darbo. Ak, žinau, galėtum bet kurioje pasaulio vietoje gauti darbą. Jeigu tau jo reikėtų. Esmė ne ta. Tau nereikės jokio darbo, aš dirbsiu. Nesijuok, minutę paklausyk. Ar įsivaizduoji, kiek jie moka sekretorėms tose užjūrio vyriausybinėse agentūrose? NATO ir ECA — visose tokiose vietose. Ar įsivaizduoji, koks pigus gyvenimas, lyginant su mūsų šalimi.

Eiprilė jau apskaičiavo. Žurnale skaitė straipsnį. Jos spausdinimo ir stenografijos gebėjimai leis sėkmingai gyventi. Dar daugiau, jie net galės samdyti ateinančią auklę. Prižiūrėtų vaikus, kol ji dirbtų. Atkakliai tvirtino, jog tai esąs nuostabiai paprastas planas. Keista, kad niekada anksčiau apie tai nepagalvojo. Eiprilės nekantrumas augo. Frenkas juokėsi, ji turėjo vis dažniau liautis pasakojus ir prašyti nesijuokti. Juokas nebuvo tikras. Nenuoširdžiai spaudė žmonos petį, tarsi norėdamas išmesti iš galvos tą žavią užgaidą. Bandė nuslėpti nuo jos, jei ne nuo savęs, kad planas gąsdina.

— Frenkai, aš rimtai. Manai, kad juokauju, ar ką?

— Ne, žinau. Tik turiu porą klausimų. Pirmiausia, ką aš turėsiu veikti, kai tu kalsi pinigus?

Eiprilė atsitraukė. Blausioje šviesoje bandė tyrinėti jo veidą. Atrodė, kad negali patikėti, kad jis nesupranta.

— Argi nesupranti? Nesupranti, jog tai ir yra esmė? Darysi tai, ką turėjai daryti prieš septynerius metus. Ieškosi savęs. Skaitysi, studijuosi, vaikščiosi, mąstysi. Turėsi laiko. Pirmą kartą gyvenime turėsi laiko išsiaiškinti, ką tu nori veikti. Kai išsiaiškinsi, turėsi laiko ir laisvę daryti — ką nori.

Pasiglostė pasmakrę, papurtė galvą. Žinojo, kad moteris pasakys tai, ko jis bijojo. Nerimą sukėlė regėjimas — Eiprilė grįžta po darbo dienos namo. Vilkėdama paryžietišku kostiumėliu, skubiai nusimauna pirštines ir įeina į namus. Namuose jis — kiaušinio dėmėmis išmargintu chalatu, susikūprinęs sėdi ant sujauktos lovos ir rakinėja nosį.