Ричард Йейтс - Nerimo dienos

— Na, — pagaliau prabilo Frenkas, — būtent apie tai tu galvojai šiandien rytą išeidama į darbą, tiesa?

Kambaryje buvo taip tylu, kad jis pirmą kartą tikrai girdėjo už sienos tiksintį žadintuvą.

Tada:

— Ne, — atsiliepė mergina, — tikrai ne.

Greitai atsisėdusi, apgraibomis susirado ryškiai mėlyną megztinį, pastvėrė ir prisidengė. Paskui suabejojusi nusprendė, kad kuklumas turbūt nebesvarbus ir leido jam nukristi. Tačiau sumišusi ir drovėdamasi vėl pakėlė. Matyt, toptelėjo, ar tik kuklumas šiuo momentu kaip tik nėra svarbiausias. Prisidengė krūtis ir sukryžiavo rankas. Plaukai buvo nepatraukliai susitaršę, tikriausiai taip atrodė vaikystėje. Atrodė, kad šimtai mažyčių garbanėlių išsiskleidė ir styrojo iškilusios virš makaulės. Mergina švelniai keliose vietose pirštų galiukais palietė garbanas. Nesistengė sulyginti, greičiau slapčia, beveik nesąmoningai pasitikrino, ar siaubingi krūmai tebėra. Frenkas panašiai liesdavo savo spuogus, kai jam buvo šešiolika. Morinos veidas ir rankos buvo blyškūs, bet gilus raudonis staiga užliejo skruostus. Atrodė, tarsi kas būtų skėlęs antausį, ji buvo tokia pažeidžiama, kad Frenkas manė galįs skaityti merginos mintis. Ką pasakys Norma? Ar Norma pasibaisės ja, kad buvo taip lengvai prieinama? Ne, aišku, Norma supras, kad tikrai brandžiame romane beviltiškai banalu svarstyti tokius terminus kaip „lengvai“ ar „sunkiai“ prieinama. Taip, jeigu tai tikrai brandu, tai kodėl negalėjo apsispręsti, ką daryti su megztuku? Kodėl taip bjauriai svarstė, ką pasakyti tam vyrui?

Galų gale susikaupė. Pakėlė smakrą, tarsi atmesdama sunkią, lygią plaukų sruogą ir sukaupusi valią prisivertė žaismingai nusišypsoti. Pirmą kartą žiūrėjo tiesiai jam į akis:

— Frenkai, ar turi cigaretę?

— Žinoma. Štai.

Pagaliau, laimei, kalba užsimezgė.

— Kaip vadinasi tas skyrius, kurį tu išradai?

— Mm?

— Žinai. Vieta, kur viršininkei pasakei, kad mes būsime. Poniai Jorgensen.

— Ai. Vaizdo priemonių. Iš tikrųjų, neišradau. Ankščiau kažkas panašaus yra buvę, manau, aštuntame aukšte. Nesijaudink, ji vis tiek niekada nesužinos.

— Iš tikrųjų skamba puikiai. Vaizdo priemonės. Atsiprašau sekundėlei, Frenkai.

Nerangiai susigūžusi, tarsi nuo to atrodytų ne tokia nuoga, nubindzino į kitą kambarį, kur tiksėjo žadintuvas. Išėjo vilkėdama chalatu iki pat žemės, plaukai buvo beveik įgavę įprastinę formą. Frenkas stovėjo visiškai apsirengęs ir mandagiai apžiūrinėjo nuotraukas ant židinio atbrailos. Atrodė kaip svečias, kurio niekas dar nepakvietė atsisėsti. Parodė jam, kur yra vonios kambarys. Kai Frenkas grįžo, jau buvo sutvarkiusi sofą ir nerangiai sukiojosi virtuvėlėje.

— Gal galėčiau pavaišinti gėrimu ar kuo nors?

— Ne, ačiū, Morina. Tiesą sakant, manau, kad verčiau dingsiu. Darosi vėlu.

— Oho, tikrai. Ar pavėlavai į traukinį?

— Viskas gerai. Parvažiuosiu kitu.

— Kaip gaila, kad turi skubėti.

Atrodė, kad ji nusiteikusi išlikti rami ir ori. Sekėsi iki to momento, kol atidarė duris. Morinos akys nuklydo į kampą šalia sofos ir aptiko, kad kažkas lengvas ir baltas (liemenėlė ar kojinių raištis), liko nepastebėtas, kai tvarkėsi, ir vis dar gulėjo susisukęs ant kilimo. Ji pajudėjo, aiškiai kovodama su impulsu nulėkti, pačiupti ir sugrūsti po pagalvėlėmis arba net sudraskyti į skutelius. Kai vėl atsisuko į jį, akys buvo apgailėtinai išplėstos ir blizgėjo.

To nebuvo galima išvengti, jis turėjo kažkaip sudėlioti žodžius. Bet vienintelis nuoširdus dalykas, kurį galėtų pasakyti, buvo tas, kad niekam gyvenime nebuvo toks dėkingas. Padėkoti jai. Svarstė, ar tik nesulauktų priešingo efekto, beveik tarsi siūlytų jai pinigų. Kita mintis, šovusi į galvą, buvo liūdna ir maloni. Apkabintų per pečius ir ištartų: „Klausyk Morina, šitai neturi ateities“. Bet tada ji gali pasakyti: „Ach, žinau“, ir įsikniaubti veidu jam į paltą, o jis turėtų aiškintis: „Nenoriu galvoti, kad kaip nors nedorai pasinaudojau, jei taip padariau, na aš..“ čia buvo sunkiausia. Galėtų ištarti: „Atsiprašau“, bet paskutinis dalykas pasaulyje, kurį būtų norėjęs padaryti — tai atsiprašyti. Ar gulbinas atsiprašė Ledos? Ar erelis atsiprašė? Ar liūtas atsiprašė? Po velnių, ne.

Netaręs nė žodžio, nusišypsojo — švelnia, žemiška, patrauklia šypsena. Žiūrėjo į merginą tol, kol ir ji nedrąsiai šyptelėjo. Pasilenkęs švelniai pabučiavo į lūpas ir pasakė:

— Klausyk, tu buvai nuostabi. Dabar sudie.

Nulipo laiptais, išėjo lauk ir pasuko į gatvę. Dar nebuvo nuėjęs pusės kvartalo, kai džiūgaudamas leidosi bėgti. Bėgo iki pat Penktosios aveniu. Kartą turėjo staigiai mestis į šoną, kad neatsitrenktų į vaikišką vežimėlį.

— Ar negalėtum pasižiūrėti, kur leki! — šaukė moteris, bet jis neatsisuko, nes erelis ar liūtas taip pat nebūtų atsigręžęs. Jautėsi tikras vyras.

Ar vyras galėjo važiuoti namo galiniame rūkančiųjų vagone, santūriai pasitaisydamas kelnių kelius, kad nesusiraukšlėtų, čežindamas vakarinį laikraštį ir prisispaudęs prie kaimyno stengtis palikti vietos jo alkūnei? Apsuptas bičiuliškai plepančių ir linguojančių išvargusių bridžo lošėjų, sėdėti ir romiai masažuoti skaudamą galvą? Uostyti tvyrančius laikraščių, tabako, burnų ir perkaitusių radiatorių kvapus?

Po velnių, ne. Vyras turi stovėti atvirame geležimi bildančiame praėjime, kaklaraištis privalo plaikstytis vėjyje. Kojos plačiai pražergtos ant trūkčiojančių ir žvangančių metalinių grindų plokščių. Giliai traukti suspaustos cigaretės dūmus, kol žėruojantis galas virs ugnies adatėle, o popierius — virpančiais pelenais. Tada nuspriegti tiesiai kaip kulką į riaumojantį geležinkelio balastą. Priemiestis lėtai trauktųsi rausvai pilkose septintos valandos dulkėse.

Atvažiavęs į savo stotį Frenkas nulingavo geležiniais laiptais žemyn ir iššoko dar prieš traukiniui sustojant. Truputį pabėgėjęs, atletiškai nužingsniavo prie automobilio.

Užtrauktas didžiojo lango užuolaidas Frenkas pastebėjo prieš įsukdamas į kiemą. Pasukęs pamatė Eiprilę, atbėgančią per virtuvės duris ir atsistojančią po stogeliu automobiliui. Ji vilkėjo juodąja kokteilių suknele, buvo apsiavusi baleto bateliais ir užsirišusi baltą šiugždančią prijuostėlę. Niekada nebuvo jos tokios matęs. Frenkas vos spėjo išjungti variklį, kai Eiprilė atplėšė automobilio duris, abiem rankomis įsikibo jam į parankę ir prakalbo. Jos rankos buvo plonesnės ir nervingesnės už Morinos Grubės. Buvo aukštesnė ir vyresnė, kvėpinosi kitokiais kvepalais, kalbėjo greičiau ir aukštesniu balsu.

— Frenkai, paklausyk. Noriu pasikalbėti prieš tau įeinant į vidų. Tai baisiai svarbu.

— Kas?

— O, daugybė dalykų. Pirmiausia visą dieną ilgėjausi tavęs, labai dėl visko gailiuosi ir myliu tave. Visa kita gali palaukti. Dabar eime į vidų.

Net jei ištisus metus nieko kita ne būtų veikęs, tik peržiūrinėjęs ir svarstęs, kokie jausmai užplūdo per tas dvi ar tris sekundes, kol drimblino virtuvės laiptais su Eiprilė už parankės, vis tiek nebūtų nieko suvokęs. Buvo panašu į vaikščiojimą smėlio audroje. Vandenyno dugne. Ore. Juokingiausia, kad labai suglumęs negalėjo nepastebėti, kad Eiprilės balsas, nors ir labai skyrėsi, bet keistai panėšėjo į Morinos, kai toji pasakojo, kiek nuostabių žmonių Norma pažįsta, kai sakė: „Vaizdo priemonės“. Vaidinimo kokybė, truputėlį apgaulingas sodrumas, kalbėjimasis daugiau su romantiška abstrakcija, o ne su juo.

— Minutėlę palauk čia, mielasis. Kol pakviesiu, — suokė.