Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Prasilenkdamas praėjime, stovėdamas Morinai už nugaros, krūtinėje pajuto pergalės viltį. Greitai, apgaubti jos kvepalų dvelksmo, atsidūrė vieni pagrindinio archyvo labirintuose, nervingai peržiūrinėjo bylas stalčiuose.

— Vienuolika nulis... kokia, sakei?

— Vienuolika nulis devyni. Turėtų būti kažkur čia.

Frenkas pirmą kartą leido sau atidžiai apžiūrėti merginos veidą. Apvalus, plačianosis ir iš tikrųjų nelabai gražus. Dabar pajėgė tai pripažinti. Per ryškus makiažas, matyt, jo reikėjo, kad paslėptų prastą odos spalvą. Nedidelės juodos uodegėlės, nupieštos akių kampučiuose, padidino akis ir atitolino jas vieną nuo kitos. Rūpestingai sutvarkyti plaukus, ko gera, buvo sunkiausia — vaikystėje jie tikriausiai priminė beformį susiraizgiusį krūmą, turbūt ir dabar per lietų kyla problemų — bet burna buvo nuostabi. Puikūs dantys ir putlios, subtilios formos marcipaninės lūpos. Frenkas aptiko, kad, jei žiūri tik į lūpas, veidas truputį susilieja. Tada atitrauki akis ir matai visas kūno formas. Taip galima patikėti, kad žiūri į geidžiamiausią moterį pasaulyje.

— Štai, — ištarė mergina, — dabar reikia visų aplankų susijusių su kitais kodo skaičiais. Taip?

— Taip. Tai gali užtrukti. Tikiuosi neplanavai ankstyvesnių priešpiečių?

— Ne. Neturėjau jokių ypatingų planų.

— Gerai. Aš sugrįšiu pažiūrėti, kaip tau sekasi. Labai ačiū, Morina.

— Prašom, nėra už ką.

Frenkas grįžo į savo kabiną, atsisėdo. Puikiai susitvarkė. Galėjo laukti čia, kol kiti aukšto tarnautojai išeis priešpiečių. Tada sugrįš ir pasiims ją. Vienintelė problema — sugalvoti pasiteisinimą, kodėl, kaip įprasta, neina priešpiečių. Tokį, kuriuo galėtų prisidengti ir likusią dienos dalį.

— Valgyti? — pasiteiravo sodrus vyriškas balsas.

Šį kartą virš pertvaros pakibo trys galvos: Latropo, Smolo ir kalbėjusio vyro, žilagalvio kalno. Vešlių antakių, apkramtyta pypke, jis buvo gerokai išlindęs virš pertvaros, dėvėjo įžūliai nedalykiškus languotus marškinius, baisų vilnonį kaklaraištį ir taškuotą švarką. Tai Sidas Roskou, penkioliktojo aukšto literatūros ir politikos žinovas. Pats save vadino „senu laikraštininku“. Paniekinamai redagavo darbuotojų laikraštį Nokso naujienos .

— Veikėjai, greičiau, — energingai paragino, — stokitės.

Džekas Ordvėjus pakluso, tik sumurmėjo:

— Pasiruošęs, Franklinai?

Tačiau Frenkas susilaikė, pažiūrėjo į laikrodį tarsi žmogus, spaudžiamas laiko.

— Manau, kad šiandien neisiu, — pradėjo, — po pietų mieste susitinku su žmonėmis. Turbūt ten užkąsiu.

— Oi, dėl Dievo, Vileri, — Ordvėjus atsisuko į jį.

Džeko veide atsispindėjo pernelyg didelis sukrėtimas ir nusivylimas. Mina sakyte sakė — privalai eiti su mumis. Frenkas ne iš karto suvokė, kad Ordvėjui primygtinai jo reikia. Frenkui užtarus, būtų įmanoma nuvairuoti visą grupę į vadinamąją „Puikią vietelę“. Tamsiame vokiečių restorane porcija silpno, bet visai tinkamo martinio atplaukdavo ant stalo beveik kaip patiekalo dalis. Jeigu nebus Frenko ir vadovaus Roskou, beveik aišku, kad eis į bjaurią vietą — šviesią, negailestingai švarią užkandinę, vadinamą „Vaflių rojumi“. Čia net stiklinės alaus negautum, o šleikštus tirpstančio sviesto ir klevų sirupo kvapas verčia žiaukčioti į popierinę servetėlę. Džekui Ordvėjui neliktų nieko kita, tik sėdėti ir laikytis susikaupus, kol bus parvestas atgal ir paleistas biure. Tada turėtų greitai išlenkti keletą taurelių, kad išgyventų popietę. Prašau , — juokingos apvalios Džeko akys maldaute maldavo, — prašau , neleisk, kad taip nutiktų.

Bet Frenkas sėdėjo užsispyręs ir vartė bylą. Sulaukė, kol kolegos tikrai įlips į liftą. Paskui luktelėjo dešimt minučių, dvidešimt. Biuras vis tiek atrodė pilnas žmonių. Pagaliau kilstelėjo nuo kėdės ir vogčiomis virš pertvaros apsidairė į visas puses.

Virš pagrindinio archyvo „vaterlinijos“ kyšojo tik Morinos galva. Klegėjo dar keletas galvų — susibūrusių prie lifto, keletas — kituose kampuose, bet jau nebebuvo jokio tikslo delsti. Biuras niekada nebus tuštesnis. Užsisagstę paltą ir išėjo iš kabinos.

— Puiku, Morina, — ištarė prisiartindamas. Paėmė bylas iš jos rankų. — Manau, kad visiškai pakaks.

— Bet čia tik pusė medžiagos. Nejau nenorit visos?

— Štai ką pasakysiu: dėl to nesijaudinkim. Ką manai apie priešpiečius?

— Gerai. Sutinku.

Mergina energingais žingsniais žengė atgal prie savo stalo, numetė popierius, įpuolė į tualetą nusiprausti. Stovėdamas prie lifto ir laukdamas merginos, Frenkas baisiai nerimavo. Prie lifto jau būriavosi nedidelė grįžtančių žmonių minia. Jeigu ji nepaskubės, gali susidurti su Ordvėjumi ir kitais vyrukais. Ką, po velniais, ten veikia? Stovi apsikabinusi su trimis kitomis merginomis, paralyžiuota iš juoko, kad išeina su ponu Vileriu?

Paskui staiga pamatė ją artėjančią, vilkinčią šviesiu paltu. Atsivėrė lifto durys, operatorius pranešė: „Žemyn!“

Besileidžiant žemyn Frenkas stovėjo merginai už nugaros atsipalaidavęs. Aplinkui visi restoranai bus pilni Nokso žmonių. Turės vežtis ją į kitą kvartalą. Eidamas vestibiuliu, Frenkas palietė Morinos alkūnę taip neryžtingai, tarsi būtų lietęs krūtinę, ir sumurmėjo:

— Klausyk, čia aplinkui nėra tinkamos vietos pavalgyti. Ką manai apie trumpą kelionę?

Minia žmonių stumdėsi ant šaligatvio. Frenkas gal minutę neryžtingai stovėjo šypsodamasis, kol į galvą toptelėjo žodis „taksi“. Iš karto pasijuto puikiai, pamatęs, kad vienas automobilis stoja, paklusęs mojančiai rankai. Buvo taip nuostabu matyti merginos šypseną, kai ji grakščiai pasilenkė ir įsėdo, kad jam buvo nusispjaut į akies krašteliu minioje pastebėtą didingą Sido Roskou korpusą, lydimą pažįstamų Latropo, Smolo ir Ordvėjaus figūrų. Vyrai grįžinėjo iš bjaurios vietos. Buvo neįmanoma pasakyti, ar jie matė Frenką, ar ne. Akimirksniu nusprendė — nesvarbu. Užtrenkęs dureles leido sau dar kartą pažvelgti per besukančio nuo šaligatvio krašto taksi automobilio langą. Norėjosi juoktis iš oranžinių Džeko Ordvėjaus batų, plumpinančių kojų miške, vaizdo.

Šeštas skyrius

— VISKAS kažkaip blunka, — prakalbo Morina. — Jaučiuosi gerai, bet, manau, kad vertėtų ką nors suvalgyti.

Jiedu sėdėjo brangiame mūriniame restorane Vakarų dešimtoje gatvėje. Morina neatsikvėpdama pusę valandos paskubomis pylė autobiografiją. Stabtelėjo tik kartą, kai Frenkas skambino poniai Jorgensen, norėdamas susitarti, kad kuri nors mergina užimtų Morinos vietą registratūroje („Matote, — paaiškino, — turėjau pasiskolinti Moriną. Ji man pagelbės čia, Vaizdo priemonių skyriuje. Atrodo, kad užtruksime visą popietę“. Nokso pastate nebuvo nei skyriaus, nei poskyrio, vadinamo „Vaizdo priemonės“, bet Frenkas pagrįstai tikėjo, kad ponia Jorgensen to nežinos. Niekas kitas taip pat negalėtų tvirtai žinoti. Taip meistriškai pamelavęs telefonu nesuvokė, kad yra beveik girtas, kol, eidamas iš telefono būdelės, vos per plauką neapvertė padėklo su prancūziškais tešlainiais). Vėliau tik ramiai gėrė ir lydimas mišrių emocijų klausėsi.

Štai ką sužinojo: jai dvidešimt dveji, kilusi iš miestelio valstijos šiaurėje, tėvas turi metalo dirbinių parduotuvę. Nekenčia savo vardo („su Morina viskas gerai, bet Grubė [* Grub (angl.) - lerva, vikšras]skamba baisiai. Manau, tai viena iš priežasčių, kodėl taip veržiausi ištekėti“). Ištekėjo aštuoniolikos, po pusmečio santuoką nutraukė.