Ричард Йейтс - Nerimo dienos

— Tai buvo visiškai kvaila, tada metus ar dvejus tvarkiausi namuose, dirbau degalinėje ir jaučiausi prislėgta.

Paskui į galvą atėjo mintis, kad iš tiktųjų nori važiuoti į Niujorką ir „gyventi“.

Malonumo teikė visas pasakojimas: ir tai, kaip droviai ji perėjo prie kreipinio „Frenkai“, ir žinia, kad iš tikrųjų dalijasi butą kartu su kita mergina. „Visiškai puikus“ butas — čia pat. Tik po kurio laiko Frenkas suvokė, kad reikia nuolat sau priminti, jog turėtų jausti malonumą. Problema, jo manymu, buvo ta, kad mergina per daug kalbėjo. Didžioji dalis kalbos skambėjo dirbtinai, bet kokią žavesio galimybę žlugdė perdėtas manieringumas. Greitai Frenkas suprato, kad dėl Morinos tuštybės reikėtų kaltinti jos kambario draugę Normą. Atrodė, kad Morina ja besąlygiškai žavisi. Mergina arba „mergužėlė“ buvo vyresnė, du kartus išsiskyrusi, dirbo dideliame laikraštyje ir pažinojo „visokių nuostabių žmonių“. Kuo daugiau Morina apie ją kalbėjo, tuo aiškiau darėsi Frenkui, kad juodviem su Norma patinka klasikiniai patarėjos ir naujokės vaidmenys tradiciniuose merginų pasilinksminimuose. Globą atskleidė ryškus Morinos makiažas ir itin rūpestinga šukuosena, išmoktos manieros, čiauškėjimas, įkyrus žodžių „pakvaišęs“, „nuostabus“, „pasibaisėtinas“ vartojimas, pasakojimas išpūtus akis apie buto priežiūrą; begalinės istorijos apie mielą, mažytį italą bakalėjininką ir mielus, mažyčius kinus skalbėjus, šiurkščius, bet mielus patruliuojančius policininkus. Pasakojime apie saldų, Holivudo romantikos pilną netekėjusių Manhatano merginų gyvenimą atsirado daug antraeilių veikėjų.

Slegiamas tokios tirados Frenkas užsakinėjo gėrimą po gėrimo. Morinos pastaba, kad viskas darosi kažkaip neryšku, sužadino kaltės jausmą. Šiurkštus Normos gyvumas išnyko nuo Morinos veido. Atrodė tokia dora ir bejėgė kaip vaikas, kuris vos neapvėmė išeigių drabužių. Frenkas pakvietė padavėją ir su sąmoningo tėvo rūpestingumu padėjo iš meniu pasirinkti pačius maistingiausius patiekalus. Mergina ramiai valgė, žvilgsniu užtikrinusi Frenką, kad jaučiasi daug geriau. Atėjo jo eilė kalbėti.

Jis labai stengėsi, sakiniai liete liejosi. Pastraipos susidėliojo pačios ir tapo sparnuotos. Tinkami anekdotai veržėsi pasitarnauti ir atsitraukdavo, iškilmingai praleisdami epigramas.

Pradėjo nuo ryžtingo Nokso mašinų korporacijos narstymo, prajuokindamas Moriną. Pasitikinčiai persikėlė į platesnius kritikos laukus, paskui patiesė jai po kojomis pribloškiantį laisvos įmonės mitą. Manydamas, kad šnekos apie ekonomiką gali būti nuobodžios, nunešė tolyn į miglotą filosofijos karalystę, paskui, žarstydamas sąmojus grąžino į žemę.

Ką ji mano apie Dilano Tomaso [* Dilanas Tomasas (Dylan Thomas) gimė 1914 m. spalio 27 d. -1 Pasaulinio karo pradžioje - Pietų Velse, pramoniniame pakrantės mieste Swansea. Jo tėvas skaitė Dylanui poeziją nuo tada, kai jam suėjo dveji, o ketverių metų Dilanas jau deklamavo Šekspyro eilėraščius mintinai. Aštuonerių jis pradėjo kurti eilėraščius pats. Šešiolikos metė mokslus ir pradėjo dirbti, rašė griežtus ir užgaulius atsiliepimus, kritiką apie vietinius koncertus, rašytojus. 1934 m. išleido pirmą poezijos knygą, kurią pavadino 18 eilėraščių (Eighteen poems). Nuo tada pradėjo kurti ne tik poeziją ir straipsnius, bet ir trumpus pasakojimus, filmų scenarijus, televizijos laidas ir pokalbius. Jo kūrybą lengva atpažinti - tai niūrūs, verčiantys susimąstyti, emocingi ir gašlūs tekstai. Garsiausi Tomaso kūriniai - Do Not Go Gentie Into That Good Night ir Under Milk Wood. Pastarasis buvo transliuojamas per BBC televiziją pavadinimu A play for voices. 1953 m. lapkričio 9 d. jis mirė, 4 dienas prabuvęs komos būsenos, kuri ištiko, kaip spėjama, padauginus alkoholio. Teigiama, kad paskutiniai jo žodžiai buvo šie: „Aš ką tik išgėriau 15 taurių dvigubo viskio. Manau, tai gali būti rekordas?]mirtį?

Ar nepritaria, kad ši karta — pati negyvybingiausia ir baikščiausia šiuolaikiniame pasaulyje? Frenkas buvo nuostabios formos. Jis naudojosi ta medžiaga, kuri priversdavo Milę Kempbel sakyti: „O, tai taip teisinga, Frenkai!“ Naudojosi ir senesniu, vertingesnių šlamštu, pavertusiu jį pačiu įdomiausiu žmogumi Eiprilės Džonson gyvenime. Jis net užsiminė buvęs uosto kroviku. Žinoma, įgudusia ranka buvo įausta gija, skirta tik Morinai. Nupiešė save kaip dorą, bet praradusį iliuzijas jauną šeimos vyrą, liūdnai, bet narsiai kovojantį su aplinka.

Kol atnešė kavą, Frenkas matė — kerai veikia. Morinos veidas automatiškai atspindėjo skubų atsaką į kiekvieną jo sakinį. Galėjo priversti su palengvėjimu juoktis arba rimtai pritarti linksint galva, arba sušvelninti iki romantiško susimąstymo. Užsimanęs labai lengvai pravirkdytų.

Morina trumpai nukreipdavo akis nuo jo į kavos puodelį ar tolyn į padūmavusį kambarį, tai būdavo savotiškas jausmų atokvėpis. Kartą, Frenkas būtų galėjęs prisiekti, matė ją planuojant šio vakaro pasakojimą Normai (Ach, pats žaviausias vyras...“). Ji ištirpo, kai Frenkas padėjo apsivilkti paltą, palinko prie jo, kai iš restorano išėjo pasivaikščioti saulėje. Išsisklaidė paskutinės abejonės — jis savo padarė.

Vienintelė problema — kur eiti. Palengva artinosi prie Vašingtono aikštės medžių. Pasivaikščiojimas parke buvo vertingo laiko švaistymas. Kėlė nepatogumų dar ir tai, kad tokiu metu parke pilna buvusių Eiprilės draugių arba kaimynių: Anė Snaider, Zuzana Kros ir, Dievas žino, kiek dar. Visos kelia minkštėjančius skruostus į saulę arba šluosto ledus nuo vaikų lūpų. Kalbasi apie darželius, nežmonišką nuomą, visai puikius japonų filmus ir laukia, kada galės, surinkusios vaikų žaislus ir kvietinius traškučius, eiti namo ruošti vyrams kokteilių. Tuoj pat pastebėtų Frenką („Na, žinoma, tai Frenkas Vileris, bet kas gi su juo?“). Tačiau neleido nerimui užvaldyti. Morina sustojo ant šaligatvio.

— Šia mano namai. Gal norėtum užeiti išgerti ar šiaip?

Frenkas sekė paskui jos šlaunis blausiais, kilimu išklotais laiptais. Užsidarius durims jis atsidūrė kambaryje, kvepiančiame dulkių siurbliu, pusryčių šonine ir kvepalais. Tyliame kambaryje, užlietame geltona šviesa nuo lango. Bambukinės žaliuzės saulės šviesą vertė horizontaliomis aukso juostomis. Frenkas jautėsi stiprus ir aukštas. Nusiavusi batus Morina nardė ir tupinėjo aplinkui, patiesino pelenines ir žurnalus:

— Baisu, šia tokia netvarka. Gal prisėstum?

Vienas kelis nugrimzdo į sofą, kai lenkėsi, siekdama žaliuzių virvutės. Frenkas priėjo artyn ir iš nugaros apglėbė merginą per liemenį. Tik tiek ir tereikėjo. Verksmingai sudejavusi ji atsisuko, prisispaudė ir atkišo lūpas. Paskui abu atsidūrė ant sofos. Liko vienintelė problema — varžantys drabužiai. Sukdamiesi aikčiojo, dejavo, skubiai atrišinėjo mazgus, sagstė sagas, sagtis, kabliukus, pagaliau nuslydo paskutiniai suvaržymai. Paskui jos kūno šilumoje ir ritme Frenkas pajuto neapsakomą palaimą: štai, ko man reikėjo. Štai, ko man reikėjo. Visiškas egoizmas taip užvaldė, kad tik miglotai suvokė ją šnibždant: „O, taip, taip, taip..?

Baigę nugriuvo į šalis, paskui vėl susijungė prakaituotoje rankų ir kojų raizgalynėje. Frenkas žinojo, kad niekam gyvenime nebuvo toks dėkingas. Viena bėda — negalėjo sugalvoti, ką pasakyti.

Bandė pažiūrėti jai į veidą, kad rastų minčių, bet mergina prispaudė galvą jam prie krūtinės, Frenkas matė tik juodą plaukų kupetą. Morina laukė, kol jis pirmas prabils. Truputėlį pasukęs galvą pamatė, kad ji žiūri pro kreivą žaliuzių plyšį, kurias jai pavyko truputį pakelti prieš krentant jam į glėbį. Frenkas tyrinėjo išdūlėjusį, kitoje gatvės pusėje esančio plytų namo karnizą. Jo dūmtraukiai ir antenos ryškaus dangaus fone kūrė painius siluetus. Kažkur iš aukštai sklido silpnėjantis lėktuvo ūžimas. Frenkas pažvelgė į kitą pusę — į kambarį. Čia viskas: Pikaso reprodukcijos, Mėnesio knygos klubo rekomenduojama literatūra, supamoji kėdė, židinio atbraila su nuotraukomis — viskas plaukė ryškioje geltonoje šviesoje. Pirma nuosekli mintis, kad jo nusviestas paltas ir marškiniai guli netoli kėdės, o batai ir kelnės bei apatiniai čia, po ranka. Jis galėtų atsikelti, apsirengti ir per pusę minutės dingti.