Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Per daugelį metų surado vos juntamų skirtumų nuo kitų pastato aukštų. Nebuvo mažiau ar labiau mielas, bet buvo kitoks, nes „jo“ aukštas. Ryškus, sausas kasdieninis išbandymas, asmeninio nuobodulio saikas. Išmoko priklausyti nuo tuščio laiko švaistymo tarp malonumų, kaip ligonis priklauso nuo tam tikro sveikimo plano. Tai buvo Frenko dalis.

— Labas rytas, Frenkai, — pasisveikino Vincas Latropas.

— Labas rytas, Frenkai, — Edas Smolas.

— Labas rytas, pone Vileri, — pasisveikino Greisė Mankuso. Ji dirbo rinkos tyrimuose pas Herbą Andervudą.

Frenko kojos žinojo, kaip patekti į praėjimą, pažymėtą „PARDAVIMŲ SKATINIMAS“, žinojo, kiek žingsnių reikia žengti praeinant pro tris pirmąsias kabinas ir kur pasukti, kad įeitų į ketvirtą. Galėjo nueiti net miegodamas.

— Sveikas, — pasilabino Morina Grubė.

Ji buvo aukšto registratorė ir dirbo ponios Jorgensen spausdinimo biure. Pasisveikino atvirai meilikaujančiai, moteriškai. Pasviro į šoną jį praleisdama. Frenkui kilo noras apkabinti moterį ir nusivesti kur nors (korespondencijos kambarį? Krovinių liftą?), kur galėtų pasisodinti ją ant kelių, nuvilkti ryškiai mėlyną megztinį ir apžioti iš pradžių vieną, paskui kitą krūtį.

Nebe pirmą kartą jam kildavo tokia mintis. Šį kartą skirtumas buvo tas, kad kilus minčiai pagalvojo, „o kodėl gi ne?“

Kojos nuvedė prie kabinos su plastikine lentele ir užrašu:

J. R. ORDVĖJUS

F. H. VILERIS

Stabtelėjo, viena ranka užsikabino už stiklo apvado, atsisuko ir pasižiūrėjo į Moriną. Ji žingsniavo praėjimo gale, flaneliniu sijonu aptemptas užpakaliukas gražiai judėjo. Frenkas stebėjo, kol mergina išnyko už pertvaros „vaterlinijos“ — grįžo prie registracijos stalo.

„Nusiramink“, — patarė pats sau. Tokį reikalą reikėtų suplanuoti. Pirmiausia turėjo įeiti vidun, pasisveikinti su Džeku Ordvėjumi, nusivilkti paltą ir atsisėsti. Taip ir padarė. Tuojau pat atsiribojo nuo visų vaizdų už kabinos sienos. Atsisėdęs įstrižai prie rašomojo stalo, dešine koja automatiškai atidarė apatinį stalčių ir pasidėjo ją pailsinti (metams bėgant, nuo bato svorio tame stalčiuje įsispaudė nedidelis balnelis). Leidosi liūliuojamas lėtos malonumo bangos. Kodėl gi ne? Ar ji mėnesių mėnesiais visais įmanomais būdais jo neskatino? Tai štai šitaip pravingiuoja praėjime, tai, norėdama paduoti aplanką, persisveria per jo stalą šypsodamasi ypatinga, sukta šypsena kaip niekam kitam? Ir tas kartas Kalėdų vakarėlyje (iki šiol prisimena jos lūpų skonį). Argi ji nevirpėjo Frenko rankose, šnibždėdama: „Tu mielas“?

Kodėl gi ne? Ach, ne korespondencijos kambaryje ir ne krovinių lifte. Ar ji kur nors neturi buto su kambario drauge? O draugė tikriausia išeina visai dienai.

Džekas Ordvėjus kažką sakė. Frenkas prieš savo valią turėjo pažiūrėti ir paklausti:

— Kas?

Kieno nors kito įsibrovimas nieko nebūtų reiškęs. Galėjo linktelėti galvą ir teisingai atsakyti, neatitraukęs savo minčių nuo Morinos Grubės. Bet su Ordvėjumi buvo kitaip.

— Sakau, kad man šįryt reikės tavo pagalbos, Franklinai, — tarė kolega. — Kritiška padėtis. Aš nusivaręs, rimtai, seni.

Jis akivaizdžiai studijavo pluoštą spausdintų lapų ant stalo. Tikras susikaupimo vaizdelis. Tik žmogus, žinantis kur žiūrėti, galėjo pasakyti, kad ranka, atrodė, pridengusi akis, iš tikrųjų laikė galvą, o akys buvo užmerktos. Pradėjęs penktą dešimtį, liesas ir tvarkingas, žilstančiais plaukais, sąmojingo, gražaus, romantiško aktoriaus veido, savotiškas pusiau alkoholikas, kurį gelbėjo, atrodo, nuolatos atgimstantis gebėjimas iš visko pasijuokti, Džekas buvo sentimentalusis biuro didvyris. Visi jį mylėjo. Šiandien vilkėjo anglišku kostiumu, kurį prieš keletą metų užsisakė pas keliaujantį Londono siuvėją. Kostiumas kainavo pusės mėnesio atlyginimą. Rankogalių sagos iš tikrųjų užsisegdavo, kelnes aukštu juosmeniu buvo galima nešioti tik su petnešomis. Kostiumo niekas nematė be švarutėlės lininės nosinės, kyšančios iš kišenėlės ant krūtinės. Tačiau ilgos siauros pėdos, vaikiškai šleivai kyšančios iš po stalo, išdavė visą apgalėtiną amerikietišką Džeko išvaizdą. Buvo apsiavęs pigiais, nuklaipytais rudai oranžiniais įmaunamais batais. Vienintelė šio nederėjimo priežastis buvo ta, kad baisiai pagiringas Džekas Ordvėjus niekaip nepajėgdavo susirišti batų raištelių.

— Kitas, — kalbėjo kimiu, nelygiu balsu, — kitas dvi, o gal ir tris valandas turėsi įspėti, jei prisiartins Bandis. Turėsi apginti mane nuo ponios Jorgensen. Tau gali tekti pridengti mane nuo visuomenės akių, jeigu pradėčiau vemti. Tikrai, labai blogai.

Glausta Džeko Ordvėjaus gyvenimo istorija tapo mažyte penkioliktojo aukšto legenda. Visi žinojo, kad jis vedė turtingą merginą ir gyveno iš jos paveldėjimo, kol tas prieš pat karą ištirpo. Nuo tada jo verslo karjera visą laiką buvo ugdoma Nokso pastate, tai vienoje, tai kitoje stiklo kabinoje. Buvo pasižymėjęs, nes dirbo beveik be trūkumų. Netgi čia, Pardavimų skatinime, kur niekas, išskyrus senąjį Bandį, valdytoją, labai nesistengė, Džekui pavyko išlaikyti reputaciją. Tik tais atvejais, kai įveikdavo pagirios, jis vaikščiodavo aplink ir visą dieną plepėdavo. Jam pasirodžius skambėdavo darnus juokas, kartais net pats Bandis tolerantiškai pliaukštelėdavo liežuviu. Poniai Jorgensen užeidavo bejėgiško kikenimo priepuoliai, virstantys verksmu.

— Pirmiausia, — pasakojo Džekas, — šeštadienį įsiveržė tie pamišę Salės draugai iš pakrantės. Visi norėjo pasivaišinti. Ar galėtume parodyti miestą? Ach, iš tikrųjų galėjome. Seni seni jos bičiuliai, be to, visada atsiveža pilnas kišenes grynųjų. Taigi. Pradėjome priešpiečiais pas Andrė, o Dieve, savo gyvenime nesi matęs tokio milžiniško martinio. Ir nieko — nuo vieno ar dviejų, bičiuli. Pamečiau skaičių. Paskui, palauk. Ach, taip. Neliko nieko kita, tik sėdėti ir gerti iki kokteilių meto. Tada atėjo kokteilių metas.

Palikęs darbinę poziciją, atstūmė netikrus popierius į šalį ir švelniai atsilošė kėdėje, galvą laikė abiem rankomis. Lingavo į pasakojimo taktą, juokėsi, šmaikštavo. Frenkas stebėjo, apimtas gailesčio ir antipatijos. Dauguma Džeko pagirių istorijų prasidėdavo pamišusių Salės draugų įsiveržimu. Jie būdavo arba iš pakrantės, arba iš Bahamų, arba iš Europos — visada pilnomis kišenėmis grynųjų. Linksmybių centre — pati Salė, buvusi geidžiama nuotaka, prašmatni bevaikė žmona ir nesuvaldoma žaidimų partnerė. Bent jau tokią ją turėjo įsivaizduoti penkioliktojo aukšto klausytojai. Frenkui pavykdavo. Jis ir jų butą įsivaizdavo kaip savotišką Noelio Kovardo pjesės sceną, kol nenuėjo su Ordvėjumi išgerti. Pamatė, kad Salė — gerokai minkšta ir raukšlėta, papurtusi, senstanti moteris, nuo jaunystės įprastu kupidono lanku paskubomis nuteptomis lūpomis. Kiekvienąkart verkšlenančia intonacija tą naktį ištartas Džeko vardas rodė, kaip sumišusi moteris, svyrinėjanti po sudūlėjusios odos ir dulkėto sidabro bei stiklo pilnus kambarius, smarkiai kaltina jį dėl sugriuvusio pasaulio. Kartą pakėlė akis į lubas, nusilupusiais dažais, tarsi šauktųsi Dievo bausmės Džekui, šiam silpnam, menkam, kvailokam vyrui, kuriam paaukojo savo gyvenimą, o jis beskaičiuodamas kiekvieną centą, apnuodijo visas draugystes, atkakliai juodino savo niūrią tarnybą ir vedėsi į namus paniurusius bendradarbius. Džekas apgailestaudamas sukinėjosi aplink, laidė smulkius juokelius ir vadino ją „motina“.

— ...kaip sugrįžome iš Aidlvaildo, — pasakojo toliau, — turbūt niekada nesužinosiu. Mano paskutinis visiškai ryškus prisiminimas, kaip šįryt, trečią valandą, stoviu prie Aidlvaildo baro ir klausinėju, gal kas nors pasakytų, kaip čia atsiradau. Ar ne, palauk. Paskui dar kažkas buvo prie dešrainių užkandinės. Ar ne, manau, tai buvo anksčiau...