Ричард Йейтс - Nerimo dienos

— Manau, taip, — atsakė filosofijos studentas, — grįžkime į biurą.

Taisydamasis akinius ir sklaidydamas kartoteką, Semas ėmė sudarinėti kompanijų, rodos, atitinkančių vaizdą, sąrašą. Didžiulė vario ir žalvario gamykla, viešųjų komunalinių paslaugų įmonė, milžiniška firma, gaminanti visų rūšių popierinius maišelius...

Sąraše pamatęs bauginantį Nokso verslo mašinų pavadinimą Frenkas pamanė, kad įsivėlė klaida.

— Ei, ne, palauk minutę. Žinau, kad taip negali būti, — ir trumpai išdėstė savo tėvo karjerą.

Filosofijos studentas pliaukštelėjo liežuviu iš malonumo.

— Manau, kad nuo savo senuko laikų rasi pasikeitimų, Frenkai. Nepamiršk, tada buvo Depresija. Jis dirbo periferijoje, o tu — pagrindinėje įstaigoje. Tiesą sakant, tai kaip tik tokia vieta, kokios ieškai. Man teko pažinti vyrukų iš tos įstaigos, kurie pirštą pajudindavo tik tam, kad pasiimtų čekius. Aš, žinoma, prieš interviu paminėsiu tavo tėvą. Galbūt išeis į naudą.

Frenkas, atsidūręs Nokso pastato šešėlyje su ano vizito vaiduokliais („Verčiau įsikibk man į ranką, čia pavojinga sankryža...“), nusprendė, kad daug smagiau būtų visai neužsiminti apie tėvą. Neužsiminė. Tą pačią dieną gavo darbą penkioliktame aukšte. Kažkokiame Pardavimų skatinimo departamente.

— Pardavimų ko? — pakartojo Eiprilė. — Skatinimo? Nesuprantu. Ką tai reiškia ir ką turėsi daryti?

— O kas žino? Pusvalandį aiškino, bet vis tiek, nė velnio, nesupratau. Manau, kad jie patys irgi nesupranta. Na, bet gana smagu, tiesa? Senosios Nokso verslo mašinos . Palauk, pasakysiu seniui. Palauk, kol jis sužinos, kad aš net nepasinaudojau jo vardu.

Viskas prasidėjo kaip savotiškas pokštas. Kitiems gal nepavyktų įžvelgti humoro, bet Frenkas jautė slaptą, dygų malonumą. Tingiai vykdydamas pareigas vaikščiojo po biurą tokia eisena, kuri pamažu tapo įprasta, jeigu ne tipiška. Žmona ją vadino „nuostabiai seksualia“: lėti, katiniški žingsniai, nors išdidūs ir tvirti, bet skleidžiantys mieguistą panieką įtampai ar skubėjimui. Geriausia pokšto dalis buvo tai, kas vykdavo kiekvieną popietę, penktą valandą. Uždaras, bet šypsodamasis Nokso žmonėms, išsilaisvinęs iš lifto, linktelėdavo atsisveikindamas, įsėsdavo į autobusą ir važiuodavo į Betuno gatvę. Užlipdavo nuožulniais numintais girgždančiais laiptais, atidarydavo kadaise baltas duris, padengtos daugybe sluoksnių purvinų ir atšokusių dažų — atrodė, kad lieti šungrybį, ir įeidavo į platų švarų kambarį, truputį dvelkiantį cigaretėmis, žvakių vašku, mandarino žievelėmis ir tualetiniu vandeniu. Čia jo laukdavo nuostabi pasišiaušusi mergiotė, visiškai nepanaši į Nokso vyro žmoną, nes butas irgi buvo visai nepanašus į Nokso žmogaus butą. Užuot po darbo gėrę kokteilį, jie mylėdavosi, kartais lovoje, kartais ant grindų. Kartais jau atslinkdavo dešimta valanda, kai atsikeldavo ir išeidavo paklajoti ramiomis vakarinėmis gatvėmis ir pavalgyti. Nokso pastatas likdavo už tūkstančio mylių.

Baigiantis pirmiesiems metams pokštas nusidėvėjo, pradėjo slėgti kitų žmonių negebėjimas jo suvokti.

— Sakai, tavo tėvas ten dirbo, — sakydavo kiti, kai Frenkas bandydavo paaiškinti. Jų akyse atsispindėdavo panieka, skirta uoliems, paklusniems, neišradingiems jaunuoliams. Netrukus (po antrųjų metų, per kuriuos mirė abu tėvai), Frenkas liovėsi aiškinęs tą dalį. Jis apsistojo prie kitų komiškų darbo aspektų: absurdiško jo paties ir Nokso verslo mašinų idėjų neatitikimo, bedugnės tarp energijos kiekio, kurį turėtų atiduoti kompanijai, ir to, ką iš tikrųjų atiduodavo.

— Didžiulis tokios kompanijos privalumas — kad devintą valandą ryto gali liautis protavęs, ir per visą dieną niekas nepastebės jokio skirtumo.

Pastaruoju metu, o ypač persikėlus į priemiestį, Frenkas stengėsi vengti darbo temos. Į klausimą, ką veikiąs, atsakydavo, kad iš tikrųjų nieko. Kad tai pats nuobodžiausias darbas, kokį tik įmanoma įsivaizduoti.

Pirmadienio rytą, po „Tikrų aktorių“ galo, Frenkas į Nokso pastatą įžengė kaip automatas. Languose buvo išstatyta nauja paroda. Ryškūs, netikroviški plonų, jaunų, madingų moterų atvaizdai. Moterys šypsojosi ir pieštukais rodė į išrašytus produkcijos privalumus: GREITIS, TIKSLUMAS, VALDYMAS. Už jų, perėjus kilimais išklotą salės grindų platybę, puikavosi reklamuojamų produktų pavyzdžiai. Kai kurie, patys paprasčiausi buvo panašūs į tas mašinas, kurios prieš dvidešimt metų uždegė tėvą. Tačiau kampuoti, juodi tų dienų modeliai buvo padailinti sferiniais, „skulptūriškais“ austrių spalvos apvalkalais. Buvo ir visiškai kitokių, tinkamų greitam, lekiančiam strimgalviais verslui, tokių Erlas Vileris net nebūtų galėjęs įsivaizduoti. Pasiruošę elektroniškai paslaptingai murkti ir mirksėti prietaisai vis didėjo, kol išaugo į didžiules nesuprantamas Noksas 500 elektroninio kompiuterio sudėtines dalis. Mašinos, kuri, pasak ekspozicijos gyrimosi, „per pusvalandį atliks žmogaus su staliniu skaičiuotuvu viso gyvenimo darbą“.

Tačiau Frenkas praėjo pro parodų salę nė nežvilgtelėjęs. Įėjęs į vestibiulį, viską darė nesąmoningai. Pakluso pirštui, rodančiam lifto link, net dorai nesuprasdamas, ką daro. Nepastebėjo, kuris iš šešių lifto operatorių pasisveikino su juo (beveik niekada nepastebėdavo, nebent pasitaikydavo vienas iš dviejų, kurių buvimas truputį slėgė — senis taip atsikišusiais kelias, kad, atrodė, jie skausmingai remiasi į Frenko kelnes, arba siaubingas jaunuolis, dėl kažkokio liaukų sutrikimo turintis plačius moteriškus klubus, pūkeliais apaugusią galvą ir bebarzdį vaikišką veidą). Lifto kabinos nelaisvėje, mandagiai suspaustas girdėjo užsidarant slankiojančias duris, už jų — triukšmingai užsivedančius saugos vartus. Pradėjus kilti apsupo nedarnūs kolegų pokalbiai. Girdėjo gilų, apgalvotą balsą iš Greit Pleinso, kupiną tolių, kelionių ir patogaus gyvenimo („...žinia, Čikagoje oras pasitaikė nelabai koks...“), maloniai papildė šiurkštus ir šnypščiantis miesto akcentas („...tai sakau: „Tu ką, juokus mėgsti?“, o jis: „Ne, klausyk, neširsk“), paskui švelnesnis aštuonių ar dešimties balsų mišinys virš galvų zvimbiant ventiliatoriui, pakartojo prislopintas ryto mandagybes. Atėjo laikas pradėti linksėjimo, žingsnelių į šalį ritualą. Reikėjo prasiskinti kelią per žmones, stovinčius priekyje, murmėti: „Prašom praleisti... Prašom praleisti“, laukti, kol atsivers ir vėl užsivers, atsivers ir vėl užsivers durys. Aštuntas, vienuoliktas, dvyliktas, keturioliktas...

Iš pirmo žvilgsnio viršutiniai Nokso pastato aukštai atrodė panašiai. Kiekvienas buvo didžiulė atvira erdvė, apšviesta dienos šviesos lempomis. Pečių aukščio pertvaros skyrė perėjimų ir kabinų labirintą. Viršutinė pertvarų plokščių dalis, nuo juosmens iki pečių, buvo padaryta iš storo, švelniai gofruoto berėmio stiklo, dėl to atrodė balkšvai melsva ir buvo pusiau permatoma. Žmogui, išėjusiam iš lifto, susidarydavo kambarinio ežero su daugybe plaukikų vaizdas. Vieni nuolat judėjo į priekį, kiti ėjo vandeniu, treti veržėsi į paviršių arba į dugną. Daugelis grimzdo prie stalų, veidai virsdavo neryškiomis rausvomis dėmėmis. Paėjus toliau nuo neapsakomo patalpos sausumo iliuzija išsisklaidydavo. Pasak Frenko Vilerio skundų, „pakaktų išdžiovinti prakeiktiems akių obuoliams“.

Nors ir skundėsi, bet kaltai suprato, kad nuo biuro nepatogumų kartais patiria neaiškų malonumą. Sakė, o tai kartojo metų metus, kad, kai baigs darbą Nokse, ko gera, savotiškai jo ilgėsis. Žinoma, pabrėžė, kad ilgėsis žmonių („Sakau, po velnių, jie gana šaunūs, bent jau kai kurie“). Būdamas visiškai sąžiningas negalėjo paneigti penkiolikto aukšto namų efekto.