Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Pagaliau baigęs pasakoti, bandydamas atitraukė rankas nuo galvos, susiraukė ir keletą kartų sumirksėjo. Paskelbė, kad pradeda jaustis šiek tiek geriau.

— Gerai, — Frenkas ištraukė koją iš stalčiaus ir atsisėdo prie stalo.

Turėjo pagalvoti. Geriausias galvojimo būdas — peržvelgti darbus. Šio ryto popierių krūva laukė „GAUTA“ krepšyje, gulėjo virš penktadieninių. Pirmiausia reikėjo išversti viską ant stalo ir pradėti nuo dugno. Taip darydavo kasdien (arba tomis dienomis, kai užsiimdavo „GAUTA“ krepšiu. Buvo daug dienų, kai jo nepaliesdavo). Pirmiausia pabandė pažiūrėti, kiek popierių galės atmesti net neskaitęs jų turinio. Kai kuriuos buvo galima išmesti, kai kurių buvo galima atsikratyti paraštėse pakeverzojus: „Ką apie tai manote?“ ir prirašius savo inicialus nusiusti Bandžiui. Galima buvo parašyti: „Ar ką nors apie tai žinote?“ ir nusiųsti kam nors kaimynystėje, pavyzdžiui, Edui Smolui. Tačiau visada iškildavo pavojus, kad po kelių dienų tie patys popieriai grįš su prierašu „vykdyti“ iš Bandžio arba „ne“ iš Smolo. Saugesnis kelias buvo pažymėti „Byla“ poniai Jorgensen ir merginoms, kiek įmanoma trumpiau peržvelgus ir nustačius, kad tai nėra neatidėliotina. Jei būdavo neatidėliotina, galėjo pažymėti „Byla ir atlikti“ arba atidėti į šalį ir tęsti darbą su kitais popieriais. Galop atidėtų popierių sankaupos rodydavo, kad baigė darbą arba pavargo nuo „GAUTA“ krepšio. Suskirstęs juos apytikriai pagal svarbą, sudėliodavo į krūvelę, stalo viduryje visada likdavo šešių — aštuonių colių krūvelė, prispausta poliruota keramine prespapjė, kurią vaikų darželyje pagamino Dženiferė — dabartinių darbų. Daugybė popierių erzindavo Bandžio užrašu „vykdyti“ arba Edžio „ne“, kai kurie buvo apėję „Byla ir atlikti“ ratą gal tris ar keturis kartus. Ant kai kurių puikavosi panašaus pobūdžio užrašai: „Frenkas galėtų pasižiūrėti“. Tai dovanėlės nuo tų žmonių, kurie naudojosi juo, kaip jis Smolu. Kartkartėmis išimdavo tokį užrašą ir nukeldavo darbą į vidurinę krūvą, gulinčią tolimame dešiniame stalo kampe, po sunkiu sumažintu Noksas 500 elektroninio kompiuterio modeliu. Dabar negalėjo prisiversti dorotis su ta krūva darbų. Blogiausia, kad kartais išsipūtę aplankai, keverzonės ant spausdintų tekstų ir išslydusios sąvaržėlės galop nukeliaudavo į prikimštą dešinį rašomojo stalo stalčių. Ordvėjus tuos popierius vadino „tikrais skanėstais“. Stalčius su popieriais, esantis priešingoje pusėje nei tas, ant kurio Frenkas ilsindavo koją, tapo menkute Frenko sąžinės graužatimi. Taip delsė jį praverti, tarsi būtų laikęs gyvas gyvates.

Kodėl gi ne? Argi nebūtų visiškai lengva nueiti ir pakviesti ją priešpiečių? Ne, nebūtų. Štai kur bėda. Nerašyta taisyklė atskyrė penkioliktojo aukšto vyrus nuo merginų, jie galėjo bendrauti tik verslo reikalais, na, žinoma, ir Kalėdų vakarėliuose. Atskiri merginų priešpiečiai buvo toks pat nepakeičiamas dalykas, kaip ir naudojimasis atskiru tualetu. Tik kvailys galėtų atvirai nepaklusti sistemai. Reikia planuoti.

Frenkas tebuvo įpusėjęs „GAUTA“ krepšį, kai virš stiklinės sienos pasirodė plonas besišypsantis veidelis ir kitas, apvalus, rimtas. Iš kitos kabinos žvelgė Vincas Latropas ir Edas Smolas, vadinasi, laikas kavos.

— Džentelmenai, — tarė Vincas Latropas, — kylam?

Po pusvalandžio vėl buvo biure, jau sužinoję apie Edo Smolo sunkumus su žole ir vejos priežiūra Roslyne, Long Ailende. Kava padėjo sustiprėti Ordvėjui, tačiau paaiškėjo, kad jam labiausiai reikėjo išgerti. Norėdamas įrodyti, kad jaučiasi daug geriau, vaikščiojo pirmyn atgal — vaidino Bandį: kraipė galvą, vis pačiulpdamas dantį ir skleisdamas bučiavimosi garsus:

— Na, bet aš klausiu savęs, ar tikrai dirbame efektyviai, štai kas svarbu (bučinys). Jei tikrai norime dirbti efektyviai, tada turime tikrai dirbti daug daug (bučinys) efektyviau ...

Frenkas bandė antrą ir trečią kartą skaityti viršutinį savo krūvos popierių, atrodo, padalinio valdytojo Tolede laišką. Tačiau pastraipos buvo tokios nesuprantamos, lyg būtų parašytos užsienio kalba. Užsimerkė, pasitrynė akis ir pabandė dar kartą. Šįkart pavyko.

Toledo padalinio valdytojas, pagal Nokso manierą vadindamas save „mes“, norėjo žinoti, kokių buvo imtasi priemonių po jo laiškų. Rašė apie daugybę rimtų klaidų ir klaidinančių formuluočių SP-1109 leidinyje.

Kopija prisegta. Pasirodo, kad tai stora, aplenkta, spalvota brošiūra, pavadinta Tiksli produkcijos kontrolė su Noksu 500 . Grįžo sunkūs prisiminimai. Ji buvo išleista prieš daugelį mėnesių kažkokio bevardžio agento, kuriuos be skaičiaus samdydavo Nokso kontora. Išleista dešimties tūkstančių tiražu su prierašu: „Visus pageidavimus ir klausimus adresuoti F. H. Vileriui. Pagrindinė kontora.“ Jau tuomet Frenkas žinojo, kad ten tikra makalynė — smulkiai prirašytas tekstas prasilenkė su elementaria logika, skaitytojų atsiliepimai ir iliustracijos neatitiko turinio. Bet vis tiek sutiko išleisti, ypač paskatintas Bandžio, kuris šliurpsėdamas dantį, lyg tarp kitko užklausė: „Tai mes dar neišleidom tos brošiūros?“

Nuo tada visi pageidavimai adresuoti E H. Vileriui lėta, tačiau nemalonia srove pradėjo plaukti iš visų Jungtinių Valstijų pusių. Frenkas miglotai suvokė, kad užklausos, ateinančios iš Toledo, buvo ypatingai skubios. Kita pastraipa tai priminė:

Kaip prisimenate, mes norėjome papildomai užsisakyti 5000 brošiūros kopijų . Norėjome jas išplatinti kasmetiniame NPVA susirinkime (Nacionalinė produkcijos valdytojų asamblėja) birželio 10-13 d. Tačiau, kaip minėjome ankstesnėje korespondencijoje, mūsų nuomone, brošiūra tokia prasta , kad nei forma, nei stilius niekaip neatitinka tikslo.

Prašome kuo skubiau informuoti, kokių veiksmų, atsižvelgdami į mūsų užklausą, ėmėtės, kad brošiūra būtų pataisyta ir iki birželio 8 d. gautume užsakytą kopijų kiekį .

Greitai pažvelgus į viršutinį kairįjį kampą Frenkui palengvėjo, laiško kopijos dar nenukeliavo pas Bandį. Tai šiokia tokia sėkmė. Tačiau vis tiek popieriai turėjo visus skiriamuosius „tikrų skanėstų“ ženklus. Jei ir liko pakankamai laiko paruošti naują brošiūrą (bet tikriausiai neliko), Frenkui tektų dirbti su Bandžių. Šis tikrai norėtų išsiaiškinti, kodėl nieko nesužinojo prieš du mėnesius.

Frenkas jau dėliojo vidurinę krūvelę. Minčių raizgalynėje gimė šviesi mintis. Po akimirkos apmirusia širdimi jau žengė į priekinę biuro dalį.

Ji sėdėjo registratūroje prie stalo. Nieko neveikė. Pakėlusi akis pažvelgė su palaimingo laukimo ir bendrininkavimo išraiška. Frenkui atrodė, kad beveik pamiršo turįs apsimesti, dėl ko atėjęs.

— Morina, — prakalbo prieidamas artyn ir atsiremdamas į jos kėdę, — jeigu nesi labai užsiėmusi, gal galėtum padėti man kai ką surasti pagrindinėje byloje? Matai šitą?

Ant stalo padėjo brošiūrą taip, tarsi tai būtų slaptas ir netikėtas atradimas. Morina pasilenkė pažiūrėti, jos krūtys susiūbavo šalia Frenko galvos.

— Mm?

— Reikalas tas, kad ją reikia pataisyti. Vadinasi, nuo pat pradžios turiu iškasti visą jos medžiagą. Jei pažiūrėtum į nenaudojamą bylą SP-1109 , rastum visas medžiagos, nusiųstos agentūrai, kopijas. Paskui, jei patikrintum visus popierius, aptiktum kitą numeracijos kodą, nukreipiantį į kitas bylas. Taip galėtume atrasti pradinius šaltinius. Na, pirmyn, aš tau padėsiu.

— Gerai.