Ричард Йейтс - Nerimo dienos

— Antai, — perėjus gatvę prabilo tėvas, — štai čia — kirpykla, joje po minutės kirpsimės plaukus. O čia — metro. Matai, kur padarė įėjimą į metro — tiesiog pastate. Žiūrėk, o čia parodų salė. Langai per visą namo ilgį. Daug didesnė už mūsiškį saloną, ar ne? Žiūrėk, o čia keli mūsų gaminami produktai. Žinoma, rašomosios mašinėlės, skaičiuotuvai, skaičiavimo mašinėlės ir įvairiausių rūšių pildymo sistemos. Štai kampe — viena naujų buhalterinių mašinų. Pažiūrėk į kitą langą — štai perforacinių kortelių mašina, štai didžiulis tabuliatorius, o tas mažas — rūšiuotuvas. Kai viską matai, tikrai įspūdinga. Vyrukas paima pluoštą kortelių, atrenka, sudeda, paspaudžia mygtuką, ir kortelės strimgalviais lekia štai ten.

Tačiau Frenko akys klaidžiojo nuo mašinų prie savo paties atvaizdo stikle. Manė, kad atrodo stebėtinai oriai vilkėdamas nauju kostiumu, paltu ir kaklaraiščiu — beveik lygiai tokiu pačiu kaip tėčio. Vaikui buvo labai malonu žiūrėti į blizgantį jųdviejų — berniuko ir vyro — atspindį. Už nugarų šaligatviu nenumaldomai mirgėjo begalinis žmonių srautas. Žengęs kelis žingsnius į šalį, atlošęs galvą žiūrėjo aukštyn, kol marškinių apykaklė užveržė sprandą. Oho! Prisipažino, kad tikėjosi dangoraižio, bet po šio ilgo žiūrėjimo nusivylimo likučiai išnyko. Vis aukštyn kilo langų eilės, viršutiniai mažesni už apatinius, kol, pasirodė, kad siaurėjančios palangės ir sąramos susilieja. Įsivaizduok, kad krenti nuo viršutinio aukšto! Aukštybėse iš lėto, vienodai dangumi pradėjo slinkti karnizas — pastatas griuvo tiesiai ant jų! Nespėjęs supanikuoti perprato savo klaidą: virš stogo dangumi plaukė balti debesys. Staiga Frenko protą nušvietusi mintis nuostabos drebuliu perbėgo per nugarą: baisinga granito stiprybė ir pastato ramybė. Oho!

— Pasiruošęs? — paklausė tėvas. — Eime pas kirpėją. Susitvarkysime ir galėsime eiti vidun. Iki pat viršaus kilsime liftu.

Vėliau pasirodė, kad apsižvalgymas nuo šaligatvio buvo pati geriausia dienos dalis. Kirpykla pasirodė esanti visai neprasta. Neblogai atrodė ir marmuro plytelėmis grįstas vestibiulis. Jame kvepėjo cigarais, skėčiais ir moterų kvepalais. Tačiau dienos malonumai čia ir pradėjo nykti.

Lifte visiškai nebuvo skrydžio pojūčio. Atrodė, kad esi įkalintas, be to, pykino. Iš biuro prisiminė tik galybę baltų šviesų ir plonytę moterį. Po ažūrine moters palaidine buvo matyti neįtikėtinai daug dirželių, turbūt prisiūtų prie apatinių. Ji vadino Frenką sūneliu ir parodė, kaip veikia vandens aušintuvas („Pažiūrėk, sūneli, kai paspaudžiu mygtuką, iškyla didžiulis burbulas. Bulbt! Argi ne smagu! Štai, pabandyk“). Niekada nepamirš staiga kilusio pasibjaurėjimo ponu Outu Fildsu, jei ne pačiu didžiausiu, tai neabejotinai pačiu storiausiu kada nors matytu žmogumi.

Outo Fildso akiniuose atsispindėjo biuro šviesos, todėl nebuvo matyti, kur jis, su tavimi kalbėdamas, spokso. Be to, kalbėjo labai garsiai, rodos, visai nesiklausydamas atsakymų.

— Na, argi tu ne didelis vyras! Kuo tu vardu? A? Tau patinka mokykloje? Na, tai gerai. Tau patinka beisbolas? A?

Bjauriausia buvo burna. Tokia šlapia, kad tuzinas spindinčių seilių srovelių virpėdamos kabėjo tarp nuolatos judančių lūpų. Tas vaizdas baisiai trukdė mėgautis priešpiečiais arba ankstyvais pietumis puikiame restorane. Outas Fildsas neužsičiaupė kramtydamas, balti maisto ruožai liko ant stiklinės krašto. Norėdamas suminkštinti bandelės plutą pamerkė ją į padažą, kol prinešė prie siekiančių lūpų, gabalėlis nukrito ant liemenės. Liko ryški dėmė.

— Jūs visiškai teisus, Outai, — valgydamas vis kartojo Erlas Vileris. — Visiškai jums pritariu.

Keletą kartų tėvas žvilgtelėjo į Frenką, atrodė, lyg stebėtųsi matydamas čia sėdintį sūnų. Beisbolas taip pat nuvylė: niekas tiksliai neatmušė kamuoliuko. Frenko žinios apie beisbolą apsiribojo tiksliu mušimu. Paskutinę žaidimo valandą saulė plieskė tiesiai į akis. Pradėjo skaudėti galvą. Norėjo į tualetą, bet nežinojo, kaip paprašyti. Vėliau, suodiname metro važiuojant į Peno stotį, tėvas piktai apibarė už tai, kad nesugebėjo ponui Outui Fildsui pasakyti: „Labai ačiū, puikiai praleidau laiką“. Kol laukė atveriant vartus, Frenkas niūrioje depo šviesoje nepastebimai nužiūrinėjo tėvą. Tas atrodė fiziškai ir moraliai išsekęs, veidas buvo apdribęs, akytas ir labai senas. Nuleidęs akis berniukas aptiko, kad tėvo kelnių klešnė lėtai ir ritmingai trūkčioja. Kišenėje tėvo pirštai nerimastingai judėjo ant genitalijų.

Galų gale tai ryškiausiais tos dienos prisiminimas. Vėliau, tą pačią naktį, namuose, Frenkas nusvirduliavęs basas tupėjo pakrypusiame ir keistai susitraukusiame tualete. Jo atmintyje iškilo valgančios Outo Fildso burnos vaizdas, sukėlęs skrandyje nuolat pasikartojančius vėmimo spazmus.

Tik po daugelio metų Frenkui pavyko sugretinti keletą faktų. Nepaisant daugybės atleidimų ir sumažinimų Depresijos laikotarpiu, Erlas Vileris tvirtai laikėsi pagalbinės Niuarko atšakos vadovo pareigose. Kažkokiu būdu Pagrindinė kontora atkreipė į jį dėmesį, rinkdamasi pagalbininką Outui Fildsui (vėliau Frenkas perprato ir tą vardą: valdžios žmonių mažybinių vardų pasaulėlyje gyvavo žavieji Biliai, Džekai, Herbai, Tedai. Netrumpinamas vardas Erlas visada atrodė truputėli su trūkumu. „Outas“ buvo gražiausias pakeitimas žmogui vardu Otis). Tačiau paaukštinimo nebuvo. Aukštesnioji valdžia pareiškė, kad Outas Fildsas gali apsieti be pagalbininko. Kad nebus paaukštintas, Erlas Vileris kažkaip sužinojo, o galbūt atspėjo per ankstyvuosius pietus ar beisbolo metu.

Frenkas žinojo, kad iki gyvenimo pabaigos nesupras, ar tėvui kaip nors pavyko susitaikyti su nusivylimu. Atrodo, tai buvo pirmasis iš daugelio įvykių, prasilenkusių su Erlo Vilerio supratimu. Smukimas tik prasidėjo. Metams bėgant jis buvo pervedinėjamas iš vienų pareigų į kitas. Kol tuoj po karo (ir neilgtrukus po paties Outo Fildso atsistatydinimo ir mirties) išėjo į pensiją, tėvas nusmuko nuo valdytojo pavaduotojo iki paprasto pardavėjo Harisberge, Pensilvanijoje. Išmuštas iš vėžių, nepajėgė suprasti silpstančios savo paties sveikatos, greitai ir sunkiai senstančios žmonos, abiejų vyresniųjų sūnų abejingumo, galų gale — jauniausiojo rėksmingo maištavimo, pabėgimo ir moralinio žlugimo.

Uosto krovikas! Užkandinės kasininkas! Nedėkingi, pagiežingi, nepraustaburniški, silpnavališki, girtuokliški pasirodymai Grenič Vilidže su dievai žino kokiomis kompanijomis. Niekam tikęs vaikas, praradęs bet kokį padorumą. Nebrūkštelėjęs nė žodelio šešis ar aštuonis mėnesius, beveik išvarė motiną iš proto. Paskui atsiuntė laišką be atgalinio adreso, bet su prierašu: „Praėjusią savaitę vedžiau. Galbūt kad nors ją atsivešiu“.

Erlui Vileriui pasisekė, kad vieną tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt aštuntų metų vidurdienį neteko sėdėti pigiame bare netoli Kolumbijos universiteto. Jo sūnus kalbėjosi su kitu glebiu jaunuoliu. Semas buvo bebaigiąs filosofijos studijas ir ne visu etatu dirbo studentų įdarbinimo biure.

— Kokios problemos, Frenkai? Maniau, kad jau grįžai atgal į Europą.

— Juokauji. Eiprilė nėščia.

— O, Jėzau!

— Ne, bet klausyk. Galima įvairiai pažvelgti į panašius dalykus, Semai. Man reikia darbo, supranti? Ar darbas kažkodėl turėtų mane sužlugdyti? Tiesiog noriu uždirbti pakankamai pinigų, kad galėčiau išsilaikyti metus ar daugiau — kol susivoksiu. Šiuo metu trokštu išsaugoti savo asmenybę, todėl norėčiau išvengti tokio darbo, kuris būtų savotiškai „įdomus“. Norėčiau ko nors, kas manęs nepaveiktų. Noriu didelės, išsipūtusios, viską painiojančios, apsnūdusios korporacijos, jau gal šimtą metų darančios pinigus. Tokios, kur vienam darbui samdomi aštuoni vyrukai, nes nė vienam jų nuobodžios pareigos visai nerūpi. Noriu nueiti į tokią vietą ir pasakyti: „Žiūrėkite, štai jums mano kūnas ir žavi studentiška šypsena ilgoms darbo valandoms, o man — daug dolerių ir nesikiškime vieni į kitų reikalus“. Susidarei vaizdą?