Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Iškilo viena problema — atrodė, kad komiksams nebus galo. Kiekvienas kvailas nučiupinėtas puslapis neartino pabaigos. Netrukus Frenko balsas įsitempė, tapo skubus ir monotoniškas, dešinysis kelis pradėjo šokti susierzinimo šokį.

— Tėti, praleidome komiksą.

— Ne, nepraleidome, mažyte. Tai tik reklama. Tu nenori jos skaityti.

— Taip, noriu.

— Ir aš noriu.

— Bet tai ne komiksas. Tik atrodo panašiai. Čia kažkokios dantų pastos reklama.

— Vis tiek perskaityk.

Frenkas sukando dantis. Atrodė, visi dantų šaknų nervai susipynė į vientisą dilgčiojantį mazgą su galvos odos nervų šaknimis.

— Gerai, — išspaudė, — matote, pirmame paveikslėlyje ši dama nori šokti su tuo ponu, bet jis nekviečia. Kitame paveikslėlyje ji verkia, o draugė sako, kad galbūt jis nepašokdino jos dėl ne itin gaivaus burnos kvapo. O čia ji kalbasi su odontologu, jis sako...

Frenkas jautėsi taip, tarsi bejėgiškai skęstų pagalvėlėse, laikraščiuose, savo vaikų kūnuose, kaip žmogus patekęs į klampynę. Pasibaigus komiksams pagaliau atsistojo, tyliai atsiduso ir kelias minutes pastovėjo kambario vidury ant kilimo, kišenėse tvirtai spausdamas kumščius, kad susilaikytų nuo vienintelio užvaldžiusio troškimo: čiupti kėdę ir sviesti per didįjį langą.

Koks, po galais, čia gyvenimas? Koks, dėl Dievo, tokio gyvenimo tikslas, kokia prasmė?

Atėjus vakarui apsunkęs nuo alaus, Frenkas nekantraudamas laukė Kempbelų. Paprastai apsilankymas liūdino („Kodėl niekada nesusitinkame dar su kuo nors? Ar supranti, kad jie praktiškai vieninteliai mūsų draugai?“), bet šio vakaro susitikimas teikė vilties. Eiprilė bent jau turės kalbėti ir juoktis kartus su visais. Bent kartkartėmis šypsosis jam ir sakys „brangusis“. Be to, negalima paneigti, kad Kempbelai atskleidžia jųdviejų gerąsias savybes.

— Sveiki! — šaukė vieni kitiems.

— Sveiki!.. Sveiki!..

Šie džiugūs žodžiai, perlėkę susikaupusią prieblandą ir sugrįžę nuo Vilerių virtuvės durų, buvo tradiciniai pasilinksminimo šaukliai. Tada prasidėdavo rankų paspaudimai, įspūdingi šelmiški pasibučiavimai, žvilgsniai, draugiškai šūkčiojant:

— O! O-ho-ho!

Atrodytų, kad teko eiti mylių mylias karštu smėliu, kol rado šią oazę, arba kad leido gyvybiškai svarbiam atodūsiui išsprūsti, skausmingai nusižengiant pažadams taip nesielgti. Svetainėje, gurkštelėję iš apšarmojusių stiklų ir pasivaipę, akimirką pasinėrė į abipusį susižavėjimą, o tada nugrimzdo į įvairiais būdais tramdomą nuovargį.

Milė Kempbel nusimetė batus ir susirangė tarp sofos pagalvėlių. Pasikišo kulkšnis po sėdyne, veidą nušvietė geraširdiška šypsena. Ne pati gražiausia mergina pasaulyje, bet žavi ir vikri. Malonu būti šalia jos.

Frenkas grimzdo į sofą, kol pakelta koja atsidūrė galvos aukštyje. Akys pasiruošė bendrauti. Plonos lūpos judėjo taip, tarsi čiulptų karčią pastilę, — ruošėsi sąmojui.

Šepas Kempbelas, stambus ir patikimas, visus veikdavo raminamai. Atsisėdo, plačiai išskėtė mėsingus kelius, raumeningais pirštais atlaisvino kaklaraištį — pasiruošė galingiems juoko pliūpsniams.

Eiprilė paskutinė nerūpestingai elegantiškai įsitaisė sulankstomoje kėdėje. Atrėmusi galvą į drobę aukštyn į lubas pūtė liūdnas, aristokratiškas dūmų gijas. Jie pasiruošė pradėti.

Visų nuostabai ir palengvėjimui iš pradžių atrodė, kad kebli „Tikrų aktorių“ tema greitai išsisėmė. Kelios trumpos frazės ir smerkiami juokeliai, atrodo, atitraukė dėmesį. Milė atkakliai tvirtino, kad antrasis spektaklis buvo žymiai geresnis už pirmąjį.

— Bent jau žiūrovai buvo labiau, na, manau, labiau supratingi. Ar ne, mieloji?

Šepas pareiškė, kad jam smagu, jog baigėsi visas šis sumautas reikalas. Eiprilė, į kurią visi susirūpinę atsisuko, šypsodamasi išsklaidė nerimą:

— Kaip sakoma, bet kuriuo atveju buvo smagu, — pareiškė. — Ar ne siaubinga, kiek žmonių vakar kartojo šiuos žodžius. Aš juos girdėjau kokius penkiasdešimt kartų.

Po minutės kalba pasisuko apie vaikus ir ligas (vyresnysis Kempbelų berniukas buvo per mažo svorio. Milė jaudinosi, ar tik jis neserga kokia nežinoma kraujo liga. Šėpas pertarė, kad ir kokia liga vaikas sirgtų, nuo to nesusilpnėjo jo metimai), apie gerai dirbančią pradinę mokyklą, turint galvoje, kokia reakcinga jos taryba, apie nepaaiškinamai aukštas kainas prekybos centre. Tik Milės traktato apie ėriuko šonkauliukus metu kambaryje tapo beveik apčiuopiamai nejauku. Visi muistėsi kėdėse, bandė nejaukias pauzes užpildyti įmantriais papostringavimais apie gaivinamą gėrimų poveikį, vengė vienas kito akių. Dėjo visas pastangas, kad tik neatskleistų nerimą keliančios nenuginčijamos tiesos — jie neturi apie ką kalbėti. Tokia patirtis būtų nauja.

Prieš dvejus metus ar net pernai to niekaip nebūtų nutikę. Jeigu jau nelikdavo apie ką kalbėti, visada galima buvo aptari piktinančią padėtį valstybėje. „Kaip jums patinka Openhaimerio [* Robertas Openhaimeris (Julius Robert Oppenheimer, 1904 - 1967) - amerikiečių fizikas. Dirbo kvantinės mechanikos, atomo branduolio, izotopų skilimo ir neutroninių žvaigždžių tyrimo srityse. 1942 m. - 1946 m. vadovavo atominės bombos kūrimo programai „Manhatano projektas". 1946 m. - 1952m. JAV atominės energijos komisijos generalinio konsultacinio komiteto pirmininkas. 1947 m. - 1966 m. Prinstono (Naujasis Džersis) fundamentaliųjų tyrimų instituto direktorius. Pasisakė prieš vandenilinės bombos kūrimą ir bandymus]nešvarūs darbeliai?“ — paklaustų vienas jų. Visi apimti kovinio įkarščio ginčytųsi iki nukritimo. Senatoriaus Makarčio iškilimas kaip vėžys nuodijo Jungtines Valstijas, tad įsipylę antrą ar trečią taurę jie pasijusdavo esą nykstančio, bet kovojančio intelektualiojo pogrindžio dalimi. Garsiai skaitydami iškarpas iš Observer bei Manchester Guardian lėtai ir pagarbiai linksėdavo galvomis. Frenkas ilgesingai kalbėdavo apie Europą: „Dieve, norėčiau, kad kada nors, esant galimybei, ten nuvyktume,“ — galop net apimdavo troškimas emigruoti — „Išvykime visi! (kartą buvo nueita net iki praktinės diskusijos, kiek kainuotų kelionė laivu, mokyklos, kol Šėpas, prablaivėjęs nuo kavos, papasakodavo apie sunkumus ieškant darbo užsienyje).

Net, kai politika įkyrėdavo, visada likdavo sunkiai suprantama, bet be galo patraukli tema apie anglikonų bažnyčios dogmų laikymąsi, arba apie priemiestį, arba apie Medisono aveniu, arba apie Amerikos visuomenę šiandien.

— O, Jėzau, — pradėdavo Šėpas, — žinot tą veikėją mūsų kaimynystėje? Donaldsoną? Tą, kuris nuolatos kvailioja su savo galinga žoliapjove, postringauja apie žiurkių lenktynes ir reklamą? Gerai, klausykit. Ar pasakojau, ką jis tauškė apie savo kepsninę?

Tada papasakodavo trumpą epizodą apie nepaprastą priemiesčio gyventojų pasitenkinimą savimi. Visi krisdavo iš juoko.

— Oi, netikiu, — tvirtindavo Eiprilė, — argi jie tikrai taip kalba?

Frenkas tęsdavo temą.

— Esmė ta, kad nebūtų taip blogai, jei nebūtų tipiška. Ne tik Donaldsonai, bet ir Krameriai ir kokiatenjųpavardė, Vingeitsai, ir milijonai kitų. Visi tie idiotai, su kuriais kasdien važinėju traukiniu. Tai liga. Niekas nemąsto, nesirūpina, nesižavi ir netiki kuo nors dar, išskyrus savo prakeiktą mažytę vidutinybę.

— Ach, tikra tiesa. Ar ne, brangusis, — rangydamasi iš malonumo pasakydavo Milė Kempbel.

Visi pritardavo ir padarydavo džiugią išvadą, kad jie vieni, visi keturi, tėra skausmingai gyvi apsvaigusioje ir mirštančioje kultūroje. „Tikrų aktorių“ idėja iškilo kaip nedrąsus bandymas nepaisyti šio vienišumo. Milė atnešė žinių, kad žmonės iš anos kalvos pusės bando organizuoti teatro trupę. Jie planuoja pasisamdyti režisierių iš Niujorko ir statyti rimtas pjeses. Jei tik pavyktų sudominti bendruomenę. Ach, turbūt tai nėra labai reikšminga, suprato Milė, bet droviai spėliojo, ar nebūtų smagu.