Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Vis dėl to, kai liovėsi dusti ir nustojo svaigti galva, Frenkui ėmė patikti fizinė įtampa, prakaito bei žemės kvapas. Bent jau vyriškas darbas. Atsisėdęs pailsėti ant medžiais apaugusio šlaito, žiūrėjo žemyn į namą, atrodantį kaip tik taip, kaip turi atrodyti namas puikią pavasario dieną. Saugus, apgaubtas žalumos, trapus, baltas mylimo vyro, brangios žmonos ir vaikų prieglobstis. Palenkęs galvą, pilną tokių taurių minčių, grožėjosi savo lanksčia šlaunimi, liesa ir įtempta po senomis kareiviškomis kelnėmis. Grožėjosi ramiai gulinčiu gyslotu dilbiu bei kabančia purvina plaštaka. Ji galbūt negalėjo lygintis su tėvo ranka, bet buvo patvari, pakankamai gera ranka. Nuo užsidegimo ir džiugesio suskaudo smilkinius, kai iš pabalusių sliekų pilnos įdubos iškėlė akmenį ir paleido ristis žemyn virpančiomis lapų puvenomis, nes jis — vyras. Nusekė paskui akmenį vejos pakraščiu. Pritūpė, kriuktelėjo, pakėlė iki šlaunų, paskui iki juosmens, atsargiai laikydamas ant jautrių dilbių. Pajudėjo, svirduliuodamas lyg neregys žengė minkšta vejos žole baltos namo dėmės link, paskui saulės apšviesta priekine veja, iki pat tako. Numetė akmenį ir vos visu svoriu ant jo neužgriuvo.

— Mes tau padedame tėveli, tiesa? — pasiteiravo Dženiferė.

Abu vaikai atėjo pasėdėti šalia tėvo ant žolės. Saulė apšvietė baltapūkes galveles, marškinėliai spindėjo akinamu baltumu.

— Žinoma, padedate, — atsakė Frenkas.

— Taip, nes tau patinka, kai mes palaikom kompaniją, ar ne?

— Aišku, mažyte. Dabar neik taip arti, primesi purvo į duobę.

Frenkas kibo į darbą. Ilgakočiu kastuvu gilindamas iškastą duobę, mėgavosi ritmišku kastuvo džerksėjimu į klibantį akmens kraštą duobėje.

— Tėti, — paklausė Maiklas, — kodėl kastuvas kibirkščiuoja?

— Nes atsitrenkia į akmenį. Kai plienas atsitrenkia į akmenį, žyra kibirkštys.

— Kodėl neišimi akmens?

— Kaip tik bandau išlupti. Neik taip arti, galiu užgauti.

Pagaliau akmuo pajudėjo. Frenkas pritūpė prie duobės, ranka pakapstė gelsvą žvirgždą. Duobė atrodė tinkamo gylio ir formos. Sunkiai pakėlęs įrideno ir įtvirtino akmens luitą. Baigtas dar vienas laiptelis. Nedidelis mašalų spiečius, nors buvo beveik neįžiūrimas, pleveno virš galvos, erzinamai šoko priešais akis.

— Tėti? — nerimo Dženiferė. — Kodėl mamytė miegojo ant sofos?

— Nežinau. Spėju, kad taip norėjo. Palauk čia, kol atnešiu kitą akmenį.

Kuo daugiau apie tai galvojo, kiūtindamas pro medžius, tuo tvirčiau suvokė, kad tikslesnio atsakymo nesugalvosi. Sąžininga ir taktiška. Ji taip norėjo. Argi čia ne vienintelė priežastis? Ar kada nors gyvenime ji turėjo rimtesnę, mažiau savanaudišką priežastį?

— Myliu tave, kai esi mielas, — kartą, dar prieš vedybas, pasakė Eiprilė. Frenkas įniršo.

— Taip nekalbėk . Dėl Dievo, juk nemyli žmonių dėl to, kad jie „mieli“. Ar nemanai, kad būtų tas pats, jei sakytum: „Kas man iš to?“ Klausyk (Jie stovėjo Šeštojoje aveniu. Buvo vidurnaktis. Frenkas tvirtai laikė ją apkabinęs ir abi rankas sukišęs po Eiprilės megztuku), arba myli mane, arba ne. Turi apsispręsti.

Na, gerai, ji apsisprendė. Betuno gatvėje lengva buvo apsispręsti meilės naudai, malonumo vaikščioti nuogiems ir išdidiems žolės spalvos kilimėliu bute su palaikėmis kėdėmis, prancūziškais kelionių plakatais, knygų lentynomis iš dėžių naudai. Pusė romano smagumo buvo jausmas, jog esi beveik susituokęs. Paskui, po kelionės į miesto rotušę ir atgal, paskui, kai iškilmingai atsiėmė du kitus raktus iš dviejų bičiulių, pusė santuokos smagumo buvo jausmas, lyg turėtum meilės nuotykį.

Eiprilė apsisprendė. Kodėl gi ne? Argi tai nebuvo pirmoji jos patirta meilė? Buvo neblogai netgi praktiniu požiūriu. Ji išvengė šiurkščių nusivylimų, kuriuos patirtų nelabai talentinga ir nelabai stropi dramos mokyklos absolventė. Ji pusę darbo dienos galės smagiai nuobodžiauti įstaigoje („kol mano vyras susiras tokį darbą, koks jam tikrai patinka“) ir taupys jėgas gyvoms diskusijoms apie knygas, paveikslus bei kitų žmonių trūkumus. Galės išbandyti naujų šukuosenų, pasimatuoti naujų nebrangių drabužių („Ar tau tikrai patinka sandalai, ar jie ne per daug kaimietiški?“). Galės valandų valandas voliotis plačioje dvigulėje lovoje. Bet ir tomis dienomis Eiprilė visada buvo pasiruošusi skubiam skrydžiui. Jeigu tik užsimanydavo, pasiruošdavo kelti sparnus („Nekalbėk taip su manimi, Frenkai, aš išeisiu . Tikrai „). Ypač kai įvykdavo koks nors nesusipratimas.

Labai greitai įvyko didelis nesusipratimas. Pagal planą — pamažu sukurti keturių asmenų šeimą — Eiprilė pirmą kartą pastojo septyneriais metais per anksti. Tai buvo tikra bėda. Jeigu Frenkas būtų ją pažinojęs geriau, galbūt būtų numatęs, kaip ji pasijus ir ką bus nusiteikusi daryti. Tačiau aprasojusiu autobusu grįžtant namo iš gydytojo, jį kankino visiška nežinia. Eiprilė visą kelią į jį net nepažvelgė. Ji pūtėsi gal dėl šoko arba netikėtumo, gal pykdama arba kaltindama — galėjo būti visos šios priežastis arba nė viena iš jų. Tiek jis suprato. Prakaitavo prispaustas prie pat Eiprilės, sukando žandikaulius į narsią, bet bereikšmę šypseną. Bandė apgalvoti, ką galėtų pasakyti, suprasdamas, kad visi žodžiai vis tiek bus netinkami. Ką bejaustum išgirdęs tokią naujieną, nors tai būtų nusivylimas vietoj laukto džiaugsmo — argi tuo jausmu neturėtų dalytis abu? Juk žmona neturėtų nusisukti nuo tavęs, tiesa? Juk neprivalėtum stengtis ir meilikauti, kad ją susigrąžintum? Laidyti visokius juokelius, laikyti įsikibus, tarsi bet kurią akimirką ji galėtų išgaruoti nuo pirmosios bendro gyvenimo painiavos. Tai negali būti teisinga. Kas gi, po velnių, atsitiko?

Kitą savaitę rado Eiprilę išdidžiai vaikščiojančią namuose. Žvelgė į tolį susinėrusi rankas, nutaisiusi ypatingą veido išraišką, rodančią, kad ji dėl kažko tvirtai apsisprendė ir tvirtai to laikysis.

— Klausyk, Frenkai. Pasistenk nekalbėti, kol nebaigsiu, tik klausyk.

Keistai pridususi, tarsi būtų kelis kartus repetavusi kalbą, neleisdama sau net įkvėpti, ji papasakojo apie pažįstamą merginą iš dramos mokyklos. Apie patikimą, išbandytą būdą persileidimui sukelti. Tai visiškai paprasta: sulauki tinkamo laiko — trečio mėnesio pabaigos, paimti sterilų guminį švirkštą, truputį sterilaus vandens, labai atsargiai...

Frenkas giliai įkvėpė ir pasiruošė rėkti. Tačiau ne pati mintis buvo pasibjaurėtina, Dievas žino, mintis buvo ganėtinai patraukli. Bjauru buvo tai, kad Eiprilė viską darė viena ir slapta. Susirado merginą, viską išsiaiškino, nusipirko guminį švirkštą ir surepetavo kalbą. Jeigu iš viso pagalvojo apie jį, tai tik kaip apie kliuvinį, varginančių prieštaravimų šaltinį. Prieštaravimus tektų atlaikyti ir atremti, jeigu nori, kad sumanymas pavyktų. Frenkas negalėjo pakęsti tokios padėties, kaip tik dėl to jo balsas virpėjo iš pykčio:

— O Dieve, nebūk idiote. Nori nusižudyti? Net nenoriu girdėti.

— Gerai, Frenkai. Tokiu atveju tau nėra jokio reikalo klausytis, — kantriai atsiduso moteris. — Pasakiau, nes tikėjausi, kad galbūt norėsi man padėti. Aišku, turėjau žinoti.

— Paklausyk, paklausyk manęs. Jei tu taip pasielgsi, jei taip pasielgsi, prisiekiu Dievu, aš...

— Oi! Tu, ką? Paliksi mane? Kas tai — grasinimas ar pažadas?

Riejosi visą naktį. Šnypštė, grūmėsi, nuvertė kėdę, vijo viens kitą lauk („Eik šalin nuo manęs! Eik šalin nuo manęs!“). Barnis drebančius iš pykčio juos nubloškė prie aukštos vielinės uosto šiukšlyno tvoros. Atėjęs paspoksoti uosto girtuoklis privertė abu neryžtingai pasukti namo. Netgi dabar, stovėdamas atsirėmęs į medį ir jausdamas, kaip mašalai kutena sprandą, jautė paniką ir gėdą dėl ano įvykio. Dabar gali pritūpęs iškelti akmenį, oriu ir pasitikinčiu žvilgsniu sekti kaip jis rieda dundėdamas tik dėl to, kad tą dieną jis nugalėjo. Kitą dieną Eiprilė, verkdama Frenko rankose, leidosi įtikinama.