Ричард Йейтс - Nerimo dienos

Ponios Liundkvist, vaikų auklės, nesimatė už atlošo, ji snūduriavo ant sofos. Staigiai pašokusi žvairuodama bandė išspausti šypseną. Dirbtiniai senutės dantys taukšėjo, ji apgraibomis bandė susisegti išsileidusius žilus plaukus.

— Mamyte, — pasigirdo budrus šešiametės Dženiferės balsas iš vaikų kambario. — Mamyte? Ar pjesė pavyko?

Frenkas, veždamas auklę namo, du kartus pasuko ne tuo keliu (ponia Liundkvist šliejosi prie durelių ir prietaisų skydo, bandydama slėpti baimę po tamsoje sustingusia šypsena. Ji manė, kad Frenkas girtas). Grįždamas atgal, laikė vieną ranką prispaudęs prie lūpų. Mintyse bandė atkurti ginčą, tačiau nepavyko. Net negalėjo pasakyti ar pyko, ar gailėjosi. Ar troško atleidimo, ar sugebėjimo atleisti. Gerklę vis dar peršėjo nuo rėkimo, o ranka tvinkčiojo nuo smūgių į automobilį. Šią dalį prisiminė gana gerai. Vienintelis kitas — kylanti uždanga, įtempti Eiprilės pečiai, dirbtinė, pažeidžiama jos šypsena. Frenkui pasidarė silpna nuo sąžinės priekaištų. Vardan visų naktų, išgyventų kartu! Tvirtai, abiem rankomis spaudė vairą, kelio šviesos tirpo ir plaukė prieš jo akis.

Tamsoje dunksojo namas. Ilga padūmavusi jo forma, dar patamsinta medžių šešėlių ir apniukusio dangaus, žadino mintis apie mirtį. Atsargiai nutapeno per virtuvę, svetainę, pirštų galais praėjo koridoriumi pro vaikų kambarį. Įėjęs į miegamąjį paskui save tyliai užvėrė duris.

— Eiprilė, paklausyk, — sušnibždėjo Frenkas. Nusiplėšė paltą, priėjo prie lovos ir atgailautojo poza susmuko ant krašto. — Prašau, paklausyk, maldauju. Tik noriu pasakyti, aš... neturiu ką pasakyti, tik, aš atsiprašau.

Netikęs mėginimas, toks pat kaip ir kiti — ankstesnieji. Bent jau buvo dviese savo kambaryje, nebešūkavo vienas ant kito kaip tada, kelyje. Ginčas perėjo į antrą fazę, ilgą tylą, kuri visada netikėtai virsdavo susitaikymu. Eiprilė nebebėgo, Frenkas nebeniršo. Abu buvo per daug nuvargę. Pirmaisiais santuokos metais ši stingdanti tyla atrodė netgi blogesnė už sprogdinantį pažeminimų triukšmą. Kas kartą vyras galvodavo, kad jau šį kartą tikrai nėra jokios garbingos išeities. Bet kiekvieną kartą išeitis atsirasdavo — garbinga ar nelabai, lydima atsiprašymų ir laukimo, tad stengdavosi kuo mažiau apie tai galvoti. Toks elgesys buvo iki skausmo pažįstamas, susidėvėjęs ir patogus kaip senas paltas. Frenkas gaubdavosi juo su maloniu lengvumu, nes jausdavosi netekęs bet kokios valios ar išdidumo.

— Nežinau, kas ten atsitiko, — prabilo vyras, — kas bebūtų, patikėk, aš... Eiprilė?

Ištiesęs ranką aptiko tik į cilindrą susuktą patalą. Jis ką tik šnekėjosi su apklotu ir pagalve. Eiprilės vieta lovoje buvo tuščia.

— Eiprilė?

Išsigandęs nubėgo į tuščią vonios kambarį, paskui pasileido koridoriumi.

— Maldauju, eik šalin, — pasigirdo moters balsas.

Ji gulėjo susisukusi į antklodę ant tos pačios sofos, kur rado snaudžiančią ponią Liundkvist.

— Truputį paklausyk. Neliesiu. Tik noriu atsiprašyti.

— Nuostabu. Gal malonėtum palikti mane ramybėje?

Trečias skyrius

Veriamas metalinis spiegimas perkirto sapno tylą. Frenkas bandė slėptis įsirangydamas gilyn į vėsią tamsą, kur dar plūduriavo viliojančio sapno miglos. Bet garsas vis drėskė ir drėskė, kol Frenkas atmerkė akis. Švietė saulė.

Šeštadienio rytas, jau po vienuolikos. Abi šnervės tarsi užkimštos gumos klijais. Skauda galvą. Dėmėtos viskio stiklinės vidumi ropoja pirmoji pavasarinė musė. Stiklinė stovi ant grindų, šalia lovos, greta beveik tuščio viskio butelio. Tik po šių atradimų pradėjo prisiminti praėjusios nakties įvykius. Sėdėjo čia ir gėrė iki ketvirtos valandos ryto. Metodiškai, abiem rankomis gremždamas skalpą įsitikino, kad tikrai nebeužmigs. Po visų apmąstymų susitelkė į triukšmą: zvimbė jo paties surūdijusi, prašyte prašanti sutepti žoliapjovė. Kažkas pjovė žolę galiniame kieme. Buvo žadėjęs nupjauti praėjusį savaitgalį.

Frenkas sunkiai išsirito iš lovos, užsimetė chalatą. Pabandė sudrėkinti perdžiūvusi gomurį. Nuėjo prie spindinčio lango ir prisimerkęs pažiūrėjo į lauką. Pati Eiprilė tvirtai pirmyn atgal stumdė žoliapjovę. Vilkėjo vyriškus marškinius ir laisvas besiplaikstančias kelnes. Abu vaikai, pilnomis saujomis nupjautos žolės, triukšmingai lakstė paskui motiną.

Vonioje sunaudojęs gana daug šalto vandens, dantų pastos ir Kleenex servetėlių atgaivino smegeninę, susigrąžino gebėjimą įkvėpti deguonies, pradėjo atpažinti savo bruožus. Tačiau nieko negalėjo padaryti rankoms. Blyškios ir išpampusios, jos atrodė taip, tarsi nuskausminus būtų išimti visi kaulai. Jei reikėtų suspausti kumščius, žliumbdamas parkristų ant kelių. Žiūrėdamas į rankas, o ypač į nukramtytus nagus, niekada gyvenime taip ir nespėjusius užaugti, norėjo trankyti ir daužyti jas iki skausmo į praustuvo kraštą. Pagalvojo apie tėvo rankas. Prisiminė sapną, kurį šįryt dar prieš žoliapjovę, saulę ir galvos skausmą sapnavo. Sapne viešpatavo tyla ir ramybė, svečiavosi abu tėvai, buvo girdėti mamos balsas: „Nežadink jo, Erlai, leisk pamiegoti.“ Bandė dar ką nors prisiminti, bet nepavyko. Bet, prieš nublankdamas, sapno švelnumas sugraudino Frenką iki ašarų.

Tėvai buvo mirę prieš keletą metų. Kartais Frenkas susirūpindavo, kad negali prisiminti jų veidų. Kai be nuotraukų atmintyje iškildavo tėvas, neryškiai matydavo nuplikusią galvą ir suspaustas lūpas, nuolatinę nepasitenkinimo ar susierzinimo išraišką. Motina — akiniai be rėmelių, plaukų tinklelis ir baukšti lūpų dažų dėmė. Jis taip pat prisiminė, kad abu tėvai nuolat būdavo pavargę. Gimus Frenkui jau buvo pusamžiai ir užauginę du sūnus. Frenkas prisiminė, kaip jų jėgos vis labiau seko. Abu mirė vienodai lengvai — miegodami, tik pusmetis vienas po kito. Tik tėvo rankos niekada neatrodė pavargusios. Nei laikas, nei užmarštis neišblukino jų vaizdo iš Frenko atminties.

— Atlenk!

Vienas pirmųjų prisiminimų. Tėvas ragina atlenkti didelį jo kumštį. Niekaip nepavyksta, nors pašėlusiai stengiasi, dirba abiem rankomis. Neatlenkdavo nė vieno piršto iš taip smarkiai viliojančių gniaužtų, tėvo juokui griaudint virtuvėje. Frenkas pavydėjo ne tik rankų jėgos, bet patikimumo ir jautrumo. Erlas Vileris apgaubdavo meistriškumo aura kiekvieną į rankas paimtą daiktą. Ar tai būtų gurgždanti kiaulės odos lagaminėlio rankena, ar staliaus įrankių kotai, ar jaudinančiai pavojinga šautuvo buožė ir gaidukas. Pardavėjo lagaminėlis, vakarais apgaubtas koridoriaus šešėlių, Frenką žavėjo, kai berniukui buvo penkeri ar šešeri. Kartais po vakarienės Frenkas ryžtingai nueidavo prie lagaminėlio ir apsimesdavo, kad šis priklauso jam. Kokia graži ir švelni, tačiau neįmanomai stora buvo ta rankena! Jis sunkus (Ak!), bet kaip lengvai rytais sūpuodavosi prie tėvo šono! Vėliau, dešimties ar dvylikos, Frenkas susipažino ir su staliaus įrankiais. Tačiau apie juos malonių prisiminimų nebuvo.

— Ne, vyruti, ne! — tėvas perrėkdavo elektrinio pjūklo gaudesį. — Juk laužai! Argi nematai, kad laužai? Niekas taip nelaiko įrankių.

Bet kurį sunkiai suvaldomą įrankį: kaltą, skaptą ar oblių — tėvas išplėšdavo iš Frenko, dirbinančio kažką niūrų, nuterliotą prakaitu ir medinį, rankų, pakeldavo į viršų, kruopščiai apžiūrėdavo ir šitaip išgelbėdavo nuo visiško sugadinimo. Paskui būdavo skaitoma paskaita apie tinkamą įrankių laikymą bei priežiūrą. Paskaitą sekdavo grakštus eksperto pasirodymas (medžio kruopelytės kaip auksas pakibdavo ant tėvo dilbio plaukelių) arba, dažniau, galutinai praradusio kantrybę vyriškio atodūsis.