Ричард Йейтс - Nerimo dienos

— Aš tikrai manau, kad čia kaip tik tai, ko jums reikia, — kalbėjo moteris. — Ar kada nors jau auginot tokį šiloką? Pamatysit — nuostabiausia danga, net ir tokiai rūgščiai dirvai.

— Nuostabu, — vėl išspaudė Frenkas. — Puiku. Labai ačiū, ponia Givings.

Beveik prieš dvejus metus ji paprašė vadinti ją Helena, bet Frenko liežuvis nesivertė ištarti šio vardo. Paprastai jam pavykdavo išspręsti problemą niekaip nesikreipiant. Tuštumą užpildydavo draugiškais linktelėjimais ir šypsenomis, moteris taip pat niekaip nesikreipdavo. Mažos jos akutės, atrodo, pirmą kartą suvokė, kad Frenko žmona pjauna žolę, o jis dykinėja virtuvėje vilkėdamas vonios chalatu. Abu stovėjo ir šypsojosi vienas kitam neįprastai spindėdami. Frenkas leido durims užsitrenkti už nugaros, patogiau paėmė dėžę. Augalai susiūbavo, plona smėlio srovelė nubėgo nuoga Frenko kulkšnimi.

— Ką turėtume, na žinote, daryti su visu tuo, — paklausė moters, — turiu galvoje, ar jūs žinote, kaip auginti ir visa kita?

— Na, beveik jokio vargo. Viskas ko reikia — šlakelis vandens pirmosiomis dienomis, paskui suvešės. Šilokas panašus į europietišką perkūnropę, išskyrus tai, kad anosios žiedeliai rausvi, o šitas žydi geltonai.

— O, taip, — tarstelėjo Frenkas, — perkūno ropės.

Ponia Givings pripasakojo daugybę dalykų apie augalus. Jis linkčiodamas stebėjo moterį ir troško, kad ji kuo greičiau išsinešdintų. Kartu klausėsi žoliapjovės zvimbimo.

— Ką gi, puiku, labai ačiū. Gal galėčiau... pasiūlyti jums puodelį kavos? — moteriai trumpam nutilus, įsiterpė Frenkas.

— Oi, ne, bet vis tiek labai ačiū, — ji liuoktelėjo keturias ar penkias pėdas į šalį, tarsi Frenkas būtų pasiūlęs purviną nosinę nosiai išsipūsti. Iš saugaus atstumo įmantriai nusišypsojusi parodė visus savo ilgus dantis.

— Perduokit Eiprilei, kad mums vakar labai patiko pjesė, arba ne, palaukit, aš pati jai pasakysiu.

Prisimerkusi nuo saulės, ponia Givings ištempė kaklą, tarsi bandydama nustatyti, kokį atstumą turės nukeliauti jos balsas. Tada paleido gerklę:

— Eiprilė! Eiprilė! Tik norėjau pasakyti , kad mums labai patiko pjesė!

Rėkiant jos veidas nenatūraliai įsitempė, ponia Givings atrodė lyg ištikta agonijos.

Po akimirkos žoliapjovė nutilo, atsklido tolimas Eiprilės balsas:

— Ką sakot?

— Sakau, kad mums LABAI PATIKO PJESĖ!

Pagaliau išgirdusi silpną Eiprilės: „o, ačiū, Helena“, ponia Givings atpalaidavo veidą. Atsisuko į Frenką. Šis negrabiai tebelaikė dėžę.

— Jūs iš tikrųjų turite labai talentingą žmoną. Negaliu apsakyti, kokį malonumą abu su Hovardu patyrėme.

— Šaunu, — atrėmė Frenkas, — tiesą sakant, bendra nuomonė ta, kad pjesė nebuvo tokia jau puiki. Dauguma žmonių taip manė.

— Oi, ne, ji buvo žavi. Manau, kad jūsų draugas iš kalvos viršūnės, ponas Krendalas, buvo gana nevykusiai parinktas, tačiau, kitaip pasvarsčius...

— Kempbelas, taip. Tiesą sakant, jis nepasirodė prasčiau už bet kurį kitą. Be to, jo vaidmuo buvo sudėtingas.

Frenkas visada jautė turįs ginti Kempbelus prieš ponią Givings. Jos nuomone, bet kas, gyvenantis Revoliucijos kalvos namuose, geriausiu atveju nusipelnė tik taktiško maloningumo.

— Gal ir taip. Nustebau, kad ponios Krendal nebuvo trupėje, Kempbel, taip? Nors ir nesitikėjau, kad ji ras laiko su šitiek vaikų.

— Ji dirbo užkulisiuose. — Frenkas bandė perkelti dėžę taip, kad smėlis liautųsi byrėjęs arba byrėtų kur nors kitur. — Iš tiesų ji visą laiką buvo gana aktyvi.

— Gerai. Tikiu, kad buvo. Tokia draugiška, geranoriška mažytė būtybė. Ką gi, tuomet... — ponia Givings pradėjo pamažu trauktis automobilio link, — nebetrukdysiu...

Atėjo akimirka, kai ji turėjo pasakyti: „O, dar vieną dalyką prisiminiau“. Ji beveik visada taip elgdavosi, ir tas „vienas dalykas“ paprastai būdavo kaip tik tas, dėl ko buvo atėjusi. Dabar moteris dvejojo, aiškiai klausdama savęs, sakyti ar nesakyti. Esant tokioms aplinkybėms, nugalėjo sprendimas patylėti. Kad ir kas būtų, palauks.

— Taigi, tiesiog norėjau pasakyti, kad man be galo patinka jūsiškis akmenų takas per veją.

— Ai, dar beveik nė nepradėjau, — pasikuklino Frenkas.

— Žinau, — patikino moteris, — tai sunkus darbas.

Išsuokusi maloningą dviejų natų atsisveikinimo dainelę, nervingai įsėdo į mikroautobusą ir lėtai nuriedėjo tolyn.

— Mamyte, pažiūrėk, ką turi tėvelis! — sušuko Dženiferė. — Ponia Givings atvežė!

— Čia gėlės. Gėlės, tiesa? — pasiteiravo keturmetis Maiklas.

Vaikai per nupjautą žolę skubėjo tėvo link. Eiprilė lėtai ir sunkiai nešė užpakalį, paskui save tempdama žoliapjovę. Atkišusi apatinę lūpą pūtė nuo akių drėgnas plaukų gijas. Pažiūrėjus į ją atrodė, kad vėl atgimė nusiteikimas įrodyti, jog ji visada troško būti praktiška viduriniosios klasės namų šeimininkė. Viskas, ko ji kada nors tikėjosi iš meilės — reikalavimas, kad vyras, užuot miegojęs ištisą dieną, retkarčiais išeitų ir nupjautų žolę.

— Tėti, byra, — pastebėjo Dženiferė.

— Žinau, kad byra. Minutę patylėk. Klausyk, — tarė žmonai, beveik į ją nežiūrėdamas, — gal pasakytum, ką turėčiau daryti su šiuo šlamštu?

— Iš kur aš žinau? Kas čia?

— Po velnių, nežinau. Europietiškos kažkieno ropės ar kažkas panašaus.

— Europietiškos kas?

— O ne, palauk minutę. Tai panašu į europietiškas ropes, tik anos rausvos, o ne geltonos. Geltonos, o ne rausvos. Maniau, kad tikrai viską išmanai.

— Kas tave verčia taip manyti? — priėjusi arčiau pirštais palietė vieną storą stiebelį ir šnairai pažiūrėjo į augalus. — Kam? Ar ji nepasakė?

Frenko galva buvo visiškai tuščia.

— Palauk. Tas augalas vadinamas kalpoku. Ne, palauk — šaloku. Beveik tikras, kad šaloku, — apsilaižęs lūpas, pasitaisė dėžę glėbyje. — Jis puikiai tinka rūgščiai dirvai. Ar nieko neprimena?

Vaikai viltingai žvelgė tai į vieną, tai į kitą, Dženiferė susijaudino. Eiprilė pirštais maigė kišenes ant klubų.

— Kam puikiai tinka? Vadinasi, tu jos nė nepaklausei?

Augalai virpėjo Frenko rankose.

— Klausyk, gal nusiramintum? Aš dar nė kavos negėriau, ir...

— O, puiku. Ką turėčiau veikti su tuo šlamštu? Ką turėčiau pasakyti tai moteriai, kai kitą kartą ją susitiksiu?

— Pasakyk, po galais, bet ką, — neištvėrė vyras. — Gal, po velnių, galėtum pasakyti, kad dėl įvairovės pasirūpintų savo reikalais.

— Tėti, nešauk, — Dženiferė šokinėdama aukštyn žemyn nuo žolės dėmėtais sportbačiais mojavo rankytėmis. Atrodė, tuojau pravirks.

— Aš nešaukiu, — neteisingu kaltinimu pasipiktino tėvas.

Mergaitė nurimo, įsikišo nykštį į burną ir, atrodo, užsimiršo.

Maiklas tuo metu ant savo kelnių sutraiškęs musę, rimtas ir sutrikęs žengė du žingsnius atgal.

Eiprilė atsiduso nubraukė atgal plaukų sruogą.

— Ką gi, — išspaudė, — tada nunešk į rūsį. Mažiausia, ką galime padaryti — patraukti iš akių. Paskui galėtum apsirengti. Laikas pietauti.

Frenkas nešė dėžę laiptais žemyn. Triukšmingai numetęs ant grindų, paspyrė į kampą. Aštrus skausmas nusmelkė didžiojo kojos piršto sausgyslę.

Vilkėdamas senomis kariškomis kelnėmis ir suplyšusiais marškiniais visą popietę plušo prie akmenų tako. Sugalvojo nuo durų iki kelio nutiesti ilgą vingiuotą taką. Norėjo nukreipti svečius, kad nevaikščiotų per virtuvę. Praėjusį savaitgalį, kai tik pradėjo darbą, atrodė gana paprasta. Dabar, kai žemė labiau susigulėjo, jis aptiko, kad plokšti akmenys netinka. Turėjo daryti laiptus iš akmenų beveik tokio pat storio, kaip ir pločio. Akmenis reikėjo iškelti iš stataus šlaito miškelyje už namo ir svirduliuojant netvirtomis kojomis nešti aplink namą. Kiekvienam laipteliui reikėjo iškasti duobę. Žemė buvo tokia akmenuota, kad užtrukdavo dešimt minučių, kol pavykdavo išrausti pėdos gylio duobutę. Darbas atrodė beprasmis ir bevertis. Darbas, nuo kurio daraisi nerangus, nes pavargsti, ir irzlus, nes nematyti darbo vaisių. Atrodė, kad tai tęsis visą vasarą.